Лесли Силко - Ceremonija

Jis iš lėto patraukė prie kasyklos šachtos ir jį užplūdo tikrumo jausmas: ceremonijos seka baigėsi čia. Atsiklaupė, rado mineralą. Ta pilką akmenį buvo išvagoję geltono puraus urano rėžiai, ryškūs ir gyvi kaip žiedadulkės; juodos it suodžiai gyslos miešėsi su geltoniu, ant jo paviršiaus piešdamos kalnų virtines, upes. Bet jie ištraukė tuos gražius akmenis iš žemės gelmių ir panaudojo savo monstriškiems kėslams, ir vykdė tokio masto, kokį tik jie gebėjo susapnuoti, naikinimą.

Tajo suriko iš palengvėjimo, kurį pajuto pagaliau išvydęs tą seką, — kaip visi pasakojimai tobulai sueina draugėn: senieji pasakojimai, karo pasakojimai, jų pasakojimai, kad taptų pasakojimu, kuris dar tebepasakojamas. Jis nebuvo išprotėjęs, jis niekada nebuvo išprotėjęs. Jis tik matė ir girdėjo pasaulį tokį, koks šis buvo visada: jokių ribų, vien tiktai pereigos per visus nuotolius ir laiką.

Tajo atsigręžė. Mėnulis jau tekėjo virš paskutinio stalkalnio, kurį jis kirto iš rytų. Netrukus pereiga baigsis: saulė kirto zenitą, judėdama į savo žiemos poziciją danguje, poziciją, kurioje ilgų žiemos naktų maldos iššauks naujai užgimusias ilgas vasaros dienas. Seni šventikai šiąnakt melsis, kad ta jėga užtikrintų nenuilstamą žvaigždžių judėjimą. Tačiau yra kitų, kurie šiąnakt darbuosis, kad išlaisvintų kitokio pobūdžio judėjimus: jų išvaduota traukos jėga suksis didžiule spirale — juodos jos žiotys be paliovos ris visatą; jų diagramos, išbraižytos juodais pelenais ant olų sienų, sustingusiomis negyvomis žvaigždėmis rodys visa ko galą. Bet šiaurės danguje Tajo išvydo žvaigždyną, ir ketvirtoji žvaigždė švietė tiesiai virš jo; ceremonijos seka slypėjo žvaigždėse, tas žvaigždynas suformavo kalnų žemėlapį ir atspindėjo tas kryptis, kurias jis pasirinko ceremonijai. Kiekviena jo žvaigždė turėjo savo naktį ir savo vietą, šitoji buvo paskutinė naktis ir paskutinė vieta, kur nakties tamsa ir dienos šviesa suėjo į tobulą pusiausvyrą. Jo apsauga buvo čionai, danguj, saulės padėtyje, žvaigždžių rašte. Jam tereikėjo užbaigti tą naktį, dar kelias valandas išsaugoti tą pasakojimą, kad naikintojai nepasiektų jo, tada jų raganystė atsigręš prieš save pačią, prieš juos.

Berniukas su strėle atsistojo, kai ji išėjo.

Jis nusekė paskui ją į kalvas,

ten, kur yra olų.

Kiti laukė.

Jie laikė lanką

Ir šoko aplink laužą

keturis kartus.

Burtininkas peržengė per lanką,

sušuko, kad norėtų būti vilkas.

Jo galva ir viršutinis kūnas apaugo plaukais kaip vilko,

Bet apatinis jo kūnas vis dar buvo žmogaus.

„Kažkas ne taip, — pasakė jis. —

Ck’o’yo burtai neveiks,

jei kas nors stebi mus.“

Iš šiaurės rytų staiga pasirodė automobilio žibintų šviesos — mažyčiai šviesos taškeliai, žybčiojantys, automobiliui šokčiojant ant nelygaus kelio. Plaukeliai Tajo ant sprando pasišiaušė, bet jis pasistengė nurimti: juk šituo keliu naudojosi ir dauguma vietinių gyventojų, kuriems valstija skyrė čia žemės sklypą, ir baltaodžiai rančų ūkininkai. Netrukus jis pamatys, ar tas automobilis važiuos toliau į vakarus, ar pasuks tuo smėlėtu, užžėlusiu keliu į pietus ir atvažiuos prie kasyklos. Jį nupurtė šaltis, kai šviesos pasisuko, išsiplėtė ir dabar jau akivaizdžiai vinguriavo šituo keliu, dabar jis jau girdėjo burzgiant variklį. Jie atvažiuoja.

Jis nubėgo pro šachtą prie didžiulių akmens luitų, buldozeriu ištrauktų iš įėjimo angos. Naktis vėso, mėnesienos šviesoje Tajo matė, kaip aukštyn kyla jo iškvepiamas garas. Užkopė ant tų akmens luitų didumo sulig prekiniais vagonais ir įsispraudė į ankštą tarpą tarp jų. Čia buvo šilta, smiltainis vis dar laikė saulės šilumą. Pasilenkė į priekį, prispaudė kaktą prie siauro plyšio, kad viską matytų.

Tikėjosi, kad tai bus Lirojaus pikapas, tačiau kai mašina įsuko į paskutinę kreivę, vedančią į kasyklą, pamatė, kad tai automobilis. Valandėlę manė, kad tai veikiausiai vietiniai žemės nuomininkai, ir jo raumenys įsitempė: jau buvo pasiruošęs nušokti žemyn ir bėgti, pamoti jiems ranka, kad pavėžėtų. Tačiau kažkuo to automobilio burzgimas buvo labai pažįstamas, toks girdėtas sulaužyto duslintuvo riaumojimas. Imou.

Kažkas išlipo iš to automobilio ir pakėlė kapotą. Atsidarė durelės ir išlipo dar du vyrai. Tajo išgirdo balsus ir ant žemės ištiškusio vandens kliūstelėjimą. Atpažino Pinkio juoką. Užuodė ugnį ir pamatė tris virš ugnelės palinkusius pavidalus. Staiga plykstelėjo liepsna, ir Tajo išvydo veidus: Lirojus, Pinkis ir Imou. Bet Harlio nebuvo. Jie kurstė ugnį, mėtydami į ją sausas gubojas, iškeldavo jas virš galvos, suko ratus, paskui numesdavo: gubojos išsprogdavo ugniniais kamuoliais, nušviesdavusiais visą plotą aplink vandens malūną, prie kurio jie buvo pasistatę automobilį. Turėjo butelį ir siuntė jį per rankas, Lirojus sverdėjo, žingsniuodamas palei seną spygliuotos vielos tvorą ir rinkdamas į apatinę vielą įkibusias gubojas. Pinkis daužė į automobilio kapotą, ir, atsimušdamas į to siauro slėnio smiltainį, aidu sklido metalinis gausmas.

Tajo paskaudo į akmenį įremtus kelius ir alkūnes. Jis nusileido ant pilvo ir atkragino galvą, nusukęs ją nuo plyšio tarp akmenų. Naikintojai. Jie čia bus visą naktį, jis tai žinojo, darbuosis, kad sausra nusvilintų žemę, išskerstų galvijus, išdžiovintų kukurūzus, moliūgus daržuose ir paliktų tautą kaskart pažeidžiamesnę melų; tada jaunimas išsivaikščios, išvyks į miestus, tokius kaip Albukerkis ir Galapas, kur juos galutinai pakirs kartėlis, jie praras viltį ir galiausiai patys save nuskandins svaigaluose.

Raganystė darbuosis kiaurą naktį, kad žmonės matytų vien tik netektis — prarastą žemę., prarastas gyvybes, — nuo tada, kai atvyko baltieji; raganystė darbuosis, kad apkvailintų tautą, priverstų ją smerkti vien tik baltuosius, o ne raganystę. Ji darbuosis, kad tauta pamirštų sukūrimo ir penkių po to sekusių pasaulių pasakojimus; senieji dvasininkai irgi išsigąs ir įsikibs į ritualą, nebekurs naujų ceremonijų, kaip visados buvo daroma anksčiau, kaip vis dar kiekvienais metais kuriamos naujos Bizono šokio dainos.

Imou ištraukė sugriuvus} sargo pašiūrės rėmą ir jo lentas sumetė į ugnį. Liepsnos išplėtė šviesos ratą. Pinkis išleido iš rankų padangų nuimtuvą, šis garsiai kaukštelėjo į priekinį sparną ir nuslydo ant žemės. Vyrai stovėjo už automobilio, leido per rankas butelį, traukė ilgus gurkšnius ir rodė pirštu į šachtą bei akmenis, už kurių Tajo buvo pasislėpęs. Kažin, ar jie žino, kad jis ten slepiasi, ar paprasčiausiai ketina daryti kažką kita. Kažin, ar sekė paskui jį kaip paskui ištroškusį gyvulį, neabejodami, kad jį suras prie to vienintelio tam plote vandens šaltinio.

Tajo buvo alkanas, jautėsi nusilpęs ir svirdinėjo. Nebuvo valgęs nuo tada, kai išsiskyrė su Ts’eh, o visą alų išvėmė. Akmens priglobta šiluma pradėjo nykti, jo „Levi’s“ švarkas buvo plonas, tad jautė, kaip pro skyles alkūnėse ir po pažastimis sunkiasi šaltis. Jis juos pamatė ir įsitikino, dabar jau gali grįžti ir pasakyti žmonėms. Tokios būklės jis jiems nepasipriešins. Stebėjo, kaip iš lėto kyla mėnulis, gūžėsi nuo šalčio. Jam pasisektų, jei tą naktį pavyktų grįžti namo.

Tajo žiūrėjo į juos. Jeigu nebūtų žinojęs apie jų raganystę, jie būtų galėję jį apkvailinti. Nuo tų laikų, kai radosi pirmieji kontrabandininkai, parduodantys svaigalus indėnams, gentainiai pradėjo gerti kalvose, keliuose, kuriais buvo velkama mediena, bei keliuose, vedančiuose į avių ganyklas. Tie vyrai stovėjo aplink laužą ir per rankas leido pigų vyną, tuščią butelį Pinkis sudaužė į vandens lataką. Visoje rezervacijoje buvo gausu medžio anglių paliktų apskritimų, iš mažų keliukų išsuktų padangų pėdsakų, o kai vyrai pargrįžo iš karo, — ir stiklo šukių. Tajo sugniaužė gerklę. Gal jis dėl jų klysta. Juk Harlis pereitą vasarą jam padėjo, jis atėjo ir jį išjudino. Tajo pasijuto išsekęs, jį išsunkė baimė ir tas bėgimas kiaurą dieną bei praėjusią naktį. Jam reikėjo pailsėti. Ši ceremonija sekino jo ištvermę. Jis jau nieko nebejautė, nei Džozajui, nei Rokiui, nei tai moteriai. Gal tie kiti navahai dėl senojo Betonio buvo teisūs.