Лесли Силко - Ceremonija

Jie įkėlė tą kūną į bagažinę ir užtrenkė jos dangtį, paskui uždarė automobilio duris. Toldamos traukėsi raudonos užpakalinės šviesos mėnesienoje, nyko balzganų pelenų žiedas. Šuorais virš padangų pėdsakų ir žmogaus pečių bei rankų įspaudų verpetavo vėjas; neliko nieko, išskyrus sudaužytus butelius ir tą juodą žymę ant žemės, kur degė laužas.

Dabar jis grįš atgal, ten, kur ji parodė jam tą augalą. Pririnks jai sėklų ir labai rūpestingai jas pasės palei smėlingas kalvas. Lietaus vanduo į dirvą susigers pamažėle ir švelnutės pertvarėlės nebus sutrintos ar sulaužytos dar nepasirodžius plonyčiams piršteliams, šaknims ir į visas puses išstypusiems lapams. Tie augalai ten augs kaip ir tas pasakojimas, stiprūs ir skaidrūs kaip žvaigždės.

Jo kūną apniko baisingas nuovargis; jis nesiliovė ėjęs, kaulai ir oda sverdėjo paskui jį. Sapnavo atviromis akimis, kad guli suvyniotas į antklodę Džozajo vežėčių gale, kerta smėlėtą lygumą Pagautės kalvos papėdėje. Vėjyje siūruoja lazduviai ir kadagiai, o dviejų pilkųjų mulų pasturgaliai prieš jį — dvyniai mėnuliai. Džozajas važnyčiojo, senolė jį laikė, o Rokis sušnibždėjo: „mano brolis“. Jie vežė jį namo.

Iš sapno jį pažadino kreozoto ir geležinkelio žuolių dervos tvaikas. Po jo auliniais batais tuščiaviduriu traškesiu girgždėjo gargažė. Su tais batais jis nuėjo ilgą kelią, bet čionai jį atnešė jo paties kojos. Žengdamas per plieninius bėgius aukštai pakėlė kojas ir palei gargažės pylimą nusileido žemyn prie upės. Pajutęs vandens skleidžiamą drėgmę, pasileido bėgti. Saulė stengėsi ištrūkti iš pilkų kalvų ties horizontu, siuntė pro debesis geltonus spindulius, o geltonas upės smėlis buvo nutaškuotas laužytais eglūno ir gluosnio šešėliais. Pereiga įvyko. Vakaruose ir pietuose pilvoti sunkūs apvalūs debesys susirinko pasitikti aušros. Tai nebuvo būtina, bet tai buvo gerai, ir net jeigu dangus ir būtų buvęs giedras, pabaiga būtų buvusi tokia pati. Ausis tam pasakojimui išklausyti ir akis tai sekai pamatyti priklausė jiems; jausmas priklausė jiems; mes atsiradome iš šios žemės ir jai mes priklausome.

Tolumoje Tajo girdėjo 66-uoju greitkeliu pro Lagūną dundant didelius dyzelinius sunkvežimius. Didžiosios tuopos lapai jau buvo pageltę; pirmieji saulės spinduliai kliudė jų galiukus ant seno medžio viršūnės ir juos ryškiai nuauksino. Jie visada buvo mylimi. Tada Tajo prisiminė ją; ji visada jį mylėjo, ji niekada jo nepaliko; ji visada buvo čia. Jis persikėlė per upę saulei tekant.

Kolibris ir Musė jam padėkojo.

Ir nuskraidino tabaką senajam Grifui.

„Štai jis. Galiausiai mes jo gavome, bet tai

iš tikro nebuvo labai lengva.“

„Gerai, — atsakė Grifas, —

sugrįžkite ir pasakykit jiems,

kad aš iškuopsiu jų miestą. “

Ir iškuopė —

iš pradžių rytuose,

paskui pietuose,

paskui vakaruose

ir galiausiai šiaurėje.

Viskas buvo vėl sustatyta į vietas

po ck’o’yo burtų.

Audros debesis sugrąžino

Žolę, ir vėl pradėjo augti augalai.

Atsirado maisto,

ir žmonės vėl buvo laimingi.

Tad ji pasakė jiems:

„Nuo šiolei

saugokitės bėdos.

Labai nelengva

vėl viską sustatyti į vietas.

Prisiminkite tai,

kai koks nors ck’o’yo burtininkas

ateis į miestą.“

Kivos viduryje senukas Ku’ooshas į pilvotą krosnelę kišo prakurus. Naujos plaušamolio grindys dar nebuvo išdžiūvusios ir dar nebuvo užglaistyti plonyčiai plyšeliai. Nubaltintos buvo dar ne visos sienos, ir sienų tapyba, dar neatnaujinta žiemos ceremonijoms, buvo uždengta baltu tinku. Senukai linksėjo galvomis, rodydami į sulankstomą metalinę kėdę, kurios atkaltėje matėsi baltas trafaretinis užrašas: ŠV. JUOZAPO MISIJA. Tajo atsisėdo, mėgindamas įspėti, kokį kelią toji kėdė nukeliavo iš parapijos salės, kol atsidūrė šitoje kivoje. Nužvelgė juos visus, sėdinčius ant medinių suolų palei visos tos ilgos kivos sienas. Jie pasveikino jį galvos linktelėjimu, ir kai Ku’ooshą jau patenkino ugnis, jis irgi prie jų prisidėjo. Pietvakariniame kampe stovėjo dėžės ir lagaminai, uždengti brezentu, kad būtų apsaugoti nuo profaniškų akių.

Jis užtruko ilgai, kol išdėstė jiems visą pasakojimą, jie dažnai jį nutraukdavo, norėdami patikslinti vietovę ir paros metą, paklausė, iš kurios pusės ji atėjo ir kokios spalvos buvo jos akys. Tada sėdėdamas tenai, veidu į pietryčius, jisai ir pastebėjo, kaip keturi langai pietinėje kivos sienoje buvo savotiškai susiję su saulės padėtimi tą vėlų rudenį.

A’moo’ooh , tu sakai, kad matei ją

pereitą žiemą

šiaurėje

su Puma,

medžiotoju.

Visą vasarą

ji buvo pietuose,

prie Aku.

Jie pradėjo šaukti,

senukai pradėjo šaukti

A’moo’ooh! A’moo’ooh!,

tu matei ją,

mes būsime palaiminti

ir vėl.

Vidurnaktį viena iš senolės dukterėčių Ku’ooshui atnešė du kibirėlius taukų. Vienas garavo ir iš jo sklido raudonojo aitriųjų paprikų troškinio kvapas. Kitas buvo pilnas orkaitėje keptos duonos ir aliejuje keptų papločių. Visi siuntė kibirėlį su troškiniu ratu, duona semdami iš jo mėsą ir mirkydami ją į skystimą. Kai visi baigė valgyti, jis nusekė jiems iš paskos į kivos galą, kur vandens kibiro paviršiuje plūduriavo samtis iš moliūgo; jis gėrė paskutinis, ir kai tai padarė, Ku’ooshas pažarstė ugnį ir įmetė samtį į liepsnas.

Kai besileidžianti saulė priartėjo prie vakarinio lango vidurio, jie atsistojo. Jie išėjo namo pailsėti ir pavakarieniauti — grįš vėliau, sutemus, paaiškino jam senukas Ku’ooshas. Jis galįs atsigerti, bet ne valgyti, jam negalima išeiti iš kivos. Ku’ooshas parodė jam seną emaliuotą naktinį puodą su dangčiu. Gerti vandenį liepė iš rieškučių.

Jie atskleidė

negyvą kailį,

kurį kojotas užmetė

ant jo.

Jie jį suraižė

plotelis po plotelio.

Visos blogio apraiškos,

jį suraizgiusios,

buvo suraižytos

į gabalus.

Harlis ir Lirojus buvo rasti drauge tarp didelių riedulių žemiau Pagautės kalvos kelio. Į šipulius sumaltas senas GMC pikapas juos apgaubė kaip tas blizgančio metalo karstas, kurį kiekvienam iš jų nupirko Veteranų valdyba. Taigi vaizdas ne ką tesiskyrė nuo to, jeigu jie būtų žuvę Veiko saloje ar Ivo Džimoje: kūnai buvo neatpažįstamai sumaitoti, tad karstai buvo uždari. Laidotuvių rytą garbės sargybinis iš Albukerkio iššovė; dvi plačios vėliavos visiškai uždengė karstus, tad atrodė, kad kaimo žmonės susirinko tik tam, kad palaidotų vėliavas.

Dabar tetulė su juo kalbėdavo taip, kaip visus tuos metus kalbėdavo su Robertu ir senole, su kaltinimo šlakeliu, pasiruošusiu išplaukti į jos sakomų žodžių paviršių. Tačiau po senojo Ku’oosho apsilankymo ji nugręžė akis nuo Tajo veido, sakytum jame nebūtų likę ko įžiūrėti. Bet vis dėlto pareiškė, kad dabar moterys bažnyčioje ar sulošusios bingo po pamaldų prieidavo prie jos asmeniškai paklausti, kaip jai pavyko visus tuos metus atlaikyti bėdas, nuolat užgriūdavusias jai pečius. Ir paaiškino senolei, snaudžiančiai prie savo krosnelės, kurios temperatūra buvo užstatyta ties maksimumu, ir Tajo, blizginančiam aulinius batus: „Aš joms atsakau, kad tai nelengva. Tai niekados nebuvo lengva, atsakau joms.“

Tą rytą ji po pamaldų įžengė su triumfo išraiška veide.

— Pagaliau Pinkis gavo galą, — pasakė, net nepasivarginusi jiems priminti, kad visą laiką kartojo, jog viskas taip ir baigsis, nuo tos dienos, kai jis praganė jos avis, kurias ganyti buvo pasamdytas.