Лесли Силко - Ceremonija

Vieni atėjo iš labai toli,

iš už vandenynų,

iš už kalnų.

Vienų jų akys buvo įkypos,

kitų buvo juoda oda.

Visi suėjo į varžytuves,

lygiai kaip šiandien žmonės surengia beisbolo varžybas,

tik anos varžytuvės buvo

dėl neaiškių dalykų.

Šiaip ar taip,

visi jie susirinko,

raganiai iš visų pasviečių,

raganiai iš visų pueblų

ir iš visų genčių.

Ten buvo navahų raganių,

truputis hopių ir vienas kitas zunis.

Jie surengė raganių konferenciją,

kitaip to nepavadinsi,

tose lavos akmens kalvose

į šiaurę nuo Kanjončito,

jie susiėjo draugėn

olose pakvailioti,

su savo žvėrių kailiais.

Lapė, barsukas, rudoji lūšis, vilkas

sukosi aplink laužą

ir per ketvirtąjį taktą

įšoko į savo žvėries kailį.

Bet šįkart to nepakako

ir vienas jų,

gal sijas ar koks eskimas,

ėmė puikuotis.

„Visa tai buvo vien niekai,

Pažvelkit štai į šitai!“

Taip prasidėjo varžytuvės.

Paskui vieni iš jų nukėlė

savo didžiulių puodų dangčius

ir pakvietė kitus

pažvelgt vidun:

negyvi kūdikiai, iš lėto verdantys kraujyje,

nukirstos kaukolės

su iščiulptomis smegenimis.

Raganiaus vaistas,

kurį reikėjo sudžiovinti, sugrūsti į miltelius,

kad paviliotum naujas aukas.

Kiti atrišo ryšulėlius su šlykščiais daiktais:

tamsiais titnagais, sudegusių hoganų, kur gulėjo negyvėliai,

pelenais,

odos, nurėžtos nuo pirštų galiukų,

vijomis,

nupjautomis nuo penių ir nuo klitorio.

Galiausiai liko vienas raganius,

neparodęs savo burtų bei galių.

Jis stovėjo šešėlyje už laužo

ir niekas nežinojo, iš kur jis atsirado,

iš kokios jis genties,

ar jis vyras, ar moteris.

Tačiau visų svarbiausia —

tasai raganius neparodė nei juodų griaustinio nutrenkto

medžio anglių,

nei raudonų skruzdėlyno karoliukų.

Jis tik paprašė jo išklausyti:

„Aš turiu tiktai pasakojimą“

Iš pradžių visi jie juokėsi,

bet tas raganius tepasakė:

Ką gi ,

prašom,

juokitės, jei taip norite,

bet kai papasakosiu tą pasakojimą,

jis pradės pildytis .

Išjudintas iš rimties taško,

išjudintas iš rimties taško mūsų raganystės,

kad imtų veikti vietoj mūsų .

Olos kitapus vandenyno,

tamsių kalnų olose —

žmonės, kurių oda balta

nelyginant plaukais apaugęs

žuvies pilvas .

Paskui jie užaugo ir atsiskyrė nuo žemės ,

paskui jie užaugo ir atsiskyrė nuo saulės,

p askui jie užaugo ir atsiskyrė nuo augalų ir gyvūnų.

Jie nemato gyvybės, —

žiūrėdami, jie mato tiktai daiktus.

Pasaulis jiems — tik kažkas negyva,

medžiai ir upės — negyvi,

kalnai ir akmenys — negyvi.

Lokys ir Elnias — tik daiktai.

Gyvybės jie nemato.

Jie bijo.

Jie bijo pasaulio.

Naikina tai, ko bijo.

Jie bijo savęs pačių.

Vėjas nupūs juos per vandenyną

tūkstančiais didžiuliuose laivuose,

knibždančius it lervos,

išlindusios iš sugriauto skruzdėlyno.

Jie atsigabens daiktus,

galinčius paleisti mirtį

g reičiau nei pamatys akis.

Jie užmuš tai, ko bijo, —

v isus gyvūnus,

žmonės badaus.

Jie užnuodys vandenį ,

p rivers jį suktis ir ištekėti ,

t ada ateis sausra ,

ž monės badaus.

Jie išsigąs to, ką ras ,

j ie išsigąs žmonių,

jie užmuš tai, ko išsigąs.

Ištisi kaimai bus nušluoti,

Jie išskers ištisas gentis.

Lavonai — mums .

Kraujas — mums.

Žudynės žudynės žudynės.

O jie , jie nenužudys,

v is tiek numir s

i švydę tą sunaikinimą ,

t ą netektį ,

t ą vaikų netektį ,

n etektis sunaikins tuos, kurie dar liko.

Pavogtos upės ir kalnai ,

p avogta žemė sugrauš jų širdis ,

a tplėš nuo Motinos jų burnas.

Žmonės badaus.

Jie atsineš kraupias ligas ,

k urių žmonės nepažinojo.

Ištisos gentys išmirs ,

n usėtos pūlinių žaizdų ,

k akodamos kraujai s

i r vemdamos kraujais.

Lavonai mūsų triūsui ,

j au išjudinti iš rimties taško ,

i šjudinti iš rimties taško mūsų raganystės ,

i šjudinti iš rimties taško ,

k ad imtų veikti vietoj mūsų.

Jie pasiglemš šitą pasaulį nuo vandenyno iki vandenyno ,

jie stos vienas prieš kitą,

sunaikins vienas kitą.

Čia ,

šituose kalnuose,

jie suras uolienų ,

uolienų su žaliomis, geltonomis, juodomis gyslomis.

Ir jie nubrėš tomis uolienomis tą paskutinį raštą,

paskleis jį per pasaulį ir viską susprogdins.

Jau išjudinti iš rimties taško

išjudinti iš rimties taško,

kad sunaikintų,

kad nužudytų.

Daiktai, veikiantys vietoj mūsų,

daiktai, sprendžiantys vietoj mūsų,

raganauja,

kad būtų skausmo,

kad būtų kančios ,

k ad gimtų negyvi kūdikiai ,

k ad būtų luošų ,

n evaisingų ,

n egyvėlių.

Sūkuriuojant ,

Sūkuriuojant ,

Sūkuriuojant ,

s ūkuriuojan t

j au išjudinti iš rimties taško ,

išjudinti iš rimties taško.

Tuomet kiti raganiai tarė:

„Gerai, tu laimi, prizas atitenka tau,

bet tai, ką pasakei dabar, —

visai nelinksma.

Tai anaiptol nedžiugina.

Mums gera ir be tokių dalykų.

Atsiimk jį.

Atšauk tą pasakojimą. “

Tačiau raganius tik papurtė galvą,

žiūrėdamas į tuos su dvokiančiomis odomis, kailiais, plunksnomis.

Tai nebevaldoma.

Tai jau artėja.

To jau nebeatšauksi.

Jie išjojo dar neišaušus. Senukas sėdo ant liesos keršos kumelės: jos šonkauliai ir klubikauliai kyšojo išsišovę iš odos kaip seno automobilio sėdynės spyruoklės. Tačiau ji buvo stipri ir mikliai traukė į kalną siauru akmenuotu taku į šiaurę nuo Betonio hogano. Senuko padėjėjas jojo juodu poniu ir buvo taip žemai palinkęs virš jo kaklo, kad karčiai dengė veidą. Gal jis taip jojo, norėdamas sušilti, nes prieš aušrą tose kalnų papėdėse buvo šalta; aukštikalnėse nakties oras dėl žvaigždžių šviesos ir mėnulio šešėlių atrodė dar šaltesnis. Geltonas išdaris, kuriuo jojo Tajo, klupčiojo; Tajo trūktelėjo vadeles ir tas žengė lėčiau. Jiems už nugaros greitkelis slėnyje buvo tik vos įžiūrima tamsi gysla, nusidriekusi per geltoną smėlį ir raudonas uolas. Vėjyje, kuris pūtė nuo akmeningos keteros, Tajo užuodė pinijų medžius ir šalavijus. Jie išjojo iš raudono smiltainio slėnio ir įjojo į vulkaninių Časkos kalnų papėdes.