Лесли Силко - Ceremonija

Jis vis dar liko neatsikratęs visokių piktžaizdžių.

Po to, kai jis perlindo pro paskutinį lanką, jie pervedė jį pro durų angą. Buvo tamsu, dangus švytėjo žvaigždėmis. Šaltis sustingdė kraują ant galvos; rankos ir kojos virpėjo. Padėjėjas padavė jam antklodę; juodu nuvedė jį prie uolos krašto, ir šamanas liepė atsisėsti. Tajo girdėjo, kaip jam už nugaros buvo laužomos šakos ir krūmokšniai prakurams. Užuodė ugnį. Jie davė jam atsigerti indėniškos arbatos, tada senukas Betonis liepė jam pamiegoti.

Jis sapnavo tuos lopinėtuosius galvijus. Jį pamatę jie išsilakstė tarp kadagių, skuodė per aukštą geltoną žolę stalkalnių papėdėje prie teškančio upokšnio. Paskui vienus iš jų bėgo margi veršiukai, baltai švystelėdavo jų kaulėti pasturgaliai, paskui pradingdavo tarp medžių. Tajo mėgino juos pasivyti, tačiau be arklio tai buvo tuščias darbas. Jie dingo iš akių, vėl pasukę į pietvakarius, aukšto, nuo kitų atsiskyrusio stalkalnio, kurį žmonės pavadino Pa’to’chu, link.

Jis nubudo drebėdamas. Atsistojo, jį klojusi antklodė nuslydo ant žemės. Norėjo vykti ieškoti tų galvijų šiandien pat — kol nesuras jų, neturės ramybės. Apsidairė Betonio ir jo padėjėjo. Arklius jie buvo pririšę prie tokios aukštos pinijos, bet dabar jų jau nebebuvo. Tajo užčiuopė įkirtą pakaušyje: ji nebuvo nei patinusi, nei degė. Ir neskaudėjo. Jis atsistojo ant uolos krašto ir žvilgtelėjo apačion: kanjonai ir slėniai buvo tirštai, puriai juodi, menkesnė juoduma žymėjo jų aukščio ir gylio skirtumus. Jis prisiminė juodą smėlio piešinių ant hogano grindų spalvą — šitos kalvos ir kalnai buvo kalnai ir kalvos, kuriuos senukas su berniuku nupiešė smėlyje. Tajo giliai įkvėpė šalto kalnų oro: ribų nebuvo; pasaulis apačioje ir smėlio piešiniai viduj tąnakt susiliejo į viena. Tą naktį kalnai iš visų pusių susirinko čionai.

Tajo išgirdo kažką ateinant nuo keteros vakarinės pusės. Atsisuko. Tamsoje Betonis atrodė netgi aukštesnis. Jis pamojo Tajo, kad šis atsisėstų. Pats atsisėdo greta ir pasikniausė kišenėje tabako bei popieriaus iš kviečių šiaudų. Nežiūrėdamas į pirštus, nenuleisdamas akių nuo dangaus rytuose, susisuko ploną suktinę. Prisidegė ir kelis kartus paptelėjo neįtraukdamas dūmo.

— Visa tai prasidėjo labai seniai. Mano senelis Desčynis tuomet buvo jau senas žmogus. Medžiotojai traukė namo iš Pietų viršūnės. Jie du mėnesius medžiojo elnius ir džiovino jų mėsą. Asiliukai buvo apkrauti maišais, pilnais džiovintos mėsos ir kietų išdžiovintų odų ryšulių. Navahai buvo apdairūs. Jie nenorėjo painiotis į bėdą su kareiviais iš San Matėjo forto. Nakvynvietę įsirengė virš siauro gilaus kanjono į šiaurės rytus nuo gyvenvietės ir nekūrė nė vieno laužo. Naktis buvo šilta, dangus — giedras ir kupinas žvaigždžių, kurios tviskėjo ryškiai it liepsnelės. Senesni vyrai sėdėjo susivynioję į antklodes, rūkė, akis įbedę į dangų, stebėdami krintančias žvaigždes. O jaunesnieji stovėjo prie arklių, kalbėjo pašnabždomis ir dažnai nusijuokdavo. Dalijosi cigarete — raudonas jos galiukas patamsyje ėjo per rankas. Jie nenorėjo kiaurą naktį sėdėti susėdę ratu ir klausytis, kaip seniai raugėja, raunasi iš smakro gyvaplaukius ir galiausiai užknarkia. Jiems knietėjo nujoti iki gyvenvietės ir pažiūrėti, ar nesama ten kokio benamio arklio ar pasiklydusių avių, slampinėjančių po kalvas už miestelio. Jau daugel metų nepasitaikė jokių antpuolių, tačiau jie nujautė, kaip smagu naktį joti pro pinijas, lėkti šuoliais per lygumas, gairinamiems vėsaus vėjo.

Seniai tam buvo visiškai abejingi. Jie sėdėjo ir iš pinijų vytelių pjaustė dantų krapštukus. Jie žinojo, ką jauti paleidęs arklius šuoliais per vėsų orą: jau daugiau kaip savaitę jie saulei plieskiant iš lėto greta asilų traukė per dulkes. Tad stebėjo, kaip jaunėliai atriša arklius; kažkuris jų pareiškė, esą naktis labai jau viliojanti, seniai visi drauge nusikvatojo ir vėl patogiai įsitaisė stebėti dangaus ir pasakoti pasakojimų, kurių turėjo prisikaupę tokioms naktims kaip toji.

Žvaigždės skleidė ypatingą šviesą, subtilesnę, spindulingesnę nei mėnesiena. Raiteliai įžiūrėjo medžių tankmes, masyvių uolų kontūrus, tačiau patys vis dar buvo slepiami tamsos. Kai prijojo pakankamai arti, kad užuostų medžio anglis, pristabdė arklius ir paleido juos risčia. Arkliai buvo įsijaudrinę, įkaitę, jie purtė galvas ir mėgino atsikratyti vadžių. Tarpkojy raiteliai jautė jų karštį, užuodė jų prakaitą. Jie žiūrėjo į rytus, į nediduką miestelio kvadratą slėnyje, kuris driekėsi nuo vakarinio kalnų aukštomis mėlynomis viršūnėmis, vis dar storai užklotomis sniegu, šlaito. Išskyrė kelis neryškius langų kontūrus. Jojo lėtai, įsiklausydami, stebėdami. Nesitikėjo ką nors rasti, nes žinojo, kaip meksikiečiai naktį savo galvijus saugo. Buvo patenkinti jau tuo, kad prijojo tiek arti, jog užuodė medžio dūmus ir išgirdo tolumoje lojant šunis.

Apsuko arklius ir palei pinijomis apaugusį kalvagūbrį vėl patraukė į stovyklą. Kirto apžėlusį skynimą, vėl įjojo į medžių plotą, kai arkliai staiga sustojo ir, apimti panikos, ėmė suktis ratu. Kažkas jiems nepatiko toje didžiulėje pušyje ties skynimo kraštu; jie šastelėjo atgal ir padūkusiai prunkštė, kai vyrai stengėsi prijoti arčiau. Vaikinai būtų taip ir prašuoliavę pro tą vietą, jei vienas jų nebūtų pastebėjęs kažkokio šviesaus daikto, lengvai kaip paukštis nukrintančio nuo medžio. Jis nusėdo nuo arklio, iš lėto prisiartino prie medžio ir tą daiktą pakėlė. Tai buvo žydra mezginių skraistė. Priėjo kiti ir visi pakėlė akis į to didžiulio medžio šakas.

Jie kilstelėjo vieną vyrą iki didžiulės šakos, kad šis nukeltų ją. Tas artinosi atsargiai, manydamas, kad ji puls priešintis, bet ji pati nulipo žemėn, minkštai nušoko į sausus spyglius po medžiu. Neverkė, kaip kad verkia belaisviai, ašarodama nevebleno savąja kalba. Kietai sučiaupė plonas lūpas, sukando dantis ir žiūrėjo į juos žaliomis miško riešuto akimis, kurios naktį švytėjo kažin kaip ypatingai, it vilko ar lūšies. Nuo medžių pakilo vėjas, pašėlusiai plaikstė palaidus jos plaukus aplinkui platų rudą veidą. Vyrų pasitikėjimas savimi nuskriejo drauge su vėju: žiūrint į ją juos sukaustė ledinis šaltis. Kiekvienas buvo pasiryžęs ją paleisti, kad eitų ir kuo skubiausiai dingtų, tačiau nė vienas nenorėjo prisipažinti bijąs. Šiaip ar taip, jai buvo tik koks dvylika, trylika metų, ir už ją galėjai gauti gerą kainą.

Jie ją pririšo prie neaukšto medžio skynime taip, kad matytų. O ji kiaurą naktį nenuleido nuo jų akių, taip įsmeigusi žvilgsnį, kad jie galiausiai nebedrįso į ją pažvelgti. Iš ryto senoliai nepratarė nė žodžio. Nejuokavo ir nepokštavo, kai krovė nešulius ant asilų. Jie davė jai arklį, o ant kito užsėdo dviese: nė vienas nenorėjo prie jos artintis. Vakarop sustojo pailsinti gyvulių kanjone, kurį supo raudonų uolų stalkalniai. Senoliai tarėsi, kaip ja atsikratyti; niekas to nepasakė atvirai, tačiau visi žinojo, kad negali jos paleisti arba palikti pririštos prie medžio. Jie įkliuvo į bėdą. Jie nužudytų ją, jei tiktai rastų, kas žino, kaip tai padaryti. Su baisia panieka senoliai aptarinėjo jaunų vyrų kvailumą. „Gerai, kad mes netoli senojo Desčynio namų, — pasakė vienas, — galėsim paprašyti jo pagalbos.“

Ankstų kitos dienos rytą visi įjojo į Časkos kalnus. Sustojo prie šlyno šaltinių ir pasiuntė vieną saviškių į kalvą ieškoti Desčynio. Pažvelgė į meksikietę belaisvę, paskui į mėsa apkrautus asilus ir svarstė, kiek Desčynis iš jų paims už tai, kad juos išgelbės iš tokios keblios padėties. Pirmiausia nuo kalvos nusileido Desčynio žmonos; jos smalsiai ją nužiūrėjo, tada vėl užkopė taku aukštyn.