Лесли Силко - Ceremonija

Jėgų radosi iš čia, iš to jausmo. Jų visada ten buvo. Tajo stovėjo ten, saulė glostė jam veidą, ir jis galvojo, kad veikiausiai jam vis dėlto pavyks.

Jis žingsniavo į šiaurę Akomos keliu, kol toji pralaida ir vėjo malūnas dingo iš akių. Saulė kopė aukštyn, ir jis girdėjo čiulbant pievų paukščius ir aukštoje žolėje prie kelio klykiant purplelius. Saulė artėjo prie savo rudens vietos danguje, sulig kiekviena diena kaskart leisdamasi žemiau, danguje palikdama vis daugiau sodrios žydrynės. Dar nespėjęs išgirsti, Tajo kažką pajuto, gal pajuto tai batų padais ant kelio: kažkokios iš užpakalio artėjančios transporto priemonės vibravimą. Sustojo, klausėsi, kol išgirdo jį aiškiai, vis dar tolumoje, tada puolė ieškoti, kur jam geriau kelio pakrašty pasislėpti. Mėgino įtikinti save, kad jis ir vėl saugus; jautėsi esąs stiprus, ir nakties baimė buvo dingusi. Tačiau prisiminė kariuomenės gydytojus tamsiai žaliuose valdiškuose automobiliuose ir staigiai nėrė iš kelio į kadagius. Klūpojo ir žiūrėjo pro retas apatines medžio šakas, laikas prailgo; kai galiausiai pasirodė pikapas, jo rankos buvo išpiltos šalto prakaito. Automobilis važiavo labai lėtai, variklis, įjungtas pirmu bėgiu, unkščiojo. Lirojaus pikapas. Lirojus ir Harlis. Tajo įtampa viduriuose atsileido, ir jam atlėgo. Jis šypsojosi ir staiga pasijuto bepravirkstąs, nes jie pasirodė kaip tik tada, kai jam labiausiai reikėjo draugų. Žengė iš už kadagio ir virš galvos pamojo rankomis.

Pasirėmęs alkūne, Harlis iškišo galvą pro langą. Jis vilkėjo havajietiškais marškiniais trumpomis rankovėmis su raudonomis ir baltomis gėlėmis, o iš jų kišenės lindo saulės akiniai. Lirojus vilkėjo senais kareiviškais marškiniais su ties pečiais nukirptomis rankovėmis. Tajo suprato, kodėl vairuoja Harlis: Lirojus buvo toks girtas, kad, atidaręs jam dureles, vos neišvirto lauk. Suposi ant laiptelio, vis dar stipriai įsikibęs į durų rankenėles, kol Tajo jam padėjo atgauti pusiausvyrą ir vėl įlipti vidun.

— Ačiū, biče, — padėkojo Lirojus, žiūrėdamas į priekį, ir žlegtelėjo ant sėdynės.

Harlis įkišo ranką į didelį parduotuvės krepšį ir ištraukė skardinę alaus. Padavė Tajo atidarytuvą.

— Kaip tik pataikei į mūsų šventę, — pasakė.

— O.

— Mudu švenčiame savo stojimo į kariuomenę dieną. O kada judu su Rokiu pasirašėte sutartį?

Tajo gūžtelėjo pečiais, staiga pasijuto be jėgų, jam pradėjo svaigti galva. Buvo išsekęs, net stumdamas Lirojų į kabiną suprakaitavo ir užduso.

— Nebeprisimenu, — išspaudė paskiemeniui. Vis dar laikė alų vienoje rankoje, atidarytuvą — kitoje. Harlis tvoskė vynu, akys buvo pasruvusios krauju, dabar jis varė automobilį dideliu greičiu ir visąlaik kalbėjo.

— Ei, žmogau, atidaryk ją! Išgerk! Mes švenčiame!

Harlis kumštelėjo Lirojui į pašonę:

— Atidaryk jam!

Lirojus svirdinėdamas pasisiekė atidarytuvo ir skardinės. Trūktelėjo atidarytuvą Tajo iš rankų, ir tas nukrito ant grindų.

— Šūdas! — išlemeno.

— Aš pakelsiu. — Kraujas trenkė Tajo į galvą, ir jis pradėjo aklai ant grindų čiuopti atidarytuvo. Padavė jį Lirojui ir atsilošė į sėdynę, užsimerkęs, sunkiai alsuodamas.

— Ei! Tu negaluoji, ar ką?

Tajo papurtė galvą. Harlis turėjo būti girdėjęs Imou skleidžiamus gandus.

— Tiesiog pavargęs, ir tiek.

Važiuodamas per šaknis ir duobes Harlis nelėtino, ir pikapas siaubingai kratėsi. Lirojus sunkiai atsirėmė į Tajo.

— Prakeikimas, Harli! — suriko Lirojus. — Aš negaliu atidaryti, kai tu šitaip leki!

— Šūdo! Tu per girtas, kad atidarytum! Duokš! Duok man! — Harlis paleido vairą, čiupo atidarytuvą ir alaus skardinę; ją darydamas prisispaudė prie vairo krūtine ir jį prilaikė. Alus ištiško putų purslais. Harlis įbruko jį Tajo į skreitą. Šis tvirtai prispaudė jį ranka. Jo marškiniai ir kelnės buvo permirkę alumi. Lirojus juokėsi, alus varvėjo jam nuo veido. Harlis nuspaudė akseleratorių iki pat galo. Pikapas svirdinėjo nuo vieno kelio krašto prie kito, vis svaidė akmenis ir žvyrą, daužantį pikapo dugną.

— Ei! Tai ar tu gersi jį, ar laistysi?

Lirojus juokėsi, kai Tajo mėgino prisidėti prie burnos skardinę, stengdamasis nepralieti alaus ir nebūti nublokštas prie prietaisų skydelio. Putos buvo šiltos, gėlė liežuvį.

— Jūs, vyručiai, gerokai nuo manęs atsiplėšėte, ar ne?

— Mudu jau visą naktį plėšiame, — atšovė Lirojus mirksėdamas, stengdamasis sutelkti žvilgsnį į Tajo veidą. — Važinė jam aplinkui kiaurą naktį, ar ne, Harli?

— Neklausyk, ką plepa tas girtas žmogus, — pareiškė Harlis Tajo. — Tas vyrukas nieko nebeprisimena. Vakar vakarą mudu buvom Galape.

Tajo, tai išgirdęs, pamėgino pažvelgti Harliui į veidą, bet Harlis buvo nusigręžęs ir per alkūnę žiūrėjo pro langą. Tada gurkštelėjo dar šilto alaus ir pasistengė viską ramiai apmąstyti. Pikapas atvažiavo iš pietų, Akomos keliu, tai kaipgi jie vakar vakarą galėjo būti Galape, nebent būtų pasukę vežėčių keliu ir atvažiavę per stalkalnį nuo Makarčio pusės? Bet jie juk visados važiuodavo 66-uoju keliu, kur kas penkiolika dvidešimt kilometrų ar kas „kiekvieną šešiapakį“, kaip mėgdavo sakyti Harlis, buvo baras. Harlis ir Lirojus — jo bičiuliai. Jo draugai. Bet jis viduje pajuto kažką šiurpiai negera, širdis ėmė smarkiai plakti, kai išgirdo Lirojų sakant apie „važinėjimą kiaurą naktį“; jie atvažiavo iš tos pusės, iš kur atėjo jis, jam už nugaros, sekdami paskui. Tajo tvirtai suspaudė skardinę, kad numaldytų rankų drebulį.

Baigė gerti alų ir išmetė skardinę pro langą. Atsigręžė ir pamatė, kaip ji prie kelio atsitrenkia į aukštą žolę ir guboją. Giliai įtraukė oro ir užsimerkė. Jam reikėjo atsipalaiduoti ir sulaikyti tas mintis, kol jos kaip avių banda neišsibarstė į visas puses. Šitie vyrukai — jo draugai.

Lirojus sunkiai plušo, norėdamas atidaryti naują skardinę.

— Po velnių, aš per girtas, kad ją atidaryčiau! Turiu išsiblaivyti, kad pavyktų.

Tajo atidarė jam tą skardinę. Kitą atsidarė sau ir atsilošė į sėdynę. Alus numaldė tą nemalonų jausmą, širdis aprimo. Pikapo lingavimas ir alus ramino; plienas ir stiklas atskyrė jį nuo visko. Dangus, žemė nutolo, medžiai ir kalvos už lango stiklo bėgo kaip filmas. Kaip lengva pasiklysti šitose vietose, jų vietose, kur praeitis, tegu vos kelių valandų, staiga prarado savo įtaką ir buvo lyg miglotas sapnas, palyginti su šitais pojūčiais: judėjimo, ratų virpėjimo liečiantis su keliu, alaus šilumos viduriuose ir juos gaubiančios plieno kabinos jaukumo. Jis pasiliks čia, nebegalvos apie tą vakarykštę naktį. Jam reikėjo truputį pailsėti, nebegalvoti apie ceremonijos pasakojimą. Kitaip išeis iš proto ir taps įtartinas savo draugams, o be draugų jam nepavyks tos ceremonijos užbaigti.

Kartą ji jau buvo teisi patarusi jam palikti tuos upokšnius. Tad jis pasibastys aplinkui su Harliu ir Lirojumi, visi supras tai: jis važinėjasi ir geria su bičiuliais. Tai išblaškys jų įtarumą ir jie nebemanys, kad jis išėjo iš proto. Jis bus tik dar vienas girtas indėnas, ir tiek.

Nubudo išpiltas prakaito. Pro automobilio lango stiklą švietė saulė, langai buvo uždaryti. Pikapas stovėjo akmenuotos, lazduviais apaugusios kalvos papėdėje. Harlis ir Lirojus buvo dingę. Tajo nuo kabinos karščio pasijuto nusilpęs, suglebęs. Nuleido langą ir iškišo galvą. Išvemtas alus per pikapo duris nutekėjo iki išdžiūvusios žolės. Galvoje jam plakė kūjai, troškino. Išlipo iš kabinos ir vos bepastovėjo: kojų raumenys buvo sustingę. Apsidairė Harlio ir Lirojaus. Aplinkui viskas buvo išdžiūvę, kalvos buvo užpiltos suakmenėjusia lava. Erozija apnuogino pilką molį, tą slėnį tarp stalkalnių per visą jo ilgį kirto gilūs arroyo. Tos kalvos plytėjo į šiaurę nuo Kanjončito. Tajo atsisėdo ant didelio pilko akmens prie lazduvio. Visur tarp didžiulių arroyo sankirtų vešėjo pilkšvai žalios balandūnės. Tolumoje į pietus jis matė didžiulę tuopą, vienintelį ryškiai žalią daiktą tame slėnyje. Ji augo ant giliausio arroyo krašto, jos šaknų voratinklis buvo apnuogintas, vienui viena šaknis siejo ją su dirva ir laikė stačią. Arroyo krantas buvo taip giliai paplautas, kad tą didžiulį medį galėtų išversti stiprus vėjo gūsis.