Лесли Силко - Ceremonija

Jis dar turėjo laiko atsitraukti. Galėjo vėl sudurstyti tas vielas, jas atitaisyti į vietą ir šuoliais pasileisti iš tų kalnų. Jie niekada nesužinotų, kas tai padarė, apkaltintų meksikiečius iš Markeso. Tai būtų protingiausia, ką dar gali padaryti. Visa kita — senasis Betonis ir jo žvaigždžių stebėjimas, ta moteris su audros raštų antklode — visa tai buvo beprotybė, vienas iš tų senovės prietarų, dėl kurių jį ir Rokį mokytojai įspėdavo indėnų mokykloje. Kaip tuomet, kai mokytojas į gamtos pamoką pirmą kartą atsinešė dubenį, pilną negyvų varlių, išsipūtusių nuo formaldehido, ir visi navahai išėjo iš klasės. Mokytojas pareiškė, kad tie seni tikėjimai — nesąmonės. Mergaitė iš Chemeso pakėlė ranką ir pasakė, kad vaikams visados buvo aiškinama, jog varlių žudyti nevalia, nes jos gali supykti ir pasiųsti tiek lietaus, kad ištiks potvynis. Gamtos mokytojas tik garsiai ir ilgai kvatojosi, gavo net ašaras nusišluostyti nuo akių. „Nagi pažvelkite į šitas varles, — pasakė jis, rodydamas į praradusius spalvą ir guma virtusius kūnus apsiblaususiomis akimis. — Argi jos gali ką nors padaryti? Ir kur visi tie potvyniai? Mes juk kiekvienais metais jas šitoje klasėje preparuojame.

Kaip tuomet, kai kariuomenės gydytojai jam aiškino, kad tas Džozajo regėjimas, kai jie šaudė prakeiktus japus — gryniausi prietarai; lygiai tokie pat gryni prietarai buvo ir tai, jog lietūs liovėsi todėl, kad jis juos prakeikė.

Tas jo mintis nulydėjo keistas paralyžius: staiga jį apėmė neįveikiamas nuovargis, širdis pašėlusiai trankėsi, ir jis tiesiog duso, kol stengėsi nuslinkti tuos kelis metrus nuo vietos, kur pririšo kumelę. Keliai sulinko, ir jis nugriuvo po medžiu į senus pušies spyglius bei kankorėžius. Galas. Jis nevalios net pamėginti bėgti; jie suras jį susmukusį po tuo medžiu.

Įgriuvęs veidu į pušies spyglius jis uodė visą medį — nuo šaknų, giliai įsiskverbusių į drėgną žemę, iki mėnesienos mėlynai apšviestų šakų, kurių viršūnės lingavo vėjyje. Kvapai jį siautė it plona plėvelė, išsiurbusi jo raumenų ir kaulų turinį, o kūnas tapo toks nerealus: net jeigu tie raiti sargai atjotų jo ieškoti su savo užtaisytais 30-30 šautuvais atlaužtais gaidukais, jie po medžiu pamatytų tik jo šešėlį.

Skynimo viduryje iš ąžuolų giraitės išniro puma. Ji nei ėjo, nei šokčiojo, nei bėgo, jos judesiai priminė aukštos žolės mirgėjimą vėjyje. Ji prieš vėją kirto pievą. Tajo stebėjo ją, galvą prispaudęs prie žemės, jausdamas į plaukus įsivėlusius pušų spyglius. Jis laukė, kad kumelė šastelės į šoną nuo to artėjančio geltono žvėries, bet ji stovėjo priešais vėją ir net nekrustelėjo. Pumos akyse blykstelėjo dvyniai mėnulio atšvaitai, ir ta geltona žybsinti šviesa persmelkė Tajo krūtinę — jis staiga įkvėpė oro. Didžiausias pumos grožis buvo ta nenumaldoma judėsena — sakytum kalnų debesys, genami vėjo, tolydžio būtų keitę savo turinį ir spalvą, taikydami į kalnų viršūnių kontūrų ritmą: tamsūs, nelyginant vulkaninis akmuo, staiga balti it sniego laukas. Kai puma sustojo priešais jį, sustojo ne apnikta dvejonės — suteikė progą mėnesienai ją pasivyti. Tajo iš lėto atsiklaupė ir ištiesė ranką.

— Puma, — šnibždėjo jis, — puma, sulig kiekvienu oro kvėpsniu tampanti tuo, kuo esi, savo esmę keičianti sykiu su žeme ir dangum.

Puma sumirksėjo — be jokio baimės ženklo. Akimirką stebeilijo į Tajo, paskui įtraukė į šnerves pietryčių vėjo, perbrido upokšnį ir dingo tarp medžių, jos apybraižos dar plūduriavo ore it geltonas dūmas, paskui staiga išnyko.

Kumelė trepsėjo priekine koja ir plėtė šnerves, uosdama pumos kvapą, dabar jau atsklindantį pavėjui. Tajo paglostė jai kaklą ir patikrino, ar tvirtai virvė pririšta prie medžio. Perėjo ten, kur stabtelėjo puma; atsiklaupė ir palietė jos kojų įspaudus, vedžiojo pirštais per trapias letenų apybraižas ant žemės, per gilius apvalius įspaudus: kiekvienas žvėries pirštas paliko ryškų užraitą. Atsukęs vėjui nugarą, iš Džozajo tabako kapšelio į delną įsipylė geltonų žiedadulkių. Palinko prie pat žemės ir apibarstė tuos keturis pirštų atspaudus geltonų žiedadulkių žiupsneliais. Puma, medžiotojau. Puma, medžiotojo padėjėjau.

Užsėdęs ant kumelės vėl jojo į vakarus, ton pusėn, iš kur atėjo puma. Vėjo ūžimas pušų šakose ir nuo kalnų atsklidęs sniego kvapas privertė jį suklusti.

Išbrėškus sustojo ant tirštai apžėlusio gūbrio pažvelgti į tekančią saulę; kumelei leido pasiganyti — tai buvo atsigavimo ciklo dalis. Jo viduje drumsto vandens verpetai ėmė leistis į dugną ir pamažėle vėrėsi šviesos ruožai. Tų lopinėtųjų galvijų surinkimas buvo tik viena smėlio, byrančio nuo pirštų galiukų, spalva; piešinys vis dar plėtojosi, bet Tajo buvo apjuosęs jau seniai.

Kai nusisuko nuo tekančios saulės ir sėdo ant kumelės, išdžiūvusio ežero lygumoje po kalno gūbriu išvydo besiganančius lopinėtuosius galvijus. Jie buvo nusigręžę į pietryčius ir visa banda žolinėjo. Užuodę arklį ir raitelį sužiuro aukštyn, o Tajo pajudėjus, puolė bėgti, ant drėgnų jų lūpų tebekarojo žolė. Bėgo taip, kaip Robertas ir buvo sakęs: laukiniškiau nei antilopės, gudriau nei briedis, pajutęs žmogų. Jų prisiminimas apie žmones liko tvarus, nors visos kitos prijaukinimo žymės ir išnyko, bet Tajo kliovėsi kitu jų instinktu: miglotu krypties prisiminimu, visados traukusiu juos į pietus, į Meksikos dykumą, kur buvo gimę.

Jie bėgo į pietryčius, Tajo norima kryptimi, pakėlę uodegas virš mėšlu apdergtų užpakalinių kojų, bėgo veikiau kaip elniai nei kaip galvijai, nuo atžalyno prie atžalyno, vengdami proskynų. Rinkosi žemesnius, krūmais labiau apžėlusius takus, nepatogius arkliams ir raiteliams. Tajo leido kumelei gerokai atsilikti, pasitikėdamas galvijų pasirinkta kryptimi. Saitas oras spaudė iš akių ašaras, bet jautėsi jis gerai: galvijai priekyje susitelkė į krūvą ir traukė namų link. Jie pasirinko taką, kurį buvo išmynę palei tvorą, ir bėgo juo į rytus; Tajo nenuleido nuo jų akių, norėjo būti tikras, kad jie neapsisuko ir nepatraukė atgal, tačiau tas senas krypties instinktas buvo tvirtas net ką tik nujunkytuose veršiukuose. Tajo sulėtino kumelės žingsnį ir leido galvijams atsiplėšti. Kumelė pradėjo justi nuovargį: pečius ir kaklą išmušė prakaito putos. Jeigu jis prisivys galvijus per arti arba privers juos paspartint žingsnį, jie gali susijaukti ir pasklisti į šalis, jie gali prabėgti pro kiaurymę tvoroje jos nepamatę. Tajo stebėjo, kaip jie trumpam išniro, kai kirto gūbrį už kokių septynių šimtų metrų, — iš pašėlusio galopo jau buvo perėję į risčią.

Saulei nušvitus dangus tapo blyškiai žydras, nuskalautas, be debesų, bet Tajo pajuto stiprų vėją iš vakarų, pučiantį jam į nugarą, ir suprato, kad prieš vidurdienį susirinks audros debesys. Tolumoje priešais save retkarčiais išvysdavo tolygiai risnojančius galvijus, jie išnirdavo skynimuose ir, vis dar traukdami palei pietinę tvorą rytų link, vėl pranykdavo ąžuolų atžalynuose.

Raumenų įtampa Tajo kakle ir pečiuose atlėgdavo sulig kiekvienu oro kvėpsniu. Jis šypsojosi ir tapšnojo per kaklą kumelei: jos kailis vis dar buvo drėgnas, sukietėjęs nuo prakaito. Tajo sulėtino ją iki žinginės: buvo tikras, kad galvijai pasuks pro išlaužą tvoroje ir toliau žemyn į pietus trauks kalnų taku. Ištraukė iš balnakilpių batus, ištiesė kojas, atpalaidavo balno sulenktus raumenis ir sausgysles. Jis kažką buvo įrodęs pats sau; nejuto to taip stipriai kaip kitados. Tai pamažėle kito, brizgo, kaip storos, tamsios, aplink lavoną apvyniotos antklodės gijos; dulkinos, trūnijančios tamsos sruogos vyniojosi, leido vidun oro; troški įtampa, slėgusi kaukolės kaulus, traukėsi tolyn.