Лесли Силко - Ceremonija

Lopinėtosios karvės sužiuro, kai tas bulius žengė iš arklių priekabos, o kai ėmė jas uostinėti ir artintis, susispietė krūvon, purtė galvas ir išlenktus ragus, svaidydamos grėsmingus žvilgsnius. Staiga sujudo kaip vėtra, smėlis ir dulkės žiro joms iš po kanopų, kai ėmė jį vyti atgal į arklių priekabą. Bet čia jis staigiai apsisuko, tiesiai į jas, ir šios išlakstė. Bulius žvelgė, kaip karvės pradingsta vakaruose tarp to plataus kanjono kadagių, paskui keliskart pamataravo stora uodega sau apie šlaunis ir nubidzeno paskui jas.

Geltonasis bulius ėdinėjo atvirame lauke, o lopinėtosios karvės nelindo iš kadagių, lyg elniai klausydamosi, kaip Tajo prie jų artinasi, lopais išmušti jų kailiai susiliejo su smėlingu didžiojo stalkalnio šlaitu. Pamažėle jos ėmė lįsti iš kadagių, atsargiai artinosi prie geltonojo buliaus. Tajo sėdėjo nejudėdamas, įrėmęs nugarą į nedidukę tuopą, augančią raguvoje. Karvės stengėsi kūnais atskirti veršiukus nuo buliaus, kartais netyčia koks jauniklis nuo motinos pabėgdavo, spyriodavosi, šokčiodavo išsilenkęs, paskui kai žaisti pabosdavo, ir vėl pas ją sugrįždavo. Tajo širdis plakė kaip pašėlusi: jis regėjo išsipildant Džozajo viziją, regėjo, kaip tas pasakojimas įgyja kaulų ir raumenų pavidalą.

— Man tereikia dar vieno, — pasakė ji, smakru rodydama į džiuto maišą, pilną augalų ir šaknų. — Reikės truputį palūkėti, kol jis visai subręs, bet aš tau jį parodysiu. Gal galėtum man jo pririnkti, jeigu turėsiu išvykti dar prieš jam subręstant.

Tajo snūduriavo saulėkaitoje, atsikolęs į stačią uolą, jis stamantriai atsitiesė ir pažvelgė į ją.

— Jeigu turėsi ką? — Širdis jam ėmė greitai ir netolygiai daužytis. Jos akyse išvydo tolius: žiūrėdamas į ją matė kanjonais ir kalnais išsidriekusias mylias. Ji atsiklaupė prie jo, ir jis pamatė ašaras.

— Tenai, — sušnabždėjo ji, — viskas nuolatos juda, keičiasi. Kartais girdžiu juos naktį.

Juodu patraukė į vakarus tuo ilgu stalkalniu, kur senoliai buvo išdėlioję akmenis apskritimais, aukštai iškilusiu virš plokščio smiltainio stalkalnio, virš kanjonų ir šaltinių.

— Šitas, — pasakė ji, pirštu rodydama į aukštą tamsiai žalią augalą, kurio apvalūs, bet viename taške nusmailinti lapai buvo stambiai gysloti, kaip kriauklių fosilijos. Jo ankštys su plokščiomis sėklomis vis dar buvo storos ir žalios, tačiau vėliau, rudenį, luobas išdžius ir suplonės, o šalti vėjai išnešios išaižas — liks tik peršviečiama membrana, gaubianti tamsias sėklų akis.

— O kokia dangaus spalva slypi šitame?

Ji papurtė galvą.

— Jis — ne dėl spalvos, — atsakė ji. — Jis — šviesai. Naktį skrodžiančiai žvaigždžių ir mėnulio šviesai.

Augalas dar buvo per storas ir per žalias: nulaužus stiebą šiuo metu, prieš baigiantis sezonui, drėgna jo gyvasties tėkmė pranyktų vienu atodūsiu.

— Supratau, — pasakė jis. — Nurinksiu juos tau, jeigu tavęs čia nebus.

Jųdviejų drauge praleistos dienos buvo paženklintos rimtumo, kurį skleidė stalkalniai ir arroyo , ir tas rimtumas atkūrė labai seniai nutrauktą ritmą; dabar tie seni prisiminimai jį vargino ne ką daugiau nei vienas susitraukęs gerklės raumuo. Ji vėl buvo su juo, laikui slūgstant į priešaušrį širdis plakdavo tolygiai, o saulei nusileidus, patekėdavo per naktį riedančios žvaigždės. Tie lūžimo, traiškymo pojūčiai išnyko, jo krūtinėje skleidėsi meilė, ir kai jis dabar pravirkdavo, tai pravirkdavo todėl, kad ji taip stipriai jį mylėjo.

Robertas atvyko vasaros pabaigoje. Prieš tai buvo užsukęs tik vieną kartą: kai vežė tą ožį ir katę atgal į Lagūną, sustojo pažiūrėti, ar Tajo nieko nereikia. Tuomet Robertas nieko neklausinėjo apie tai, kodėl Tajo miega ten, kai galėjo gyventi rančoje. Bet šįkart Tajo pamatė kažką pasikeitus, nors jie taip pat kaip tąsyk, kai Robertas lankėsi anąkart, drauge žingsniavo slėniu, apžiūrėjo lopinėtuosius galvijus, ištyrė veršiukus. Kai grįžo į tą vietą, kur buvo paliktas pikapas, Robertas atrodė sutrikęs.

— Ką man joms pasakyti Lagūnoje? — Robertas buvo įsmeigęs akis į audros debesis, plaukiančius nuo Juodųjų kalnų pietuose. Keliai toje pusėje visą vasarą buvo klampūs ir jis nenorėjo rizikuoti įklimpti. Tajo gūžtelėjo pečiais. Aukštai jam virš galvos, slysdamas artėjančios audros oro srovėmis, ratus suko vanagas. Griaustinis atsimušdavo aidu į uolas, bet Robertas iš vietos nejudėjo. Nusivožė skrybėlę ir marškinių rankove nusišluostė kaktą. — Jos nori, kad tu grįžtum namo. Nerimauja dėl tavęs. Mano, kad tau vėl gali prireikti daktarų.

— Ak! — Tajo viduriai sukrito į kažkokį plyšį. Rankos pavirto į ledą.

— Senukas Ku’ooshas ir kai kurie kiti irgi stebisi, kodėl tu negrįžti. Jie mano, kad turėtum jiems ką nors pasakyti. — Žodžiai užstrigo Roberto gerklėje, jis užsikosėjo. — Ir Imou pasakoja apie tave visokiausių dalykų. Kaip išprotėjai ir kaip esi čia vienui vienas. Pasakoja visokių nesąmonių apie olas ir gyvulius.

Tajo niekada nebuvo girdėjęs Roberto anksčiau taip kalbant, niekada anksčiau nebuvo matęs jo pykstant. Jis pajuto silpnumą, pradėjo svaigti galva. Robertas kalbėjo liūdnai.

— Juk žinai, kaip žmonės į tai žiūri. Baltaodžiai irgi tokie. Kariškiai gali pasiųsti ką nors tavęs sugrąžinti. — Tamsiai mėlynus debesis nutvieskė žaibas, bet Tajo akyse tasai zigzagas iš lėto kilo link to tamsaus debesies kalno viršūnių, ir tai užtruko ilgiau nei Roberto žodžiai pasiekė jo ausis.

— Gal tu sugrįžtum nors trumpam. Na, supranti, kad jie pamatytų, jog tau nieko neatsitiko. Pasišnekėtum su jais, ir jie įsitikintų, kad Imou — melagis.

Tajo, atsakydamas Robertui, pritariamai linktelėjo galva, tačiau jo sąmonė buvo užimta kitais dalykais: prisiminimai ir tie kintantys garsai, kuriuos jis girdėdavo naktį, tie rombiški pavidalai, juodi baltam fone; tų raštų energija spirale grimzdo gilyn, paskui staiga šovė aukštyn trimatėmis viršūnėmis; akyse tolydžio kaitaliojosi jų gylis ir svaiginančios viršūnės.

Į pikapo stogą barbeno lietaus lašai. Robertas spyrė į priekinę kairę padangą, protektorius jau buvo pradėjęs luptis.

— Ačiū, — padėkojo Tajo, — ačiū, kad pasakei.

Žiūrėjo, kaip Robertas nuvažiuoja. Lietus jam nuo plaukų varvėjo į marškinius — jie buvo užaugę žemiau ausų ir siekė kaklą. Tada prisiminė Imou, visada nusikirpusį ežiuku.

— Mirtis — ne toks jau ypatingas daiktas, — pasakė ji. Sėdėjo ant smėlio, atkišusi į priekį kojas, į pluoštelius dėliojo trumpas žilvičio šakeles ir rišo juos pūkuota medvilnės virvele, sukdama ją delnu. Šįryt jie arroyo rado veršelį: mažytės juodos skruzdės jam per galvą jau vagojo taką — nuo nosies prie akių. Saulei kylant aukštyn į dangų jo pilvas pūtėsi.

— Kartais jiems nepasiseka. Ir tiek. Tai nelabai toli nuo čia. — Ji įdėmiai pažvelgė į Tajo, paskui kalbėjo toliau.

— Žinai, yra daug blogesnių dalykų. Pavyzdžiui, naikintojai: jie triūsia, kad pamatytų, kiek daug gali prarasti, kiek daug gali pamiršti. Jie sunaikina jausmą, kurį žmonės jaučia vieni kitiems.

Tajo giliai įkvėpė: jam suskaudo krūtinę. Prisiminė Džozają, Rokį.

— Pats didžiausias jų siekis — sudoroti žmones, kol jie dar kvėpuoja, leisti širdžiai dar plakti, taip auka amžiams liaujasi ką nors jautusi. Jiems baigus, žiūri iš tolo į save ir negali net verkti — net savęs apraudoti.

Tuomet jis ir atpažino ją — tą storą jį aptraukusią baltą odą, slopinusią gyvybės pojūčius, vienodai ir meilę, ir skausmą; jis buvo paliktas tik su jį gaubiančių audinių gausmu. Jis taip ir nesužinojo, kiek ilgai buvo pasiklydęs ten, toje Los Andželo ligoninėje.