Лесли Силко - Ceremonija

Tajo išgėrė kavą iš skardinio puodelio ir atsistojo.

— Ačiū, — padėkojo. Ji kilstelėjo akis nuo vijoklio ir linktelėjo galva.

Tas kelias vedė lygiagrečiai su oranžiško smiltainio stalkalnio viršūne. Jis buvo beveik per siauras arkliui, kumelė gargždo ir akmenėlių sroveles žėrė šlaitais žemyn. Tajo palinko jai prie kaklo, kad ji koptų lygiau. Saulė judėjo dangum aukštyn ir stalkalnio uolos atspindėjo jos šilumą. Netoli viršūnės Tajo kumelę sustabdė ir už balno, virš patalynės ir maisto krepšio, pririšo švarką. Pakėlė akis į dangų: jis buvo toks ryškiai mėlynas, koks gali būti tik rudenį, saulei tekant iš savo vasarvietės. Visą likusį kelią aukštyn Tajo tyrinėjo tą dangų; kumelė galėjo žengti tik viena kryptimi, nes takas taip susiaurėjo, kad apsisukti buvo nebeįmanoma. Ant viršūnės pūtė šaltas vėjas. Tajo sustojo apsivilkti švarko ir pailsinti kumelės. Tą namą apačioje slėpė pašlaitės, bet į visas puses priešais jį driekėsi už jo plytintis kraštovaizdis. Rytuose tįsojo Rio Puerko slėnis, kuriame upė buvo išrėžusi gilų siaurą arroyo, dabar jo vaga buvo nusmukusi per žemai, kad slėnis pasinaudotų jo vandeniu. Daugybė vėjo be lietaus metų galiausiai taip nugrandė tą slėnį, kad jis virto vien tamsiai pilku moliu, kur augo tik melsvos balandūnės. Pietryčiuose, už Rio Puerko, Tajo regėjo mėlynus kalnus, stūksančius į rytus nuo Rio Grandės, kur vešlus slėnis priglaudė daugybę jų miestų. Bet iš čionai nebuvo matyti jokio ženklo, kad kada nors baltieji buvo atvykę į šitą žemę; tąkart jie egzistavo tik atmintyje. Tad kuriam laikui Tajo juos pamiršo ir ieškojo pietinių viršūnių, kurios tolumoje atrodė blyškiai mėlynos ir buvo panašios į griaučius.

To kalno pavadinimas radosi iš sūkuriuojančio debesų šydo ir ūkanoto rūko membranų, įkimbančių į viršūnes, paskui paliekančių jas apsnigtas. Šįryt kalnas buvo apneštas sniegu ir nuo viršūnių vinguriavo melsvai pilki debesys. Tajo trūktelėjo kumelę nuo žolės ir ant jos užsėdo. Patraukė risčia į vakarus per vešliai žole apaugusią plokštumą cerros , link švelniai užapvalintų tamsios lavos uolienos kalvų, padengtų plona apžėlusia žemės pluta ir apkraštuotų nykštukiniais ąžuolais. Palei to kalno gūbrius, virš išdžiūvusio ežero, augo pušų giraitės, tačiau kai Tajo artinosi prie jo, šlaitai buvo apaugę tikrais pušynais, o nykštukiniai ąžuolai ir žolės augo tik mažuose skynimuose.

Baltaodžiai rančų savininkai tą vietą vadino Šiaurės viršūne, bet Tajo prisiminė ją iš Džozajo pasakojimo apie medžiotoją, kuris vaikščiojo po tą vešliai žole apaugusią pievą ir pamatė drugelius besivaikantį pumos jauniklį; kol medžiotojas dainavo jaunikliui dainą, tas nesiliovė žaidęs. Bet vos tik medžiotojas pagalvojo apie jauniklio motiną ir jį surakino baimė — jauniklis išsigando ir pabėgo. Lagūniškiai visuomet ten medžiodavo. Vasarą jie užkopdavo kūgio pavidalo šlaitais, kai elniai būdavo rausvai rudi, jų plaukas trumpas ir blizgus ir, vengdami kaitros, ganydavosi pievose virš medžių linijos. Vėlyvą rudenį, kai sulig kiekviena sniego pūga elniai nusileisdavo vis žemiau, žmonės medžiodavo kalnų papėdėje, cerros ir tankiai žole apaugusiose išdžiūvusio didžiosios plynaukštės ežero plokštumose. Galiausiai žiemą, kai elniai užsivilkdavo sunkius tamsiai pilkus paltus, o aršios sniego pūgos ginė juos vinguriuojančiais siaurais takais žemyn, Lagūnos medžiotojai rasdavo juos nutukusius nuo gilių ir pinijų, kurios augo siauruose stačiuose kanjonuose po stalkalnio viršūne.

Neužimta liko tik nedidelė to kalno dalis: rezervacijos riba užgriebė tik kanjoną virš Ensinalio ir kelis plynaukštės miško kilometrus. Likusi žemės dalis atiteko Nacionaliniam miškų departamentui ir valstijai, kuri vėliau ją pardavė baltaodžiams rančų savininkams, pačioje dvidešimtojo amžiaus pradžioje atvykusiems iš Teksaso. Trečiajame ir ketvirtajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje atvyko miško kirtėjai, nusiaubė kalnų pakraščių kanjonus, ant plynaukštės šlaitų iškirto didžiulius skynimus. Miško kirtėjų kompanijos nusisamdę kiaurą dieną dirbančius medžiotojus ir šie maitino jų stovyklas, kas savaitę nušaudami po dešimt penkiolika elnių ir po penkiasdešimt laukinių kalakutų per mėnesį. Patys miškų kirtėjai savo malonumui šaudė lokius ir pumas. Kaip tik tuomet lagūniečiai ir suprato, kad žemė iš jų atimta, nes nebegalėjo sustabdyti baltaodžių, kurie plūste plūdo naikinti žemės ir gyvūnų. Ir kaip tik tuomet Lagūnos šventieji įspėjo gentainius, kad pasaulio pusiausvyra sutrikdyta ir galima tikėtis užeisiant sausras ir sunkmetį.

Baltaodžiai rančų savininkai ten ganė galvijus, ypač sausros metais, kai kalno papėdėje žolė neaugo. Per vasarą ant plynaukštės jie juos nutukindavo, o vėlų rudenį nuvarydavo žemyn pirkėjams. Tajo prajojo pro aplink vėjo malūną sustojusias baltasnukes Herfordo karves, jos kvailai spoksojo į jį ir į arklį. Jis neturėjo jokių iliuzijų, kad ras Džozajo karves prie tų herfordiškių, juk lopinėtieji galvijai tokie bastūnai, tokie pašėlę, o be Betonio jis net išvis nebūtų tikėjęsis jas kada nors surasti. Iki vakarykštės nakties senojo Betonio žvaigždžių, galvijų, moters ir kalno regėjimas atrodė toks tolimas; Tajo tapo budrus, ypač po to, kai aptiko tas žvaigždes ir kai jos pasirodė esančios šiaurėje. Kur kas panašiau atrodė, kad tuos lopinėtuosius galvijus galėtum surasti pietuose, toli toli pietuose — eidamas ta kryptimi, kuria jie traukdavo visados. Kai Džozajas juos matė paskutinį kartą, jie palei rezervacijos ir valstijos žemės ribą traukė į pietvakarius. O kai Tajo pareiškė Robertui einąs ieškoti jų į šiaurę, į kalnus, tas tik gūžtelėjo pečiais ir palingavo galva.

— Gal, — pasakė, — gal. Jeigu jau juos kažkas pasigrobė, tai, mano galva, galėjo nusivesti bet kur.

Tad Tajo išvyko, nesitikėdamas rasti nieko, išskyrus tą žiemos žvaigždyną virš galvos šiauriniame danguje; tačiau staiga

Betonio regėjimas pavirto pasakojimu, kurį jis jautė išsipildant, — iš žvaigždžių ir tos moters rasis tas kalnas ir galvijai.

Tajo sustabdė kumelę prie pušies ant kalno gūbrio, netoli ąžuolų giraitės. Užmetė jai ant kaklo kilpavirvę ir nusmaukė apynasrį, kad pasiėdinėtų. Nuo balno galo nurišo maisto krepšį ir nuėjo prie medžio. Jam po kojų giliai nugrimzdo rausvai rudų pušų spyglių paklotė, o prieš atsisėsdamas jis ranka nustūmė pušies kankorėžius. Iš ten, kur sėdėjo, pasaulis atrodė daugiau nei pusė mėlyno dangaus, užsiskliaučiančio tartum kupolas. Saulė linko į pietvakarių dangų. Tajo džiovintą mėsą kramtė taip pat kruopščiai, kaip ta kumelė skabė žolę, liežuviu stumdė tarp dantų jos kremzlių gyslas ir jautė, kaip slidžios skaidulos pasiduoda dantims. Nurijo paskutinį džiovintos mėsos kąsnį ir pajuto, kaip tas gyvai, su jauduliu vartaliojasi pilve.

Teksasiečiai, kurie nupirko tą žemę, ją aptvėrė ir iškabino ženklus, angliškai ir ispaniškai įspėjančius, kad žengti į ją draudžiama. Tačiau bendruomenės žemių gyventojai ir lagūniečiai bei akomiečiai tų ženklų nepaisė ir medžiojo elnius; meksikiečiai retkarčiais nugvelbdavo kokią karvę. Todėl vėliau tų rančų savininkai samdydavo vyrus, kad raiti patruliuotų su 30-30 šautuvais dėkluose, pritvirtintuose prie balno. Tačiau ir atsiradus tiems ginkluotiems raiteliams nedaug kas tepasikeitė, nes tvora driekėsi daugybę kilometrų, ir du ar trys medžiotojai galėdavo lengvai pro juos prasmukti. Vis dėlto Tajo privalėjo būti atsargus. Suradęs galvijus, jis juos parsivarys atgal. Turėjo iš Ulibario gautą pirkimo kvitą, kurį dėl viso pikto laikė marškinių kišenėje.