Лесли Силко - Ceremonija

Jis paklaus:

„Kas kaba tame odiniame krepšyje

ant mano rytinės sienos ?“

Tu atsakysi: „Gal kokie blizgūs akmenėliai,

tada trumpam nutilsi, o vėliau tarsi: „Leisk pagalvoti“

Paskui vėl spėk, sakyk:

„Gal kartais uodai“.

Jis ims galąsti titnago ašmenis ir pasakys:

„Tai tavo paskutinis šansas. “

Bet tąkart tu atspėsi:

„Plejadės! “

Jis pašoks ir suriks: „Heheya! Tu pirmasis atspėjai.“

Paskui parodys tau į austą medvilnės krepšį,

kabantį ant pietinės sienos.

Paklaus:

„Ką aš turiu jame?“

Tu atsakysi:

„Ar ten galėtų būti kamanių?“

Jis nusijuoks ir pasakys: „Ne!“

„Gal peteliškės, tokios mažos, geltonos.

O gal mažytės juodosios skruzdės“, — tarsi.

„Ne!“- ir tada Kaup’a’ta išsišieps.

„Artėjame prie pabaigos“, — pareikš.

Bet tai bus paskutinis kartas, vaikaiti,

tu pasakysi: „Gal turi tenai Orioną.“

Ir tuomet

viskas —

jo drabužiai, karoliai, jo širdis

ir lietaus debesys

bus tavo.“

„Gerai, močiute, aš einu.“

Saulė pasiėmė su savimi į Zunių kalnus tuos miltelius.

Jis išsuko iš tako ir ėmė kopti į vieną iš viršūnių.

Juodosios antys puolė jį,

tačiau jis papūtė ant jų miltelių

nespėjus joms nė sukvaksėti.

Išniro už nugaros Lošėjui,

besimankštinančiam su lazdomis

ant namų grindų.

„Aš pasninkauju, — pasakė jis Kaup’a’tai,

kai tas pasiūlė jam mėlynųjų kukurūzų, —

Bet vis tiek ačiū.“

Žmogus-Saulė išsitraukė savo daiktus:

keturias naujų drabužių poras,

dvi poras mokasinų,

du baltų kriauklių karolių vėrinius.

Kaup’a’ta išsišiepė, tuos daiktus išvydęs.

„Lošime visą naktį“, — tarė.

Viskas nutiko

lygiai taip, kaip sakė Moteris-Voras:

Kai jis prarado viską,

Kaup’a’ta suteikė jam paskutinį šansą.

Lošėjas lažinosi iš visko, ką turėjo,

kad Žmogus-Saulė nesugebės atspėti, ką jis turįs

krepšyje ant rytinės sienos.

Kaup’a’ta lažinosi iš savos gyvybės,

kad jis nesugebės atspėti,

ko esama krepšyje, kabančiame ant pietinės sienos.

„Heheya! Tu atspėjai teisingai!

Čiupk tą juodą titnago peilį, Žmogau-Saule,

nedvejok ir išpjauk man širdį, nužudyk mane.“

Kaup’a’ta atsigulė ant grindų

ir nusuko galvą į rytus.

Tačiau Žmogus-Saulė žinojo, kad Kaup’a’ta — stebukladarys

ir kad jo neužmuši jokiais būdais.

Kaup’a’ta ten ketino gulėti apsimetęs negyvu.

Tad Žmogus-Saulė sumetė, ką daryti:

paėmė titnago peilį ir išpjovė Lošėjui akis.

Nusviedė jas į pietų dangų,

ir jos virto rudens žvaigždėmis horizonte.

Tada jis atlapojo keturių kambarių duris

ir pašaukė audros debesis:

„Mano vaikai, — prabilo, —

aš suradau jus!

Išlįskite. Išlįskit vėl.

Jūsų motina žemė verkia jūsų.

Grįžkit namo, vaikai, grįžkit namo.“

— Ką čia veiki?

Balsas atsklido iš kiemo. Moteris stovėjo po abrikosmedžiu, iš dalies gaubiama tankių gumbuotų šakų skliauto, jos buvo nusileidusios taip arti žemės, kad, papūtus vėjui, siauri jo lapai liesdavo žemę. Šešėlyje moters oda ir plaukai atrodė tamsūs.

— Negalėjau pravažiuoti vandens nuneštu tiltu. Todėl pikapą palikau anoje pusėje, atjojau arkliu.

Saulė nusileido už stalkalnio viršūnės. Dangus ir debesys ties horizontu buvo ryškiai raudoni.

— Kas tave pasiuntė?

— Ieškau galvijų. Jie buvo mano dėdės.

— Kažkas tave pasiuntė, — tarė ji, ir Tajo pastebėjo, kad rankose ji laiko žilvičio lazdą, truputį užlinkusią ties vienu galu. Pūtė vėsus vėjas virš jų nuo šiaurės vakarinio aukštikalnės krašto, čežino abrikos lapus. Tajo nusėdo nuo kumelės ir atlaisvino pavaržą; kumelė pamėgino nusipurtyti prakaitą ir nuovargį. Odiniai ir metaliniai balno bei kamanų priedai pašėlusiai daužėsi vieni į kitus. Tada ji žengė iš medžio šešėlio. Vilkėjo vyriškais marškiniais, sukištais į geltoną sijoną, kuris jai siekė žemiau kelių. Blyškios elnenos mokasinai lietė sijono kraštą. Ant palei siūlę ėjusių sidabrinių sagų buvo išraižyti lietaus paukščiai. Ji buvo ne ką už jį vyresnė, bet ilgus plaukus buvo pasileidusi taip, kaip juos nešiojo senos moterys: susegusi mazgu ant sprando.

— Ar galėčiau gauti truputį vandens arkliui pagirdyti?

Ji mostelėjo smakru koralio pusėn. Įkypos jos akys paryškino atsikišusius skruostikaulius: lyg kokia kaukė antilopės šokiui.

— Prašom, — paragino.

Jos oda buvo šviesiai ruda, akys — ochros spalvos. Ji stovėjo kieme ir žiūrėjo, kaip jis nusiveda kumelę.

Vėjas ėmė pūsti stipriau, ir ilga kumelės uodega blaškėsi į visas puses it aukšta kopų žolė; koralio vartai trankėsi vėjyje. Kumelė buvo ištroškusi: panardino šnerves į vandenį ir ištraukė jas tik atsikvėpti. Tajo pamasažavo jai už ausų, kur kamanos kailyje paliko prakaituotas žymes. Užuodė arklio prakaitu sudrėkusią odą ir šlapią tvenkinio pakraščio molį, į kurį kumelė buvo įsibridusi iki kelių; vėjo gūsiuose juto artėjant žiemą.

Tajo pririšo kumelę koralyje ir nutraukė balną. Nusiėmė prie jo galo pritvirtintas susuktas antklodes, pasiieškojo smėlėtos užuovėjos, kur galėtų jas pasitiesti. Vėjas smėlį nešė taip smarkiai, kad Tajo neišgirdo žingsnių už nugaros. Atsigręžė ir išvydo — ji čia.

— Eikš vidun, — pakvietė ji gana garsiai, kad perrėktų vėją. Užsitraukė ant pečių ir galvos rankų darbo austinę antklodę ir palenkusi galvą nužingsniavo per geliantį smėlį. Jis nubidzeno jai įkandin, irgi nunėręs galvą, nuo smėlio prisimerkęs, bet keturspalvį antklodės raštą įžiūrėjo: baltų ir pilkų audros debesų bei rudą vėją perveriančio juodo žaibo.

Jis per ilgą tinklu išmuštą verandą paskui ją žengė prie siaurų pušinių durų. Kai ji jas atvėrė, pakvipo džiovintais abrikosais ir degančiomis kadaginėmis malkomis. Vidinės sienos buvo storos, o visos durys — žemos. Molio ir kalnų šalavijų kvapas pažadino senus prisiminimus. Žengdamas pro duris, palietė baltintą sieną ir tarp pirštų patrynė molio miltelius. Širdis pašėlusiai daužėsi, o rankos buvo drėgnos nuo prakaito.

Židinys stūksojo kambario kampe; prakurams traškant, liepsnos, įsiurbdamos kaminu nusileidžiantį vėją, šokčiojo aukštyn. Jis atsistojo priešais tą židinį ir atkišo rankas pasišildyti.

— Sėskis. Pavalgyk.

Jis nusivilko švarką ir pasidėjo jį šalia savęs ant suolo. Stebėjo, kaip ji kilnoja dangčius ir puodus ant mažos viryklės. Ji pastatė priešais jį dubenį, padėjo šaukštą. Aitriųjų paprikų troškinys buvo tirštas, raudonas kaip šviežias kraujas ir pilnas džiovintų kukurūzų bei šviežios elnienos. Ji stovėjo prie lango ir žvelgė laukan.

— Dangus giedras. Šiąnakt matyti žvaigždės, — kalbėjo ji neatsisukdama. Tajo pajuto, kaip kaklu perbėgo šaltis ir pasidarė sunku nuryti šaukštą troškinio.

Jis kiekvieną naktį stebėjo dangų, ieškodamas to žvaigždžių rašto, kurį senukas tąnakt nupiešė ant žemės. Vėlų rugsėjį išvydo jį šiaurėje.

Iš Lagūnos Tajo išvyko dar prieš aušrą, važiavo visą dieną, kol privažiavo didelį arroyo , kur per metų metus vasaros liūtys taip paplovė molio krantą, kad nuo siauro lentų tilto dabar jį skyrė gilus naujai atsiradęs kanalas.

Jis pakilo nuo stalo ir nužingsniavo per kambarius. Plačiai atvėrė tinklines verandos duris ir pakėlė akis į dangų: jam prieš akis suspindo senojo Betonio žvaigždės.