Лесли Силко - Ceremonija

— Kažin, ar jie ateis ieškoti tų galvijų?

Ji abejingai gūžtelėjo pečiais.

— Čionai jie neateis, — pasakė.

— Kodėl?

Ji įsmeigė į jį akis, ir jis sustingo. Veikiausiai įžvelgė jo baimę, nes šyptelėjo ir pasakė:

— Dėl to sniego kalnuose. Dėl ko gi dar? — Ji vėl jį erzino. Jis papurtė galvą.

— Jų parsivesti grįšiu kaip galima greičiau, — patikino ją Tajo.

Jis ilgai tvirtino pavaržą ir tikrino odinius balnakilpių dirželius. Norėjo pasakyti jai ką nors, kad ji pajustų, kaip jam smagu, kad ji čia stovi. Tačiau medžiotojas dar buvo namuose, tad Tajo nieko nepasakė. Kai žengė pririšti antklodžių už balno, nežymiai prisilietė jos šono, ir ji nusišypsojo. Ji žinojo. Žengė prie pat jo, kai jis pro koralio vartus vedė kumelę. Parodė pirštu į sutemų debesis šiaurės rytų danguj.

— Šiąnakt bus šalta. Purvas ir sniegas suledės.

— Tikiuosi, — pasakė jis, — kitaip pikapas taip įklimps, kad neištrauksim jo iki kito pavasario.

Ji nusijuokė ir pritariamai linktelėjo galva.

— Viso gero, — atsisveikino Tajo.

— Iki pasimatymo, — atsakė ji.

Kai jis atsigręžė pamojuoti, ji jau buvo dingusi.

Robertas, pasiliko didžiuliame galvijų transportavimo furgone, kurį jie pasiskolino iš pusbrolio Romero. Tajo nuėjo prie durų. Išlenktos rudos abrikoso šakos jau buvo numetusios pageltusius lapus, ir dabar vėjas žarstė juos palei Tajo kojas. Jam pasibeldus, viduj plačiai nuskardėjo aidas. Jis neužuodė medžio dūmų ir negirdėjo jokių garsų viduj. Pastūmė duris, jos atsivėrė, ir jis įėjo. Matė savo iškvepiamus garus, kai per tuščius kambarius žengė į virtuvę. Užuodė molį ir senos pušies kvapą, sklindantį nuo lubų sijų. Žibalinės lempos jau buvo dingusios, o kavinukas nustumtas į viryklės galą. Pro žemą durų angą Tajo žengė į galinį kambarį, kur andai juodu drauge miegojo. Garbanotų ožkenų ir antklodžių nebebuvo. Plikos tinkuotos grindys buvo švariai iššluotos. Bet ant šiaurinės kambario sienos, ant medinio vagio, įkalto į baltą tinką, kabojo senas karo skydas. Tajo neprisiminė, kad būtų matęs jį anksčiau. Jis buvo iš elnio odos, o gal bizono, sunkus ir pakankamai standus, kad sulaikytų akmenis ir strėles; nuo ilgų sausros metų jis susitraukė ir ties kraštais supleišėjo, prarado apvalią formą. Iš pradžių Tajo pamanė, kad jo oda pajuodo nuo amžiaus, bet ją palietęs suprato, kad buvo juodai nudažyta. Be to, visas skydas buvo nutaškuotas baltais dažais. Tajo žengė žingsnį atgal — tai buvo žvaigždėlapis, atspindintis žvaigždžių padėtį vėlyvą rugsėjį. Tai buvo Didžiosios Žvaigždės žvaigždynas, kurį senasis Betonis nupiešė smėlyje.

— Namie nieko nėra, — pasakė Tajo Robertui. Galvijai iš arroyo žabangų buvo išginti į koralį, kur galėjo atsigerti iš tvenkinio.

— Kažkas juos gerai šėrė, — pasakė Robertas, rodydamas į sudžiūvusių kukurūzų stiebų krūvą ant koralio žemės. Atbulas privažiavo prie koralio vartų. Tajo atvėrė išleidžiamuosius vartus. Pats stovėjo koralyje už galvijų ir juos varė, mojuodamas rankomis, kol šie dvejodami vienas paskui kitą įžengė į furgono galą.

— Jie iš tikrųjų atrodo puikiai, Tajo, — pagyrė Robertas. — Kažkas juos tau prižiūrėjo.

— Vadinasi, senasis Betonis šį bei tą gero vis dėlto padarė, — kartojo senolė. Ji sėdėjo prie savo žibalinės krosnelės ir priekiniais dantimis traiškė pinijų sėklas. Gruodžio pradžioje buvo susirgusi ir jos kampas prie krosnies vis dar tvoskė vaistais. Dabar ji visąlaik vilkėjo juodu megztiniu, net ir šiltomis dienomis, ir užsispyrusiai vyniojo kojas į senos vilnonės antklodės atraižas.

— Dabar jau tu gerai jautiesi, ar ne, sūneli?

— Taip, senele, dabar jaučiuosi gerai. — Jis valė 22 kalibro pistoletą, rengdamasis eiti medžioti kiškių. Tetulė pažvelgė į jį, bet kai Tajo pakėlė į ją akis, nusisuko į viryklę, kur ant mažos ugnies kaito troškinys ir virė kava. Ji stebėjo jį, ji laukė. Nepasitikėjo ta ramybe, dabar jau įsiviešpatavusia namuose. Ji laukė.

Jis ją sapnavo, sapnavo kiaurą naktį trunkančius sapnus, sapnus, pilnus karštų glamonių, užsitęsusio geismo, palikdavusio jį ramiai miegantį iki aušros, kai jis sulig pirma brėkšma nubusdavo, jausdamas ją šalia, persmelktas jausmo, kad visą naktį ji buvo drauge su juo. Tada atsikeldavo ir tyliai tipendavo po tamsius namus, girdėdavo, kaip knarkia Robertas ir senolė. Tetulės miegas tais rytais būdavo pernelyg tylus, ir Tajo, sagstydamasis striukę, įsivaizduodavo ją stebint jį.

Priešaušriu atsistodavo ant žvirgždo plynaukštės, kuri sudarė Lagūnos pagrindą, krašto ir žvelgdavo į rytus kitapus upės.

— Saulėteki, saulėteki! — Tie žodžiai šaltą rytą išspausdavo garą, ir Tajo pajusdavo, kad šitaip jis gyvena drauge su ja. Namo sugrįždavo saulei jau kylant už nugaros, ją šildant, puldavo skaldyti malkų ir taip palaukdavo, kada užuos kylant viryklės dūmus. Tada įnešdavo vidun glėbį prakurų. Kartais tetulė taip į jį žiūrėdavo, kad tai galėjo reikšti tiktai viena: ji prisimena tas ankstesnes žiemas, kai jis gulėjo lovoje, vėmė ir verkė.

Jis kasdien dirbdavo su Robertu, gabeno krūvas kadagių ir pinijų malkų atsargoms, iš Kanjončito vežė anglis ir jas kastuvu sumesdavo pašiūrėn. Kartą per savaitę patikrindavo, ar lopinėtieji galvijai neišsigavo iš kanjonų palei upokšnius, tačiau atrodė, kad jie ten jautėsi patenkinti, bent jau žiemą. Pinkiui, kuris ganė avis, nuveždavo gazuoto vandens su sirupu ir komiksų.

Pinkis stovėjo atsirėmęs į kadagių rąstus avių diendaržyje. Liesas rankas laikė prispaudęs prie šonų, o plaštakas buvo susikišęs į priekines džinsų kišenes. Nekreipė nė mažiausio dėmesio į Robertą ar Tajo, apžiūrinėjančius senas avis. Jo akys buvo įbestos į tolį, į Galapo pusę. Vėjyje plaikstėsi skvernai jo vakarietiškų marškinių trumpomis rankovėmis, su perlamutrinėmis sagomis. Jis niekad nesikišdavo jų į kelnes, net kai tarnavo kariuomenėje, kur už tai mėnesį praleido cypėje, kaip pats prisipažino. Kai šitai pasakojo, veidas buvo paniuręs.

Tajo ir Robertas ėmėsi su apsiėriavusia avim, kuri bliovė ir iš jų rankų stengėsi išlaisvinti mėšlinas užpakalines kojas. Jie nenorėjo versti jos ant žemės, tad Tajo pakėlė akis nuo besipriešinančio gyvulio patikrinti, ar Pinkis ateina jiems padėti — palaikyti tos avies už galvos. Bet Pinkis žvelgė į kitą pusę, visiškai abejingas tam susirėmimui ir triukšmui, jis vis atlenkdavo kišeninio peilio ašmenis ir durdavo jomis į kadagio kuolą.

Tądien, kai jie jau rengėsi išvykti, Pinkis išėjo iš akmeninio avių ganyklos namuko. Buvo su tamsiai mėlynais saulės akiniais ir su kaubojaus skrybėle. Visus kitus savo daiktus nešėsi parduotuvės krepšyje. Tajo pasislinko ant pikapo sėdynės, palaisvindamas jam vietos. Niekas nepratarė nė žodžio, nes Pinkis jau ir taip prie avių išbuvo visa savaite ilgiau nei paprastai.

— Išleiskite mane prie greitkelio, — paprašė.

Kovo vėjai buvo šilti ir ištirpdė sniegą. Kelias buvo išvagotas klampaus raudono purvo provėžų, tad, per lygumą važiuodamas prie Prerijų šuniukų kalvos, Robertas gavo perjungti pikapą į žemiausią pavarą ir paspausti akseleratorių. Jie šokčiojo, buksavo, ir Pinkis rankomis įsirėmė į prietaisų skydelį. Ratai slystelėjo, paskui ir vėl sukibo su žeme, ir iš automobilio trūktelėjimo Tajo pajuto, kad jiems pavyko išsigauti. Prie greitkelio jie sustojo nusivalyti purvo nuo priekinio stiklo. Pinkis išlipo. Užsismaukė skrybėlę ant akių ir pakėlė nuo žemės parduotuvės krepšį. Nužingsniavo greitkeliu tolyn aukštai iškėlęs nykštį, neatsigręždamas. Ketino „kilti riba aukštyn“: eiti pėsčias, prašytis pavežamas ir gal būti paimtas nuo kelio Lirojaus, kai tas važiuos 66-uoju greitkeliu aukštyn iki Diksio tavernos, San Fidelio, Čeritų, visą kelią iki pat Galapo ir vėl atgal, — su stabtelėjimais Baibe, Y, — kol baigsis pinigai.