Лесли Силко - Ceremonija

Senasis Betonis pamojo ranka aplink hoganą:

— Ir ką aš su visu tuo darau? — Jis palengva lingavo galvą. — Gal užuodei įėjęs? Kitados viskas buvo paprasta. Šamanas galėjo apsieiti be visų šitų dalykų. Bet šiandien... — Jo balsas pamažu nutilo, jis linktelėjo galva Tajo, kad tas užbaigtų mintį.

Tajo tyrinėjo kalendorių paveikslėlius ir vardus. Atpažino Finikso bei Albukerkio parduotuvių pavadinimus, bet pastaraisiais metais senukas labiau pamėgo Santa Fė geležinkelio kalendorius su tapytomis indėniškomis scenomis — navahai, ganantys avis, elnio šokis Kočičio pueble ir asiliukus gaudantys pueblo vaikai. Šiurpas, nukrėtęs jam sprandą, persimetė į akis, kai jis išvydo datas ant paveikslėlių: 1939, 1940. Džozajas kasmet atveždavo kalendorių iš Santa Fė stoties: rezervacijoje jie buvo labiau mėgstami nei kokakolos kompanijos kalendoriai. Baugintis nebuvo ko. Šitas senis darė tik tai, ką darė ir kiti. Tajo pasistengė atsikratyti to nemalonaus jausmo ir prabilo:

— Prisimenu tuos du, — tarė.

— Tai duoda man šiokią tokią progą pradėti, — pasakė senasis Betonis, prisidegdamas mažą rudą ką tik susuktą suktinę. — Visuose šituose daiktuose glūdi gyvos istorijos. — Jis parodė į Santa Fė geležinkelio kalendorius. — Aš — vienas geriausių jų klientų. 1903 metais su jais nuvažiavau į Čikagą. — Senuko akys suspindo, jis įsmeigė žvilgsnį tiesiai į Tajo. — Žinau, — pasakė išdidžiai, — žmonės visad nustemba, kai jiems išvardiju vietas, kur esu buvęs. — Parodė į telefonų knygas. — Parsivežiau visas su miestų pavadinimais. Kad galėčiau suskaičiuoti. — Pasiglostė ūsus, lyg kažką prisimindamas.

Tajo nenuleido nuo jo akių, mėgindamasis nuspėti, ar senis nemeluoja. Jis net nebuvo tikras, kad anais laikais indėnams buvo leidžiama važiuoti traukiniu. Senuką prajuokino Tajo veido išraiška. Jis į marškinių rankovę nusišluostė lūpas.

— Ji išsiuntė mane į mokyklą: į Šermano institutą Riversaide, Kalifornijoje. Tai buvo pirmas traukinys, kuriuo aš važiavau. Čionai į juos nuo kalvos žiūrėdavau visą gyvenimą. Pasakiau jai, esą jis primena gyvatę, šliaužiančią tarp raudonų uolingų stalkalnių. Aiškinau jai, kad nenoriu išvykti. Tada jau buvau didelis vaikas. Didesnis už kitus. Bet ji pasakė: „Dabar tai perduodama visomis kalbomis, todėl tu privalai išmokti ir anglų kalbą“.

Senukas vėl persibraukė pirštais per ūsus, vis dar šypsodamasis, tarytum prisimindamas kitas istorijas, kurias norėjo jam papasakoti. Bet nuo tankių pilkų jo ūsų atsiskyrė vienas plaukas, ir dėmesys staiga susitelkė į tą tarp pirštų styrantį plauką. Jis atsistojo ir nupėdino į hogano galą. Tajo girdėjo raktų žvangesį ir kaip negarsiai atsidaro metalinė skrynia. Užraktas klanktelėjo ją uždarant, senukas sugrįžo, atsisėdo; ūso plaukas jau buvo dingęs.

— Aš niekada nerizikuoju, — prabilo jis, vėl atsisėdęs ant ožkenos. Tajo girdėjo ausyse plakant savo pulsą. Jis nelabai suprato, ką senukas norėjo pasakyti, tačiau kažkokią mintį jis turėjo. — Tavęs niekada niekas nemokė tų dalykų?

Tajo papurtė galvą, tačiau žinojo, kad šamanas mato, jog jis meluoja. Jis žinojo, kas buvo daroma su rastomis plaukų sruogomis, jis žinojo, kas buvo daroma su rastomis rankų ir kojų nagų nuokarpomis. Kvėpavo vis greičiau, greičiau, pajuto, kaip sulig kiekvienu širdies dūžiu jį užplūsta baimė. Tarp jų jis buvo nepageidaujamas. Jie smerkė jį. O dabar pasiuntė čionai, ir čia jam ateis galas. Galapo policija suras jo kūną krūmuose prie didžiojo arroyo , ir jis bus tik vienas iš dviejų trijų rastų negyvų tą savaitę. Jam dar kartą šovė į galvą, kad reikia bėgti: jis buvo stipresnis už tą senį, jis pro jį prasibrautų. Bet išdavystės skausmas it koks kumštis sugniaužė gerklę. Jis pamirksėjo, norėdamas nustumti ašaras, bet iš vietos nepajudėjo. Jau pavargo kautis. Jei nebeliko kuo pasitikėti, vadinasi, jam nebėra prasmės gyventi.

Senukas vis juokėsi ir juokėsi. Juokėsi, o kai tas juokas, rodės, tuoj liausis, papurtė galvą ir pradėjo juoktis iš naujo.

— Buvau Pasaulio mugėje Sent Luise, Misūrio valstijoje, tais metais, kai buvo rodomas Džeronimas. Baltaodžiai mirtinai jo bijojo. Kai kurie net norėjo, kad kojos jam būtų supančiotos geležinėmis grandinėmis.

Tajo nepakėlė akių. Gal jis jau iš tikrųjų išsikraustė iš proto. Gal tas šamanas visą tą laiką nesijuokė; gal jį ir vėl užvaldė sapnai ir balsai.

— Jei manimi nepasitiki, geriau išeik dar nesutemus. Šiais laikais atsargumo niekada nebus per daug, — patarė Betonis mostelėjęs į metalinę skrynelę, kurioje laikė plaukus. — Šiaip ar taip, man nepavyko padėti nė vienam, kuris manęs bijojo. — Ir ėmė tyliai niūniuoti sau po nosimi dainą, kurią Tajo vos tegirdėjo, tačiau ji priminė jam drugelių nardymą nuo gėlės prie gėlės.

— Jie pasiuntė mane tenai po karo. Ten buvo balta. Ten viskas buvo balta. Išskyrus mane. Aš buvau nematomas. Bet ten aš nebijojau. Nejaučiau, kad kas manęs iš pasalų tykotų. Neverkiau nei dėl Rokio, nei dėl Džozajo. Nebuvo nei balsų, nei sapnų. Gal ten ir yra mano namai, į kuriuos turėčiau sugrįžti.

Betonis įsikišo ranką į marškinių kišenę, išsitraukė maišelį tabako. Iš rudo šiaudinio popieriaus susisuko plonytę trumpą suktinę ir pasiūlė maišelį Tajo. Iš lėto linksėjo galva, rodydamas, kad klausosi.

— Tikra teisybė, — pasakė senukas, — tu gali grįžti į tą baltą vietą. — Trūktelėjo suktinės dūmą, įsistebeilijo į raudono smėlio grindis. Paskui staiga pakėlė galvą: akys švytėjo, jis plačiai šypsojosi. — Bet jeigu ketini tai padaryti, lygiai taip pat sėkmingai galėtum nusileisti ana tenai, drauge su jais visais miegoti purve, vemti pigiu vynu, ristis per moteris. Taip pasimirsi ir viskas baigsis. — Jis papurtė galvą ir nusijuokė. — Toje ligoninėje jie mirusiųjų nepalaidoja, jie laiko juos kambariuose ir su jais kalbasi.

— Apie mane pasakojama visokių istorijų, — pradėjo Betonis ramiu aksominiu balsu. — Gal vieną kitą esi girdėjęs. Sako, kad aš beprotis. Kartais ir dar blogiau pasako. Bet, kad ir ką sakytų, jie manęs nepamiršta, net jeigu iš čia dingstu. — Tajo nepatikliai žiūrėjo jam į akis. — Tikrai taip, — toliau aiškino Betonis, — kai išvažiuoju traukiniu už šimto penkiasdešimt kilometrų, tie navahai nesiartina prie šito hogano. — Jis valandėlę rūkė ir žiūrėjo į juodu skiriantį saulės ratą ant grindų. Tajo jautė veikiant kažkokią galią, tačiau nesuvokė, kas tai.

— Tądien mano dėdė Džozajas buvo ten. Nors aš žinojau, kad jo negalėjo ten būti. Jis buvo už tūkstančių kilometrų, namuose, Lagūnoje. Mes buvome Filipinų džiunglėse. Šitai aš suprantu. Žinau, kad jo ten negalėjo būti. Tačiau tas jausmas nuolat mane lydi, aš negaliu jo atsikratyti, nors ir žinau, kad jo tenai nebuvo. Jaučiuosi taip, lyg jis ten būtų buvęs. Jaučiuosi taip, tarsi jis būtų buvęs tarp tų mirštančių japonų kareivių. — Tajo balsas virpėjo, jis jautė tuoj pratruksiąs ašaromis. Staiga jį užplūdo tas jausmas, toks pats stiprus kaip ir tą dieną džiunglėse. — Jis mane mylėjo. Jis mane mylėjo, o aš nieko nepadariau, kad jį išgelbėčiau.

— Kada jis mirė?

— Kai mes su Rokiu buvome išvykę. Jis mirė dėl to, kad nebuvo kas jam padėtų surasti tuos pavogtus galvijus.

— Rokis, — švelniai ištarė Betonis, — papasakok man apie Rokį.

Tajo skruostais, per smakrą tekėjo ašaros, joms varvant tuštuma krūtinėje susispraudę į juodą skylę, ir jis laukė, kada gi viskas jo viduje sugrius.