Лесли Силко - Ceremonija

— Mano stovyklavietė — prie upelio, — pasakė ji rodydama į kanjoną priešais. — Eime šituo keliu. Aš tau parodysiu.

Ji atsisėdo žilvičio, kuris augo prie tvenkinio, po kabančia uola, pavėsyje. Atsisėdo, ištiesė priekin kojas, suėmė abiem rankom raudoną kartūno sijoną, tarsi kelnės aptempusį kojas. Krutino plikus kojų pirštus ir užvertusi galvą žiūrėjo į stačias smiltainio uolas, kur apskrituose iš molio sukurptuose lizduose tupėjo ir spygavo kregždės. Jos veido odą tamsino žilvičio lapų šešėliai, išmušė ją dėmelėmis, kaip geležies klodai tamsiai oranžiškai išruožuoja stačias geltonas smiltainio uolas.

Tajo tupėjo ant smėlio prie tvenkinio krašto ir žvelgė į seklų šviesų vandenį. Smėlis tvenkinio dugne pagavo saulės spalvą ir iš jos augo mažyčiai žali lapeliai, kybantys tame stovinčiame vandenyje. Tvenkinio dugnu ropojo juodi blizgantys vandens vabalai, palikdami mažyčių oro burbuliukų, kylančių į vandens paviršių, pėdsakus. Buvo tylu, tik šiugždėjo kregždučių sparnai ir iš kanjono pradžios atsklisdavo tamsiojo purplelio rauda. Saulės spinduliai Tajo nugara slankiojo priekin ir atgal, lyg rankos, ir jis pajuto, kaip atsipalaidavo jo kaklo ir pilvo raumenys; jis atsigulė kitapus to tvenkinio priešais ją ir užsimerkė.

Sapnavo, kad jie ten mylisi. Ant kojų pirštų ir kelių juto šiltą smėlį, juto jos kūną, jis buvo toks pat šiltas kaip ir tas smėlis, ir Tajo nebegalėjo atskirti, kur baigėsi jos kūnas ir prasidėjo smėlis. Nubudo, bet jos jau nebebuvo; delnai buvo pilni smėlio, jis prakaitavo. Saulė jau buvo kitame dangaus gale, ir jis suprato išmiegojęs daug valandų. Nusimazgojo veidą; paviršiuje vanduo dar buvo šiltas, tad panardino rankas kuo giliau prie pat geltono smėlio. Kai atėjo nuo tvenkinio prie tos vietos, kur jos sėdėta, drėgmė nuo rankų ir veido jau buvo nudžiūvusi. Jis paieškojo smėlyje jos kojų atspaudų ar sijono palikto kontūro. Kai tipeno per žolę aplink tą tvenkinį, priešais jį iš aukštos žolės iššoko ir pasikraipė žalia varlytė, paskui vėl įšoko į tvenkinį. Jis visas viduje drebėjo: kas, jeigu nebeliko jokio jos pėdsako, jos kūno įspaudo smėlyje, jokios vos regimos jos žydros skepetos, braukusios per žoles, žymės?

Pėdsakų buvo, Tajo iš lengvo braukė per juos pirštais. Jis nesapnavo, ji buvo čia taip pat tikrai, kaip ir tie žvirbliai, palikę ant žemės ilgus plonus brėžius.

— Aš čia, — ištarė ji. Balsas atsklido nuo rytinės to siauro kanjono pusės. Jis ropštėsi didžiulėmis uolomis: jam priešais nuskuodė burundukas; Tajo bijojo, kad ji išnyks taip pat, kaip išnyko jos balso aidas. Nusibrozdino į tą akmenį basas kojas ir pirštų galus. Sunkiai kvėpuodamas atsistojo ant uolos, kurios papėdėje ant smėlingos pakriaušės šalia didžiulio baltojo sukučio sėdėjo ji. Žydra šilkinė skepeta gulėjo išskleista jai prie kojų, į ją buvo pririnkusi šviežiai iškastų šaknų ir įvairiausių augalų lapų. Nežiūrėdama į Tajo pakėlė tą skepetą nuo žemės ir užkopė uola aukštyn prie jo.

Juodu kopė stačiu taku, kur šimtmečius juo žengusieji geltoname smiltainyje paliko kojų ir rankų pirštų įdubas. Įsikibusi į meškauogės krūmą, ji prisitraukė prie viršaus ir ištiesė jam pagalbos ranką. Peržengus kraštą, kanjonas ir ta skardžio uola, regis, staiga pradingo, sakytum jis nuo žemės butų žengęs tiesiai į dangų; ten, kur jie buvo, dangus aprėpė daugiau nei pusę pasaulio, apgaubė stalkalnį, kur jie stovėjo.

— Tu taip ir nepasakei man savo vardo, — prabilo Tajo.

— Aš — iš Montanjo šeimos, — pasakė ji. — Gali vadinti mane Ts’eh. Tai pravardė, nes mano indėniškas vardas labai ilgas. Kai buvome vaikai, visi taip darydavome.

Jis pritariamai linktelėjo galva.

— Mes irgi taip darydavome namuose. Susigalvodavome pravardes. — Ir jis prisiminė Rokį: jo krikšto vardas buvo Augustinas, o Rokis buvo artimiausia tam indėniškam vardui, kurį jam davė senolės sesuo. — Ar turi brolių ir seserų? — paklausė, norėdamas apie ją sužinoti daugiau.

— Taip, — atsakė ji, žiūrėdama į tolį, į Juoduosius kalnus pietuose. — Mes visi labai artimi, labai vieninga šeima.

Jis pradėjo ją klausinėti, kur jie yra, kur gyvena, nes buvo sutikęs tik tą medžiotoją, tačiau jos akys švytėjo ir bylojo jam dalykus, kurių žodžiais neišsakysi.

— Turiu seserį, kuri gyvena apačioje einant šituo keliu. Ji ištekėjusi už navaho iš Raudonojo ežero. — Ir parodė pirštu į pietus, ta kryptimi, kur žiūrėjo. — Kita gyvena netoli Flagstafo. O brolis gyvena Chemese. — Staiga ji nutilo ir nusijuokė. — Tu juk žinai, ką žmonės kalba apie Montanjų šeimą, — jos balsas nuskambėjo taip, tarsi jis privalėjo žinoti, ką žmonės apie juos kalba, bet Tajo neprisiminė ką nors girdėjęs apie tą šeimą. — Čia, viršuje, mums nereikia dėl to sukti galvos.

Ji buvo teisi. Tuos giminystės linijos, klano ir pavardės dalykus jie paliks kaimo žmonėms, tokiems kaip tetulė, kuri apie kiekvieną žinojo viską.

Jie grįžo drauge. Tolumoje Tajo įžiūrėjo lopinėtuosius galvijus, per visą slėnį išsibarsčiusius tarp stalkalnių, geltonasis bulius, kurį jiems paskolino pusbrolis Romero, rupšnojo žolę atokiau nuo karvių, lyg vis dar būtų bijojęs jų ragų. Jų kailiai atspindėjo saulėlydžio spalvas nelyginant debesys vakarų horizonte.

— Iš kur tu žinojai, kad aš čia būsiu? — paklausė jis vis dar nenuleisdamas akių nuo galvijų.

Ji nusikvatojo ir palingavo galva.

— Na ir kalbi gi! — tarė. — Aš čia buvau jau beveik savaitė prieš tau pasirodant. Iš kurgi tu žinojai, kad aš čia būsiu? Ką.

Palydėjo ją, nes norėjo sužinoti apie jos surinktus augalus ir šaknis. Radusi tinkamą vietą, ji patiesė ant žemės savo žydrą skepetą, prieš tai nurinkusi visus akmenukus bei šakeles ir įsitikinusi, kad nesutrikdė skruzdėlių. Atsisėdo ant žemės, pasilenkė prie augalų, ilgai juos tyrinėjo: pradėjo nuo žiedadulkėmis apneštų žiedlapių, paskui jos žvilgsnis slinko koteliu žemyn, prie kiekvieno lapo ir galiausiai prie pačios apačios, kur ji buvo stropiai nuo šaknų nukrapščiusi smėlį.

— Šis savyje turi per vasaros audrą išgryninto dangaus spalvos. Aš pasiimsiu jį iš čia ir pasodinsiu kitoje vietoje, kanjone, kur jau kuris laikas nelijo.

Kol ji rinko tuos augalus, Tajo stebėjo galvijus: jie ganėsi aukštoje geltonoje žolėje, pramintoje indėniškais ryžiais, kuri augo palei pat kadagyno kraštą virš arroyo. Jie liovėsi judėję pietų link. Atsikratė tos traukos ir įsikūrė šioje vietovėje. Džozajas tai būtų paaiškinęs tuo, kad jie labai protingi ir sugeba atskirti gerą vietą, jei ją suranda: šaltinius ir gerą ganiavą. „O kaipgi tas geltonas Romero bulius, ką?“, girdi jis ištariant Džozają ir primerkiant akį; bet lopinėtosios karvės į tą geltoną bulių žiūrėjo kiek kitaip, bent jau iš pat pradžių.

Romero bulius buvo trumpakojis, kresnas, geltono, nuo stačios uolos nutrukusio smiltainio spalvos. Jo akys buvo mažos, gelsvos, ant sprando styrojo išsišovusi kuprelė. Romero rado jį stovintį ant trijų kojų Priuito aikštyne antrą dieną po rodeo. Priekinė kairė koja karojo nulaužta kampu, ir nė vienas Priuito baltaodis dėl to buliaus nesirengė pajudinti piršto, nes jo mėsa būtų kieta. Romero pasisiūlė jiems nutempti jį dykai.

Aiškino nežinąs, kiek pavojingas gali būti tas bulius, padalyvavęs rodeo. Bet jam buvo nupjauti, atbukinti ragai ir jis turėjo tik tris sveikas kojas, tad Romero parsigabeno jį namo ir išslaugė. Pasakojo mėginęs pagelbėti jam dar koralio koridoriuje, bet bulius stovėjo ramus ir nesipriešino, kol Romero jį tvarkė. Romero sulaužė apelsinų dėžę ir jos medines lenteles panaudojo kaip įtvarą, o apraišiojo jį suplėšytų senų paklodžių atraižomis. Darbą atlikęs tobulai, gyrėsi Romero, tik kad prakeiktas bulius patrynė koją į koralio stulpus ir kaipmat tų įtvarų atsikratė. Todėl ta koja kreivai sugijusi. Jei būtų jos nelietęs, būtų suaugusi kaip nauja, aiškino Romero.