Лесли Силко - Ceremonija

Pasirodė vyrai tamsiai žaliais kombinezonais, su kanistrais ant nugarų ir aplaistė vietas, kur stovėjo pašiūrės: degančio audeklo ir medžio kvapuose vaikas užuodė ilgų baltų to pastato, kur laikomi vaikai, koridorių kvapą. Saulei leidžiantis jis nubudo ir ant tilto išvydo automobilių šviesas. Iš lėto atsistojo ir, galvodamas apie maistą, sunerimęs pažvelgė į arroyo krantus.

Naktis buvo šilta, ir jis ilgai klajojo gatvelėmis už namų, kur sulodavo šunys, kai jis kaišiojo ranką į skardines šiukšliadėžes. Grįždamas prie arroyo kramsnojo minkštas kiaulės šonkaulių kremzles. Kaulus pasilaikė vakarui ir čiulpė juos, kol nuėjo miegoti tarp eglūnų ir žilvičių. Vėlai naktį girdėjo balsus: vyrai klupo ir virto žemyn stačiu trupančiu arroyo krantu; girdėjo, kaip vienas į kitą daužėsi buteliai, barkšėjo kamščiai. Jie garsiai kalbėjo ta kalba, kuria su juo kalbėdavo motina, o vienas vyras sėdėjo atsikolęs į krantą ir dainavo dainas, kol baigėsi vynas.

Jis nušliaužė giliau į eglūnų krūmynus ir prisitraukė prie pilvo kelius. Pakėlė akis į žvaigždes, mirgančias viršuje tarp žilvičių šakų. Jis jos palauks, ir ji ateis jo pasiimti.

Jie prisirinko daugiau žiedadulkių,

dar karoliukų ir maldos lazdelių

ir nuėjo pasimatyti su senuoju Grifu.

Atvyko į jo namus rytuose.

„Kas čia?

Čia niekas dar nesilankė.“

„Tai mes, Kolibris su Muse.“

„Ak. Ko jūs norite?“

„Mums reikia, kad iškuoptum mūsų miestą.“

„Nagi pažvelkite. Jūsų auka

dar nepilna. Kur tabakas ?“

(Matote, tai nebuvo lengva.)

Musė su Kolibriu

gavo skristi atgal į miestą.

Robertas ir Tajo stabtelėjo ant tilto ir žvilgtelėjo žemyn į išdžiūvusią upės vagą. Ji jau seniai buvo sausa, ir smėlyje žymėjo žmonių praminti takai. Juodu patraukė tolyn. Visus smėlingo molio krantus buvo nugulę žmonės, daugiausia išsikėtoję miegantys vyrai, kai kurie kniūbsti ten, kur nuvirto, tik vienas kitas atsivertė aukštielninkas ar pasisuko šonu, pasidėjo ant rankų galvą. Saulė karštėjo, ėmė rodytis musės. Jie matė, kaip jos zvimbia aplink po tiltu gulinčio vyriškio veidą, mat užuodė saldų vyną, o gal ir vėmalus ant jo marškinių priekio. Robertas palingavo galva. Tajo pajuto, kaip jam sugniaužė gerklę, jis sunkiai sumirksėjo ir nieko nepasakė. Apačioje senvage artinosi vyras ir moteris, jie pažvelgė aukštyn į juodu.

— Ei, biče! — sušuko vyras. — Gal turi paskolinti dolerį?

Robertas pažvelgė į juos, ramiai papurtė galvą, bet Tajo išpylė prakaitas. Jis ėmė kniaustis po kišenes ieškodamas monetų. Iš suveltų moters plaukų kyšojo atsegti smeigtukai, jie kaip ornamentai karojo jai aplink galvą. Ši lingavo iš vienos pusės į kitą, kai prisimerkusi stengėsi sutelkti žvilgsnį į viršuj einantį Tajo. Apatinukas buvo įplėštas ir, išlindęs iš po sijono, vilkosi pažeme, ant kaktos ryškėjo tamsi mėlynė. Tajo rado dvi dvidešimt penkių centų monetas ir nusviedė jas į ištiestas vyro rankas, iškeltas virš galvos; abu, vyras ir moteriškė, puolė ant kelių į smėlį jų ieškoti. Robertas žengė šalin, bet Tajo sustojo: prisiminė tiltuką San Diego parke, kur visi kareiviai tą naktį, prieš išplaukdami į Ramiojo vandenyno pietus, nusivedė savo draugužes ir į negilų tvenkinį mėtė monetas. Tajo tas monetas jiems nusviedė lygiai taip pat, kaip nusviedė jas nuo tiltelio San Diege, — tokiu grakščiu ir lėtu išlinkiu. Rokio tą naktį garsiai išreikštas noras buvo sugrįžt sveikam iš karo, o savo noro Tajo niekaip nepavyko prisiminti. Jis stebėjo, kaip tiedu vyras ir moteriškė klupdami byrančiu moliu ropštėsi į statų krantą. Vyriškis traukė moterį aukštyn jau paskutinį metrą. Kelnių praskiepas buvo atsegtas, ant kojos mataravo neužrištas batas. Juodu nupėdino pietinėje tilto pusėje prisiglaudusio baro link palaukti, kol jį atidarys.

Kiūtino nelyginant išlikėliai, tuščiomis, užgesusiomis akimis, kumščiuose spaudė jo numestas monetas. Jie buvo navahai, bet Tajo ten matė ir zunių, lagūniečių, hopių, jie po vieną, po du, po tris bindzino dulkinomis Galapo gatvėmis. Jis nežinojo, kaip jie pateko čionai, į Galapą, iš rezervacijų, vienas kitas tikriausiai čia gavo laikiną darbą ir pigius kambarius į šiaurę nuo geležinkelio, ten ir gyveno, kol darbo nebeliko arba kol juos atleido. Rezervacijų indėnai darbo netekdavo pirmieji, nes baltaodžiai Galape žinojo, kad jie nevargins jokiais klausimais ir nesupyks — jie paprasčiausiai išeis. Jų išsimokslinimo pakako tik tam, kad pasijustų norį palikti rezervaciją, o kai atkakdavo į Galapą, darbų ten būdavo ne tiek jau daug. Vyrai iškraudavo sunkvežimius sandėliuose prie geležinkelio, lentpjūvėse sukraudavo rąstus ar stumdydavo karučius statybose; moterys valydavo motelius palei 66-ąjį greitkelį. Galapiečiai žinojo, kad neverta mokėti jiems gerų algų ar taikytis su tuo, kas nepatinka, nes ten, iš kur šitie atėjo, dar buvo begalės indėnų.

Tajo manė, kad jie anksčiau arba vėliau grįždavo namo, kai pasijusdavo išalkę, purvini ir likę be skatiko, kad atsistodavo prie ženklo 666 miesto šiaurėje ir palaukdavo, kol kas nors, važiuojantis į Kymso kanjoną ar Lukačukus, sustos ir pavėžės juos; ar pasiskolindavo du dolerius ir į Lagūną parvažiuodavo autobusu. Bet Galapas — pavojinga vieta, ir kai jie susivokdavo, kas jiems nutiko, grįžti namo jau būdavo per vėlu.

Robertas luktelėjo Tajo ant aukštumėlės.

— Tavo seni pažįstami?

— Gal, — atsakė Tajo.

Jiems virš galvų sodriai mėlyname tarsi geros kokybės turkis danguje jau švietė saulė.

Tajo atsigręžė į tiltą ir sugalvojo norą. Tą patį, kurį Rokis buvo sugalvojęs tąnakt San Diege: kad grįžtų sveikas.

— Koks šamanas gali gyventi tokioje vietoje, kalno papėdėje į šiaurę nuo Festivalio aikštės? — negalėjo suprasti tetulė. Senolė jai atsakė:

— Nesijaudink. Senasis Ku’ooshas jį pažįsta ir mano, kad tas Betonis gali jam padėti.

Galapo festivalis nuo seno buvo reikšmingas metų įvykis. Jis labai pravertė turizmo verslui, nes vasaromis 66-ąjį greitkelį užplūsdavo minios keliaujančiųjų. Jie mėgdavo spoksoti į indėnus ir jų šokius, ieškodavo progos nusipirkti indėnų rankų darbo papuošalų ir navahų austinių kilimų. Kasmet tą festivalį surengdavo ten gyvenantys baltaodžiai: Tarpenas, Foutzas, Kenedis bei miesto meras. Šokėjų grupėms iš pueblų už dalyvavimą jie sumokėdavo, į jį atvykdavo indėnų lanko šokėjų iš Didžiųjų lygumų ir aplink stulpą skraidančių šokėjų iš šiaurinės Meksikos. Būdavo rengiamos visų genčių indėnų rodeo varžybos bei žirgų lenktynės. Susirinkdavo indėnai iš visų aplinkinių rezervacijų, o kai kurie ir iš toliau; jie atsiveždavo daiktų parduoti turistams ir apsikeisti vieniems su kitais: baltųjų elnių kailių, plunksnų, džiovintos mėsos ar piki duonos. Turistai pamatydavo tai, ką pamatyti norėdavo: sėdėdami centrinėje Festivalio aikštės tribūnoje stebėdavo šokėjų atliekamus šokius, indėnų kaubojus ant arklių, besistengiančių išmesti juos iš balno, bei Brahmos bulių. Ten vykdavo vežimų lenktynės ir moterų malkų skaldymo, taip pat aliejuje kepamos duonos varžybos. Visą festivalio savaitę Galapo komersantai užkeldavo kainas moteliuose bei restoranuose ir iš turistų susižerdavo krūvas pinigų. Indėnams jie parduodavo gausybę svaigalų, o tais metais, kai jie indėnams buvo uždrausti, pinigų užsidirbo dar daugiau, nes pardavinėjo juos slapta.

Senojo Betonio namai į visa tai žvelgė iš aukšto: nuo geltono smiltainio kalnų papėdės apačioje vėrėsi visas miestas. Senukas buvo aukštas, plačių pečių; kitados ir gana kresnas, bet viską, išskyrus kaulus, sueikvojo amžius. Jo plaukai raudonais verpalais buvo tvarkingai surišti atgal į čongo mazgą, kaip tai darydavo senoliai. Jis sėdėjo ant apversto seno skardinio kibiro prie durų savo hogane. Kai atsistojo ir ištiesė ranką Robertui bei Tajo, judesiai buvo tvirti, ryžtingi, visiškai neišduodantys jo amžiaus. Jis stebėjo, kaip Tajo dairosi po hoganą, paskui vėl pasisuka į Festivalio aikštę ir miesto gatves tolumoje. Linktelėjo Tajo galva.