Лесли Силко - Ceremonija

Siūbtelėjęs vėjo gūsis įsigavo į Tajo marškinių rankoves. Nuo senuko drabužių padvelkė medžio anglimis ir šalavijais. Iš šoninės kišenės Tajo išsitraukė piniginę.

— Norėčiau sumokėti jums už naktį atliktą ceremoniją.

Senasis Betonis papurtė galvą.

— Visa tai trunka jau labai ilgai. Viskas priklauso nuo tavęs. Neleisk jiems tavęs sustabdyti. Neleisk jiems sunaikinti šio pasaulio.

Išdžiūvęs kailis

vis dar buvo prilipęs

jam prie kūno.

Bet raganavimo,

to blogio,

poveikis

jau ėmė iš jo kūno

trauktis.

Raganavimo,

to blogio, poveikis

jo aplinkoje

ėmė

trauktis šalin.

Jis pasitraukė tolyn,

jis pasitraukė žemiau Šiaurės.

Sunkvežimio vairuotojas sustojo San Fidelyje pasipildyti dyzelino. Tajo užėjo į degalinę nusipirkti kokio nors saldumyno: buvo nevalgęs nuo tada, kai kalnuose paliko Betonį ir jo padėjėją. Patalpa nuo palubėje kabančio ventiliatoriaus diržų tvoskė guma. Priešais prekystalį krūvomis, stirksojo variklių alyvos dėžės, skardinės buvo aptrauktos plona alyvos plėvele. Už prekystalio rašomasis stalas skendėjo geltonų ir rausvų popieriaus lapų šūsnyse: važtaraščiai ir sąskaitos, prislėgtos pusiau nugertu puodeliu atšalusios kavos. Kalendoriuje virš rašomojo stalo besišypsanti šviesiaplaukė blizgančiu mėlynu būgnininkės kostiumu su baltais aulinukais iki kelių rankomis buvo apkabinusi sarčio kaklą. Viena ranka ji laikė kokakolos butelį. Tajo ilgai spoksojo į kalendorių: arklio karčiai buvo ryškiai išbalinti, o ant jo kailio nebuvo nė menkiausio dulkių pėdsako. Kanopos — nublizgintos juodu batų tepalu — švietė it metalas. Tos moters akys ir apnuoginti dantys jam priminė stiklines lūšies iškamšos akis virš baro Bibe. Dantys irgi. Jis nusisuko nuo kalendoriaus, pasijuto tuoj subloguosiąs, lyg būtų koks vaikštantis šešėlis, gležnas, smulkus ir vis dar svirduliuojantis nuo važiavimo cisternos kabinoje. Visuose saldumynų automatuose buvo išstatytos raudonos vėliavėlės: „parduota“.

Vidun įžengė degalinės tarnautojas. Įtariai nužvelgė Tajo, tarsi tas būtų girtas arba įslimpinęs čionai ko nors nugvelbti. Įsiutęs Tajo įsivaizdavo esąs filmo scenos herojus, kuris išverčia savo džinsų kišenes, atsisagsto marškinius, kad parodytų, jog nieko nepavogė. Susiremti būtų buvę labai jau lengva, bet Tajo neketino leistis sulaikomas; jis paklausė vyriškio, kur galėtų nusipirkti saldėsį.

— Kiek tolėliau važiuojant šituo keliu, — atsakė tas, nepakeldamas akių nuo kasos aparato. Jo baltas kaip pienas veidas buvo apžėlęs poros dienų raudona barzda. Tarp tų raudonų puikavosi keli žili plaukai, o oda ant kaktos ir ties akių kampučiais buvo raukšlėta, sakytum, jis visąlaik būtų laikęs surauktus antakius. Ant plaštakų — garbanoti rausvi plaukeliai, pirštai — juodi ir alyvuoti. Tajo dar niekada nebuvo taip aiškiai matęs baltojo. Turėjo nusigręžti. Visi senuko Betonio išsakyti dalykai jo galvoje sukosi sūkuriu, krėtė keistas išdaigas: jam kilo noras nusikvatoti. Jam kilo noras nusikvatoti iš to degalinės vyruko, kuris net nežinojo, kad jo būtis, kaip ir visų baltųjų būtis, buvo pradėta raganystės.

Sunkvežimio vairuotojui jis pasakė, kad toliau važiuoti jam nebereikia. Saulė švietė už nugaros, iš pietvakarių pūtė šiltas sausas vėjas, pakankamai vėsus, kad atvėsintų ant kaktos prakaitą ir išdžiovintų drėgnas marškinių pažastis. Tajo nusileido į griovį palei greitkelį, palei jo kelkraštį. Mašina važiuoti nebenorėjo. Norėjo eiti pėsčias, kol vėlei atpažins save. Priešais jį iš žolės svirpdami šokčiojo žiogai, iš jų ryškiai žalios pavasario spalvos jau nieko nebeliko — vien tik sausas geltonis. Kai jie pašokdavo, sparneliai atspindėdavo saulės blyksnius. Tajo nudelbė akis į žolę. Žengė atsargiai, iš pradžių bato galu patikrindavo, ar žiogai jau iššoko iš žolės, ir tik tuomet statydavo koją į traškančius, diržingus išdžiūvusių saulėgrąžų stiebus. Kitapus greitkelio, už Seritoso baro plytėjo didžiulis kukurūzų laukas, bet augalai buvo maži, menki, o jų lapai — blausiai geltoni, kaip ir žiogų sparneliai. Stiebai išaugins tik vieną kitą burbuolę, o grūdai bus maži ir beformiai. Kažin, ką mano meksikiečiai Kubere? Jų galvijai irgi liesi. Ką jie darė? Puldavo koplyčioje ant kelių, su permirkusiomis nuo prakaito šiaudinėmis skrybėlėmis rankose, uodė vaško žvakes ir stebėjo raudonus bei mėlynus įžadinių lempelių atšvaitus? Melsdavosi gipsiniam Jėzui rausvais drabužiais su ištiestomis į priekį rankomis: „Padėk mums, atleisk mums“?

Jis išgirdo, kaip jam už nugaros ant plento greitį sulėtino pikapas. Atsigręžė ir pamatė Harlį, iškišusį pro langą galvą, jis mojo jam ranka. Tam senam žaliam pikapui dar nespėjus sustoti Harlis atidarė duris ir plačiai šypsodamasis nušoko nuo sėdynės, abejose rankose laikė po butelį „Garden Delux“ tokajaus. Patapšnojo Tajo per nugarą ir stumtelėjo prie pikapo. Tajo matė, kad vairavo Lirojus, bet pikape buvo ir dar kažkas, kažkas sėdėjo per vidurį tarp jųdviejų.

— Ei, biče, susipažink su Helen Džyn, — ištarė Harlis ir suktai mirktelėjo, sakytum, jau kuris laikas nebūtų iš rankų išleidęs butelio. Mergina mūvėjo aptemptomis mėlynomis vakarietiškomis kelnėmis, vilkėjo kryputėmis papuošta rausva vakarietiška palaidinuke. Ji nieko nepasakė, tik šyptelėjo ir pasislinko arčiau Lirojaus. Lirojus plačiai išsiviepė Tajo. Ji pasitrynė koja į Lirojų, bet tuo pat metu žvelgė pro langą, tarsi jos mintys būtų buvusios kažkur kitur. Lirojus ir Harlis buvo laimingi: turėjo vyno ir dvi šešių butelių alaus pakuotes, jie į merginą žiūrėjo visai kitomis akimis nei Tajo. Jos kvepalai buvo svaiginantys ir sunkūs, sakytum, juos kvėpdamas, būtum rijęs didžiules raudonas rožes, — jie jį dusino. Jis pasisuko veidu į gryną orą, bangomis srūvantį pro langą.

— Gerai, kad esi liesas, biče. Kitaip nebūtume uždarę durų! — Lirojus grabinėjo pavarų svirtį. Mergina jam šypsojosi, nes buvo ją apžergusi, ir, keisdamas greitį, Lirojus vis brūkšteldavo jai per šlaunį. Harlis niuktelėjo ją alkūne į pašonę, pasiūlė butelį.

— Tu tik pažvelk į ją! Geria kaip tikriausia profesionalė, — pasidžiaugė Harlis. — Mudu ją susiradome vakar vakare Galape, ar ne taip?

Lirojus pritariamai linktelėjo galva. Jo akys buvo pasruvusios krauju.

Harlis padavė jam butelį. Tajo papurtė galvą.

— Nori alaus?

Tajo papurtė galvą ir parodė į pilvą.

— Negaluoji? Ei, Lirojau, šitas vaikinas sakosi negaluojąs! Mes juk žinome, kaip jį pagydyti, ar ne, Helen Džyn?

Mergina pritariamai linktelėjo galva. Tajo pastebėjo, kad ties jos akių kampučiais matyti raukšlelių ir jau formavosi pagurklis. Plaukai buvo trumpi, sušukuoti standžiomis garbanomis, o blakstienos net sukietėjusios nuo dažų; ieškodama lūpdažio, ji nuolat kniausėsi ornamentuotos odos rankinėje, kurią laikė tarp kojų, paskui energingai braukdavo juo per lūpas į priekį ir atgal, kol šios pastorėdavo ir tapdavo ryškiai raudonos. Ji buvo ne ką už juos vyresnė.

Tajo persilenkė per langą, kad kabinoje būtų daugiau vietos, nors Harlis, Helen Džyn ir Lirojus meilijo būti susigrūdę. Jam kur kas mieliau būtų buvę ir toliau traukti pėsčiam, bet jis juos pažinojo kaip nuluptus. Buvo beprasmiška atsisakyti su jais važiuoti, kai jie buvo girti: sumažinę greitį, jie kelkraščiu būtų sekę jam iš paskos dešimt mylių, kol jis galiausiai būtų neišlaikęs ir įsėdęs. Jis norėjo pagauti žiogą, priglausti jį prie skruosto, pažvelgti į jo dideles akis ir blizgančias plonytes kojas su juodais ir rudais ruoželiais, tarsi tai būtų įmantriais raštais suverti karoliukai. Kai laikė žiogą pastarąjį kartą, buvo su Rokiu, ir juodu žiogų išspjautais tabako spalvos syvais rudai susipurvino pirštų galiukus.