Лесли Силко - Ceremonija

Čia jį laikė Imou ir Pinkis. Pinkis surado padangų nuimtuvą ir vėl juo daužė į automobilio kapotą. Tas garsas ėjo Tajo per dantis, ir jam sukilo pyktis, kokio nebuvo pajutęs nuo tos dienos, kai dūrė Imou į pilvą. Tai buvo raganystės garsas — trinksėjimas, aidėjęs naktyje, šaižus ir šaltas kaip juodasis metalas. Tai buvo tuščias jo slogučių garsas, jis atpažino net jo balsus. Užsidengė delnais ausis ir sugriežė krūminiais dantimis.

Daužymas liovėsi nuaidėjus klyksmui. Tajo staiga puolė priekin, į akmenį susitrenkė kelius. Bagažinės dangtis buvo pakeltas, jie aplink ją stovėjo ratu. Klyksmas sklido iš bagažinės. Tajo spaudė prie akmens kaktą, kol odoje įsirėžė atspaudas. Pasuko galvą taip, kad ausis atsidurtų ties plyšiu, pašėlusiai stengėsi įsiklausyti. Harlis. Stebėjo, kaip jie jį velka į laužo šviesą. Pinkis užmetė kažką ant anglių, ir liepsna šoktelėjo aukštyn; tai buvo raudoni ir balti Harlio marškiniai su havajietišku raštu, tačiau ugnis baltą raštą kaipmat nudažė kraujo raudoniu. Lirojus ir Imou numovė jam džinsus, o Pinkis įmetė juos į ugnį. Harlis raičiojosi ir voliojosi po žemę. Rodės, jo rankos ir kojos buvo surištos. Pinkis sviedė į laužą Harlio batus; padai paleido tirštą juodą dūmą ir akimirkai užtemdė laužo šviesą. Harlis vėl suklykė, ir tąsyk Tajo jau išlindo iš už akmens luitų. Išgirdo juoką, o kai pažvelgė pro akmens kampą, jam nutirpo širdis — jis nebejuto savo skubraus alsavimo. Mėnulio šviesoje išvydo prie tvoros pririštą Harlio kūną: jie priraizgė jį stačią ta spygliuota viela. Ruda Harlio oda išbalo kaip pasimiglojęs mėnulio apšviestas smiltainis, ir Tajo matė kraują, žvilgantį ant jo šlaunų ir rankų pirštų galiukų.

Tajo įkišo ranką į užpakalinę kišenę, pasikniausė atsuktuvo. Pajuto medinę rankeną ir aštrų smaigalį. Palinkęs prie pat žemės, jis slinko ilgu šešėliu, kurį metė nesibaigiantys kasyklos atliekų kauburiai. Jis jau suprato, ką jie daro: Harlis neatliko savo užduoties, ir visa, kas buvo sumanyta padaryti Tajo, dabar atsisuko prieš Harlį. Naikintojai negalėjo pralaimėti: ir vienu, ir kitu atveju turėjo auką ir lavoną. Tajo jau prisėlino pakankamai arti, kad girdėtų, ką jie kalba.

— Mes tau liepėme nenuleisti nuo jo akių. Mes tau liepėme ten pasilikti.

— Mes tau liepėme. Mes tau liepėme, ir dabar žinai, kas tavęs laukia.

Pinkis pakėlė Harlio koją, ir Lirojus iš jo nykščio apačios išpjovė užraitą. Harlis kimiai suriko, galiausiai tas riksmas virto aimana.

— Klyk! — pareiškė Imou. — Klyk garsiau, kad jis tave išgirstų.

Atsuktuvas slydinėjo Tajo rankoje. Jam sukilo šleikštulys matant, kaip Harlio kūnas ant tų pasmukusių spygliuotų vielų trūkčioja ir rangosi priešais rankas ir peilius, taip ištroškusius žmogaus kūno. Jis grūmėsi su tuo skrandį užliejusiu kartėliu, prakaitas žliaugė rankomis, šonkaulių grioveliais. Gavo kietai prispausti rankas prie šonų, kad suvaldytų drebulį.

Jie turėjo popierinį krepšį, iš kurio pirma išsitraukė vyno butelius. Imou prilaikė jį delnu iš apačios, nes jis jau buvo permirkęs krauju, ir tasai rudas popierius ties kruvinais žmogaus odos skuteliais jau ėmė plyšti. Imou perėmė krepšį į kitą ranką, pakėlė kruviną delną Harliui prie veido, bet šis buvo užsimerkęs ir atrodė nesuvokiąs, ką Imou jam sako.

— Žiūrėk į tai, mišrūne! Baltaodi kalės sūnau! Tu negali nuo to pasislėpti! Žiūrėk! Jis tavo draugelis, Harli.

Imou šoko į priekį su vyno buteliu rankoje, šis išsiliejo ant žemės prie Harlio kojų ir, priešingai nei kraujas, kuris ant smėlio susitelkė blizgančiais krešuliais, vynas kaipmat, nepalikęs jokių balučių, susigėrė.

— Gurkštelk šlakelį, bičiuk! — pasiūlė Imou, kišdamas butelį Harliui į burną. Atsitrenkęs į dantis, stiklas šaižiai čerkštelėjo, ir Tajo išgirdo Harlį dejuojant. Sugniaužė pirštais atsuktuvą ir spaudė tol, kol šis tapo jo delno dalimi. Suprato, kad Harlis buvo tam pasirengęs, suvokė, kad jis žinojo, kuo tai baigsis, jeigu nepristatys nurodytos aukos. Tajo nebeįstengė ilgiau to tverti. Jam buvo aišku, kad jo paties psichinė sveikata bus sunaikinta, jei jis nesustabdys jų ir visų tų kančių bei mirčių, kurias jie lėmė, — kai žmonės deginami ir sprogdinami, o vaikai miega Galapo gatvėse prie barų. Jis buvo per silpnas, kad stovėtų ir toliau į tai žiūrėtų. Jam jau geriau pačiam numirti.

Žinojo, kad galėtų prieiti prie Imou Pinkiui ir Lirojui nespėjus jo sustabdyti. Jie buvo girti. Pats Imou vos beapvertė liežuvį. Pinkis susmuko ant kelių šalia, prie laužo tupinčio Lirojaus.

Tajo įsižiūrėjo į Imou kaukolės apybraižas: ežiuku nukirpti plaukai apnuogino ploną kaulo pertvarą ties smilkiniais, kaulo, kuris šiek tiek įlinks prieš tai, kai pasiduos plieninių ašmenų smūgiui.

Staiga plūstelėjo vėjas ir įpūtė geltonas liepsnas; Lirojus šoktelėjo atgal ir, atsitrenkęs į Pinkį, susverdėjo. Pinkis jį pastūmė, ir Lirojus nuvirto.

— Tu, sumautas pedike! — Lirojus spyrė jam į veidą smėlio, ir Pinkis jį puolė. Imou stovėjo netoliese, jo pagurklis išsiviepus susiraukšlėjo. Laužo atspindys ant Imou akinių nupiešė dvi geltonas kibirkščiuojančias akis. Vėjas skubriai ginė debesis per dangų, ir, jiems užplaukus ant mėnulio, tamsa ir šviesa pirmyn atgal raičiojosi kaip du ant žemės besiimantys vyrai. Smėlis, kurį sukėlė jų besispardančios kojos, vėjyje susuko sūkurį.

Vėjas atšaldė Tajo prakaitą. Dabar pats laikas. Bet pirštai buvo nutirpę, ir jis grabaliojo atsuktuvą, stengdamasis bent kiek juos sušildyti. Padėti Imou nebus kam. Tajo klūpojo šešėlyje. Lirojus laikė prispaudęs Pinkio gerklę keliu, ir Tajo girdėjo gergždžiančius dūstančio žmogaus leidžiamus garsus. Imou garsiai kvatojo, pirštu rodydamas į standžiai kabantį kūną, šiek tiek siūbuojantį nuo vėjo gūsių, paskui nukreipė jį į Lirojų, keliu užgulusį Pinkio gerklę.

Mėnulis pradingo tarp debesų santalkos. Tajo grįžo prie akmenų. Jis buvo priėjęs prie pačios ribos. Raganystė vos nebaigė to pasakojimo taip, kaip buvo sumaniusi; Tajo vos nesugrūdo atsuktuvo Imou į kaukolę taip, kaip to norėjo raganautojai — džiūgaudamas dėl to, kaip kaulas ir pertvara pasiduoda plienui rėžiant per smegenis. Taip jis būtų užbaigęs jų mirties ritualą, skirtą žiemos saulėgrįžai. Ir būtų tapęs dar viena auka — girtas indėnas karo veteranas, užbaigęs seną nesantaiką, o kariuomenės gydytojai būtų pasakę, esą tokios pabaigos požymiai buvo matyti jau seniai, nuo tada, kai jis buvo išleistas iš Los Andželo veteranų ligoninės psichiatrinės palatos. Baltieji palinguotų galvomis, veikiau didžiuodamiesi nei nuliūdę dėl to, kad reikia būti baltaodžiu, norint ištverti jų pasaulyje, o tie indėnai, regis, nesugeba su juo susidoroti. Namie saviškiai kaltintų svaigalus, kariuomenę ir karą, tačiau tas baltaodžiams sviestas kaltinimas savo aistra niekad nesusilygintų su kaltinimu, slypinčiu jų viduje, — su tuo didžiausiu kartėliu ir kaltės jausmu, kurį jie pasilaiko sau, — kad nesugebėjo išgelbėti vieno iš saviškių.

Tajo užsiglaudė tarp tų luitų ir įrėmė galvą į akmenį, norėdamas pažvelgti į dangų. Didžiuliai debesys užklojo mėnulį, bet žvaigždės vis dar matėsi. Jis priėjo sekų sankirtą: dabar mato jas aiškiai. Žvaigždės visados buvo su jais, egzistavo nuo neatmenamų laikų, ir jos čia viską telkė draugėn. Po šitomis pačiomis žvaigždėmis tauta nusileido iš Baltojo namo šiaurėje. Ji matė kintant kalnus, upes keičiant vagą ir netgi vėl sugrįžtant į žemę bei išnykstant, bet šitos žvaigždės buvo visada. Tad pasakojimas tęsiasi drauge su tomis seno karo skydo žvaigždėmis; jos tęsis tol, kol baigsis penktasis pasaulis, gal net ilgiau. Svarbu tik viena — tai niekada nebuvo lengva.