Лесли Силко - Ceremonija

Ji patiesė žydro šilko skepetą ir į jos vidurį sudėjo savo daiktus. Anądien ji skalbė drabužius ir drėgnus iškabino džiūti ant karklų. Kai Tajo nuėjo jų surinkti, palaidinukės ir sijonai atrodė it ryškūs ant šakų nutūpusių peteliškių sparnai. Jis saugojosi, kad, traukdamas nuo karklų, jų neįplėštų, tad prieš nuimdamas negrabiai juos lankstė. Pamačiusi tas palaidines ir sijonus, ji ėmė juoktis ir juos perlankstė. Tarp klosčių prikaišiojo sėklų ryšelių ir mažyčių nugludintų akmenėlių, o į sijoną įvyniojo švendrų ir karklų vytelių. Surišo skepetą į ryšulėlį ir užsidėjo ant pakaušio, kaip Tajo matė darant Lagūnos moteris. Plačiai jam nusišypsojo.

— Matai, — kreipėsi ji, demonstratyviai praeidama pro jį, — aš išeisiu šitaip. Paprasčiausiai šitaip.

Ji apsidairė tikrindama, ar nieko nepaliko. Tas neišvengiamas išsiskyrimas privertė Tajo visu svoriu įsiremti į žemę.

— Palydėsiu tave iki kelio, — pasisiūlė.

Jie ėjo susiglaudę, apsikabinę per liemenis. Iš aukštos žolės palei raguvos kraštą pasigirdo tamsiojo purplelio rauda, o po stačiomis uolomis ganėsi lopinėtieji galvijai. Kiekvienas žingsnis spaudė vis naują žodį, tirštą kaip tie geltoni sakai, kai jie sunkiasi iš nulaužtos pinijos šakos, tie žodžiai: nepalik manęs, — iki skausmo spaudė krūtinę iš vidaus. Tačiau jis traukė orą pro sukąstus dantis, sunkiai kvėpuodamas ir tų žodžių neišleisdamas. Ji sustojo prie kadagio kelio pakrašty, padėjo ant žemės savo ryšulį. Pro raudoną molį ir kadagius kelias vingiavo aukštyn, į šiaurės vakarus. O jiems už nugarų jis pilka skalūno kalva staigiai leidosi žemyn į molingas to slėnio lygumas. Prieš metus Tajo jojo su Harliu tuo keliu ant asiliuko ir mulo, o dabar palei kelią žaliavo ir driekėsi vešli žolė, į rytus, pietus bei vakarus, kiek tik užmato akis, žemė ir vėl buvo žalia.

— Prisimink, — tarė ji, — viską prisimink. — Jis stipriai ją apkabino ir tvirtai sumerkė akis, kad užspaustų ašaras. Ji pakėlė ryšulį, viena ranka užsidėjo jį ant galvos. — Aš dar tave išvysiu, — pasakė žengdama keliu. Ant kalvos viršūnės atsigręžė ir jam pamojavo.

Jis nubudo dusdamas nuo drėgno džiunglių oro, bet kai nustūmė antklodę, pamatė esąs oloje, ir kad tas oras buvo drėgnas nuo jo prakaito ir sunkaus kvėpavimo. Jis susapnavo juodą drėgną smėlį, judantį virš vandens, slankųjį smėlį, neturintį nei apačios, nei viršaus, neturintį kraštų, tas smėlis virpčiojo ir trūkčiodamas bangavo, kol galiausiai Tajo užduso.

Jis buvo per daug nuovokus, kad trauktų keliu. Ropštėsi didžiuliais rieduliais, pamažėle čiuopdamas kelią, prisimindamas pakankamai plačias uolų iškyšas bei įtrūkimus, kuriais žmogus galėjo užkopti į stalkalnio viršų. Labai atsargiai statė kojas, nes riedančio akmens ir lūžtančių šakų garsas aidu pasklistų po kanjoną, ir, jeigu jie jau netoliese, suprastų jį sprunkant. Širdis smarkiai daužėsi. Jie ateina, norėdami užbaigti tai savaip.

Tajo gulėjo kniūbsčias ir žvelgė trisdešimt metrų žemyn į kanjoną. Jam degė plaučiai ir skaudėjo šonai. Įsiklausė, norėdamas juos išgirsti, bet to siauro kanjono apačioje ilgai nieko negirdėjo, tik vėjo gūsius, klaidžiojančius smiltainio pakraščiu ir vis bloškiančius jam į akis plaukus. Iki pilnaties mėnuliui trūko vienos nakties ir stalkalnio viršūnė, plokščia, plika, jo šviesą atspindėjo it sniegas, tad Tajo aiškiai matė kelią.

Jis nubėgo į šiaurę iki to kelio, kuriuo buvo velkamas miškas, ir juo patraukė į rytus iki Akomos ribų užtvaros. Tada nurisnojo palei tą užtvarą.

Sustojo pailsėti, vis nurydamas sunkius kvėpsnius, kol jam pasidingojo, kad krūtinė tuojau susprogs, bet jam reikėjo klausytis garsų užpakaly. Vėjas pūtė iš vakarų ir vertė jį tuo suabejoti, tačiau jam pasirodė, kad girdi tylų automobilio variklio gausmą.

Vėjo kryptis pasikeitė, dabar pūtė iš pietų, jam į nugarą, ir stūmė jį į priekį. Jis bėgo lengvai, galvodamas, ką turi padaryti.

Ties Variklio uolos kraštu sustojo pažvelgti žemyn į Akomos slėnį ir kelią. Pakerėtasis stalkalnis iš slėnio į dangų kilo tamsiu pasidabruotu šešėliu. Kelyje nebuvo nė švieselės. Tajo klausėsi, bet tiktai vėjas plakėsi į kadagių šakas ir aplinkui šiugždino žolę. Tai buvo nenuilstantis, sausas vėjas, rodės, jis pūtė iš dulkinų, tokių menkų praeities metų, kvepėjo tuštuma ir netektim.

Tajo privalėjo jiems visa tai sugrąžinti. Kitos išeities nebuvo. Jis skynėsi kelią gūbrio kraštu žemyn, kilpuodamas šlaitu, kaip stengdamiesi nepaslysti daro arkliai.

Abiem rankom laikydamasis už metalinio rievėto pralaidos vamzdžio krašto, įstatė kojas. Įstūmė vidun blauzdas, paskui šlaunis ir, slinkdamas vidun, nulenkė galvą. Lenkti vamzdžio kraštai spaudė jam stuburą, po nugara pajuto vidun suneštus akmenėlius ir smėlį. Kojomis tolyn į pralaidą nustūmė sausas gubojas ir pamėgino įsitaisyti patogiau: jam čia teks išbūti iki ryto. Paskui palauks, kol pro šalį važiuos kas nors iš Akomos, kas nors, kas nieko apie jį nežino. Administracijos darbuotojai iki aštuonių į darbą neis, o tada jis jau bus toli.

Nubudo, kai dangus jau buvo tamsiai pilkas, — naktį keitė rytas. Pulkais virš kadagių lakiojo juodieji strazdai, auštant čirškėjo kaskart garsiau, be paliovos plasnojo ir suko ratus aplink savo tupyklas. Mėnulis jau buvo nusileidęs, tik vakaruose mirkčiojo kelios žvaigždės. Tajo pamažu išlindo iš pralaidos, visąlaik prie pilvo pritrauktos kojos, kad būtų šilčiau, buvo nutirpusios. Jis priglaudė prie smakro savo „Levi’s“ švarko apykaklę, rankas susigrūdo į kišenes. Palei žemę ir tarp medžių vis dar buvo šalta, bet dangus jau šviesėjo, melsva pilkuma buvo paėjusi raudonos šviesos drūžėmis, kaip peilio perskrostas pilvas. Raudona šviesa, gyva, bet dar trapi, ištryško tarp horizonto ir debesų kraštų. Tajo atidžiai nužvelgė visus šešėlius, ištyrė abi puses to kelio, kuriuo buvo velkamas miškas: jis leidosi žemyn skalūno kalva ir kirto Akomos kelią. Visą naktį juo nepravažiavo jokia transporto priemonė, bet Tajo reikėjo įsitikinti, kad jos kur nors nelaukia aušros. Jokių tamsesnių daiktų — išskyrus kadagius ir jukas — apybraižos nesujaukė aukštos geltonos laukinių ryžių žolės ir išraižyto pilko skalūno gūbrio. Nė krepšt. Vakaruose geltono smiltainio uolos jau pradėjo gaubtis šviesa. Tolumoje Tajo išvydo vėjo malūną, kur juodu su Džozaju buvo nuvarę lopinėtuosius galvijus, kai tie perėjo Akomos užtvarą. Kažkur čia pirmas pilkasis mulas užėdė nuodingos žolės ir nugaišo; jo kaulai veikiausiai mėtėsi aukštoje žolėje aplink tą vėjo malūną. Buvo dar per anksti galvoti apie kaulus, netgi apie to seno pilkojo mulo kaulus, bet Tajo pastebėjo, kad palei visą slėnį tos stačios uolos buvo pilnos lėkštų olų ir iškyšų, kuriomis tekėjo šaltiniai. Bet buvo ir kitų olų, gilesnių ir tamsesnių. Tajo nusisuko. Drumstai geltonas Pakerėtojo stalkalnio smiltainis prieš aušrą vis dar atrodė dulsvai mėlynas, tik jo aukščiausią tašką palietė vos įžvelgiama geltona šviesa. Atrodė, kad čia viskas susibėga į vieną tašką: keliai ir vežėčių takai, kanjonai su šaltiniais, piešiniai ant uolų ir šventovės, Džozajo su jo galvijais prisiminimai; ir visa kita buvo taip ryšku ir sodru, kaip ir tos žolės su violetiniais žiedais, kurios pražudė mulą, kaip tie juodi paženklinimai ant uolų, tos gilios olos palei slėnį, kuriuo ispanai traukė pulti Akomos. Bet tą saulėtekio akimirką viskas aplinkui buvo taip gražu, viskas, visomis kryptimis, — tolygu, tobula, suvesta į pusiausvyrą kaip diena ir naktis, vasara ir žiema. Tas slėnis visa tai buvo apgaubęs kaip protas, akimirką sutelkęs visas mintis.