Лесли Силко - Ceremonija

Melas. Tajo pradėjo pjauti vielą taip, tarsi būtų norėjęs išpjauti savyje glūdintį melą. Melagiai apkvailino visus, ir baltaodžius, ir indėnus, kol žmonės tikės melais, jie nepajėgs suvokti, kas jiems buvo padaryta, nei ką jie patys daro vieni kitiems. Tajo į striukės rankovę nusivalė prakaituotą veidą. Žingtelėjo atgal ir pažiūrėjo į protarpį vielinėje tvoroje. Jei baltaodžiai niekad nepažvelgs anapus melo ir neišvys, kad jų tauta buvo sukurta ant pavogtos žemės, jie niekada nesugebės suvokti, kaip jais pasinaudojo raganystė; jie niekada nesužinos, kad jais vis dar manipuliuoja tie, kurie moka suplakti draugėn ingredientus — baltaodžių vagystę ir neteisybę, priverčiančią užvirti pykčiu ir neapykanta, kuri galiausiai sužlugdys pasaulį: badaujančiųjų pykčiu ir neapykanta prieš nutukėlius, spalvotųjų — prieš baltaodžius. Naikintojams tereikia tą mechanizmą paleisti, atsisėsti ir skaičiuoti aukas. Bet nepakaks vien suskaičiuoti kūnų; melai surijo baltaodžių širdis, ir jau daugiau kaip du šimtai metų baltosios rasės žmonės mėgina užpildyti tą tuštumą; jie savo tuščiaviduriškumą stengiasi prisodrinti patriotiniais karais, įspūdingomis technologijomis bei jų atneštais turtais. Jie nesiliovė savęs apgaudinėję ir tai žino.

Protarpis tvoroje jau buvo gerų šešių metrų pločio — pakankamas dydis, kad galvijai jį surastų. Tajo nužingsniavo prie arklio ir padėjo į vietą plokščiareples. Užsipylė ant sudraskytos rankų odos vandens, tada išgėrė tai, kas dar buvo likę gertuvėje; dar kartą nusišlapino.

Mėnulis švietė skaisčiai, banguotos kalvos ir išdžiūvusio ežero plokštumos atspindėjo sidabrišką šviesos iliuziją: esą viskas matoma taip pat aiškiai kaip prie ryškios dienos šviesos. Tačiau kumelė klupo ir smarkiai kratė Tajo į balno gugą, tad jis patyrė, kokia apgaulinga ta mėnulio šviesa: plikos šaknys ir tamsūs akmenys tykojo, gaubiami mėnulio metamų sodrių šešėlių. Jų melai sunaikins šį pasaulį.

Takas buvo apdergtas karvių mėšlu, ir Tajo dažnokai timptelėdavo kumelę už pavadžio ir pasilenkdavo nuo balno pažiūrėti, kokio jis šviežumo. Juo labiau traukė į vakarus, juo takas darėsi statesnis, pušys aukštėjo ir tankėjo, o tarpus tarp didžiulių medžių užpildydavo pinijų ir kedrų krūmynai, uždengdami kone visą šviesą. Tajo paleido kumelę žingine, kad ji pati susiieškotų kelią palei taką, iš abiejų pusių gožiamą medžių ir krūmynų. Galvą laikė žemai nulenkęs, akis užmerkė, saugodamasis pušų spyglių ir smailių šakų.

Ties skynimo galu sustojo. Čia oras buvo daug šaltesnis. Jis buvo taip susitelkęs į galvijų paiešką, kad pamiršo visus praėjusių dienų ir metų įvykius. Šiuo atžvilgiu ta galvijų medžioklė buvo išganinga. Senasis Betonis buvo teisus. Tai geras vaistas nuo to, o gal ir nuo kitų dalykų. Daugiau tie lopinėtieji galvijai nebedings, išsklidę jo sapnuose, vejami jo nenoro pripažinti, kad buvo pavogti, kad žemė — visa žemė — iš jų buvo pavogta. Laukimas to, ką jis, galimas daiktas, atras, jo viduriuose įsitempė it virvė; staiga ta įtampa įlūžo ir jis įgriuvo į tuščią kambarį, kur už užuolaidos liovėsi tiksėjęs sieninis laikrodis. Jis sustabdė kumelę. Tyla glūdėjo viduje, jo pilve, skubėti nebuvo ko. Tas jojimas kalnuose jį atvedė į visų laiko krypčių sankryžą. Ir jis suprato, kodėl senoliai apie vakarykštę dieną ir apie rytojų galėjo kalbėti tik kaip apie dabarties — vienintelę tikrą — akimirką, ir ta dabarties prasmė būdavo apibūdinama tik užuominomis į vakarykštę dieną ar į rytojų tariant: „Aš vykstu į kalnus vakar“ arba „aš vykstu į kalnus rytoj“. Tasai ck’o’yo’ų Kaup’a’ta kažin kur deda į krūvą savo lošimo lazdas ir laukia svečio; mudu su Rokiu šviečiant mėnuliui kertame kalnų gūbrį; Džozajas ir Robertas laukia mūsų. Ši naktis — vienintelė naktis, ir nebuvo jokios kitos.

Jis tikėjosi jas pamatyti skynime: vienas stovinčias, kitas gulinčias, jų kailių spalva mėnesienoje švytės kaip sniegas kalnų viršūnėse. Tačiau nieko nerado ir septintame ar aštuntame skynime sustojo pasiklausyti, ar neišgirs jų. Bet išgirdo tik barškant žąslą, kai, jiems sustojus, kumelė pradėjo kramtyti nuskabytą žolę. Tajo trūktelėjo aukštyn jos galvą, kad jai praeitų bet koks noras ėdinėti.

Visas jo pyktis susitelkė į kumelę. Jei jis neperlauš to įpročio dabar, ji niekada jo neatsikratys. Tajo prisiminė tą seną juodą išdarą: kol Džozajas stovėjo ir jį stebėjo, tas senas juodas arklys iš lėto slampinėjo po didžiulį koralį; jis kantriai stovėjo, kol Rokis nuslydo jam nuo pečių ir užkėlė ant jo Tajo. Bet vos tik Džozajas įėjo į pašiūrę pataisyti apynasrio, senasis arklys nusprendė juos išbandyti. Liovėsi slampinėjęs ir pasileido risčia. Tajo dantys barškėjo, daužydamiesi vienas į kitą, ir jis gavo abiem rankom įsikibti į jo kietus karčius; sėdynė skaudėjo nuo trankymosi į išsišovusį stuburkaulį, o tasai juodas išdaras, pajutęs laisvas vadžias, liovėsi risnojęs ir ramiai patraukė palei tvorą prie išdygusių minkštų, žalių gubojos ūglių. Rokis pribėgo, įdavė jam vadžias, tada Tajo užriko ant to seno arklio ir įspyrė abiem kulnais jam į pašonę. Arklys pakėlė galvą ir valandėlę atrodė nustebęs, bet Tajo nebuvo toks stiprus, kad nusuktų tą didžiulę galvą nuo žolių, ir išdaras vėl į jas įniko — skabė jas taip, lyg tų dviejų berniūkščių nė nebūtų buvę. Jie nenorėjo, kad Džozajas sužinotų, jog nugalėjo senas arklys, nes anas visada sakydavo: jei jie negalį priversti arklio gražiai elgtis, vadinasi, jiems nėra ko juo jodinėti. Todėl apsimetė nuo jodinėjimo pavargę ir davę arkliui valią. Kai tas drimblino iš koralio upės link, jie apvanojo jį akmenimis ir lazdomis, o Rokis dar ant jo ir šaukė. Džozajas išėjo iš pašiūrės pažiūrėti, koks ten triukšmas; išbarė juos už tai, kad svaido akmenis į seną arklį, bet jam buvo sunku ištverti nenusišypsojus.

— Vadinasi, senas arklys laimėjo, ką? — paklausė vos nesprogdamas juoku. — Kad net privertė jus svaidyti į jį akmenis ir šūkaloti.

Tajo įtempė kumelės vadžias, kulnais įsispraudė jai į šonus, norėdamas, kad ji suprastų, jog jis nejuokauja. Džozajas jiems visada parodydavo, kaip kvaila smurtauti ir pasiduoti pykčiui; dėl to, kad talžysi kumelę, lopinėtieji galvijai neatsiras.

Jis sustojo prie plataus negilaus upokšnio, nusėdo nuo kumelės ir leido jai atsigerti. Ji jau daug valandų keliavo be vandens; dabar, kai gėrė, jai siūbavo šonai. Baigusi gerti giliai atsiduso ir nusipurtė — jautėsi pavargusi. Kai vedė ją nuo upokšnio, Tajo pajuto, kaip jo šlaunyse virpčioja raumenys, — keliai buvo nelankstūs ir sopėjo nuo tiekos valandų, praleistų balne ir klūpant ant akmenų bei pjaunant vielą. Jam skaudėjo rankas, o pirštai buvo ištinę nuo pūslių, kurias pritrynė plokščiareplėmis. Jis suvokė, kas dedasi. Danguje viršum skynimo Orionas nusileido virš pietinio medžių linijos krašto — šiąnakt jis pristigs laiko. Viduriuose vėl radosi įtampa. Kad ir kokia bus ši naktis, jis vis dėlto atvėrė jų tvoroje didžiulę skylę, dabar reikėjo surasti galvijus ir juos išsivaryti lauk, raitiems sargybiniams nespėjus tos išlaužos surasti. Kitaip jie šoktų vytis jo, persekiotų ir sumedžiotų, kaip sumedžiojo tuos paskutinius kelis šiuose kalnuose išlikusius lokius. Pyktis jam iki skausmo suspaudė krūtinę. Kas privertė jį patikėti, kad pajėgs tai padaryti? Ta moteris po abrikosu juk buvo niekuo dėta, viskas klostėsi jo paties galvoje. Jeigu jie jį pagautų, be abejonės, vėl pasiųstų į beprotnamį. Jis įkliuvo į spąstus, leidosi sugundomas padaryti kažką, kas negali pasisekti.