Лесли Силко - Ceremonija

— Tai buvo vienintelis dalykas, kurį galėjau padaryti. Visiems jiems, už visus tuos metus, kuriuos jie mane augino... už visa tai, kas jiems nutiko per mane...

— Tu juk nuolat kažką darei. Visą tą laiką. O dabar priėjai svarbią to pasakojimo vietą. — Jis nutilo. — Japonai, — vėl prabilo šamanas, lyg stengdamasis kažką prisiminti. — Nenuostabu, kad tu išvydai jį tarp jų. Tu matei, kas jie tokie. Prieš trisdešimt tūkstančių metų jie buvo ne svetimi. Tu išvydai, ką nuveikė blogis: išvydai, kaip visam pasauly siaučia raganystė.

— O tie galvijai... Kuberiečiai ją vadino Nakties gulbe. Ji jam pasakė apie tuos galvijus. Paragino jį juos nupirkti. Tetulė sakė, kad...

Senukas mostelėjo ranka.

— Nepasakok man apie savo tetą. Aš noriu sužinoti apie tuos galvijus ir apie moterį.

— Kartą ji man pasakė vieną dalyką. Apie mudviejų akis. Žalsvas kaip miško riešutas. Aš taip ir nesupratau. Nejau ji buvo tokia bloga, kaip nesiliovė kartojusi tetulė? Ar jį nužudė galvijai? Ar aš leidau galvijams jį nužudyti?

Senukas pašoko iš vietos. Vaikštinėjo aplink židinio duobę Tajo už nugaros. Buvo susijaudinęs ir kartais pats sau kažką ištardavo navahų kalba.

Sau aplink veidą keldamas dulkių debesis Betonis rausėsi kartono dėžėse. Galiausiai išsitraukė rudą spirale sujungtą užrašų knygelę nuplėštu viršeliu, palengva krutindamas lūpas iš lėto nykščiu pervertė jos puslapius. Paskui su ta knygele skreite vėl atsisėdo priešais Tajo.

— Aš pradedu kažką įžvelgti, — pasakė užsimerkęs, — taip. Kažką labai svarbaus.

Patalpa kiek atvėso. Šviesa, sklindanti iš kiaurymės stoge, driko ir darėsi pilka. Saulė leidosi. Betonis dūrė pirštu į Tajo.

— Tai vyksta jau labai labai seniai. Jie stengiasi neleisti tau užbaigti ceremonijos iki galo.

Tuštuma Tajo viduje staiga tapo pernelyg maža, kad sutalpintų tą pyktį.

— Klausykit, — iškošė jis pro sukąstus dantis, — aš ligonis, ir pusę laiko nesuvokiu, ar vis dar esu beprotis, ar ne. Aš nieko nenutuokiu apie ceremonijas ar visus tuos dalykus, apie kuriuos jūs čia kalbate. Aš nežinau, kiek laiko visa tai jau trunka. Man tiesiog reikia pagalbos. — Tie žodžiai virpino jo kūną, tarsi savo pačių galia, kurią jis išlaisvino kalbėdamas.

— Visi mes seniai jau laukiame pagalbos. Tačiau tai niekada nebuvo lengva. Tai turi padaryti gentainiai. Tu privalai tai padaryti. — Betonis kalbėjo taip, lyg mažam vaikui būtų aiškinęs kažką be galo paprasta, tačiau svarbaus. Bet klausantis tų žodžių Tajo viduriai susitraukė, tarsi į žarnas būtų buvęs įsmeigtas peilis. Senuko žodžiuose slypėjo kažkas milžiniška ir grėsminga. Jis norėjo aprėkti šamaną, išrėkti dalykus, kuriuos jam išrėkė baltieji gydytojai — esą jis privaląs galvoti tik apie save, o ne apie kitus, esą jis niekad nepasveiks, jeigu vartos tokius žodžius kaip „mes“ ir „mus“. Bet Tajo atsakymą žinojo visąlaik, netgi tuomet, kai tie baltieji gydytojai tikino, kad jis galįs pasveikti, o jis taip stengėsi jais įtikėti — vaistai veikia ne taip, kadangi ne taip veikia pasaulis. Jo liga — tik dalis kažko didesnio, ir galimybė pagyti bus rasta tik kažkame didžiuliame, į ką sutelpa viskas.

— Turiu tau šį tą pasakyti, — pradėjo Betonis švelniu balsu. — Šiandien žmonės savaip suvokia ceremonijas. Jie mano, kad jos privalo būti atliktos tiksliai taip, kaip visada buvo atliekamos, matyt, todėl, kad menkiausias apsirikimas ar klaida gali nutraukti visą ceremoniją ir išardyti smėlio piešinį. Tai teisybė. Jie mano, kad, giedotojui suklydus kurią nors apeigų dalį, gali įvykti didis blogis, gali gaivališkai išsprūsti didžios jėgos. — Valandėlę senukas sėdėjo tylėdamas ir pro dūmų angą žiūrėjo į dangų. — Tai irgi gali būti teisybė. Bet kitimas prasidėjo jau senų senovėje, kai genčiai buvo suteiktos tos ceremonijos, tegu tik tuo, kad senėjo geltonoji moliūgo tarškynė ir traukėsi erelio letenos oda, tegu tik tuo, kad iš kartos į kartą kitaip skambėjo giesmes giedančiųjų balsai. Supranti, ceremonijos nuolat kito įvairiais būdais.

Tajo pritariamai linktelėjo galva; jis žiūrėjo į po lubomis kabančius vaistažolių krepšelius ir pamėgino įsivaizduoti, ko juose esama.

— Kitados tų ceremonijų, taip kaip jos buvo atliekamos, tuometiniam pasauliui pakako. Bet atėjus baltiesiems šito pasaulio elementai pradėjo keistis, ir atsirado būtinybė kurti naujas ceremonijas. Aš tas apeigas truputėlį pakeičiau. Gentainiai tuo didžiai suabejojo, tačiau tik ta raida ir išsaugo ceremonijų galią.

Ji išmokė mane suvokti: tai, kas nesikeičia, nesirutulioja, yra negyva, ir tai buvo svarbiausia. Kaip tik šito ir siekia raganaujantieji. Raganavimo tikslas — įbauginti žmones, priversti juos bijoti raidos. Tačiau ji visad buvo būtina, o dabar — dar labiau. Kitaip mums nepavyks. Mes neišliksime. Raganystė kaip tik to ir siekia: kad mes tvirtai laikytumėmės ceremonijų tokių, kokios jos buvo, ir tuomet raganių galia triumfuos, o tautos nebeliks.

Tajo norėjo tikėti senuoju Betoniu. Jis norėjo išsaugoti savyje gyvą jo žodžių pojūtį, kad patikėtų, jog pasveiks. Bet kai senukas išėjo lauk, staiga sugrįžo į seno hogano tikrovę: raudono smėlio grindys buvo sušluotos kupstais, o iš dėžių kyšojo skarmalai, lagaminai buvo prikimšti šlamšto, šiukšlių, kurių nesugeba atsikratyti seniai, — visokių užrašų knygelių, ūsų plaukų. Parduotuvių maišeliai buvo suplyšę ir iš jų rudo popieriaus įpjovų kyšojo žolės bei vytelės. Kalendoriai, Betonio gauti dykai, ir parsivežtos telefonų knygos — staiga tai pasirodė taip apgailėtina ir menka, palyginti su tuo pasauliu, kuriame gyveno baltieji: su patogumų kupinu pasauliu erdviuose pastatuose, kuriuos jis matė Kalifornijoje, su maisto gausos pasauliu, kuris jam atsivėrė iš karininkų barakų į šiukšlyną nešant atliekas. Senuko drabužiai buvo purvini, seni, ko gero, pakelti kur nors nuo žemės, kaip ir tie kalendoriai. Baltųjų atmatos. Viskas, ką Betonis turėjo, sutilpo šitame kambaryje. Kokia gi gydomoji galia čia galėjo slypėti?

Pyktis privertė jį pašokti: kojos sustingo nuo tokio ilgo sėdėjimo. Tai štai kur indėnai liko dėl baltaodžių ir jų duotų pažadų. Visų tų pažadų, kuriuos jie davė jam, Rokiui, — jie niekuo nesiskyrė nuo kitų jų duotų pažadų.

Jis išėjo į vėsų vakarą, kvepiantį kadagių dūmais, tokiais, kaip tie senuko židinyje. Betonis sėdėjo prie laužo ir stebėjo, kaip ant grotelių, kurias jis iš sulūžusios mašinos radiatoriaus išsitraukė sąvartyne apačioje, kepa avies šonkauliai. Grotelės buvo įspraustos tarp dviejų didelių smiltainio akmenų: po tikštančia mėsa kūpsojo karštos anglys. Tajo pažvelgė žemyn į slėnį, į miesto žiburius, į priekines bei užpakalines automobilių šviesas 66-ajame greitkelyje.

— Jie pasiėmė beveik viską, ar ne?

Senis pakėlė akis nuo laužo. Lėtai palinkčiojo galva, išsišakojusia lazdele versdamas mėsą.

— Mes nuolat prie to sugrįžtame, ar ne? Taip buvo numatyta. Kad vis justume tą pyktį, neviltį. Ir tą kaltės jausmą. Visą gyvenimą indėnai kasryt nubunda, kad pamatytų iš jų pavogtą žemę, tebesančią čionai, ranka pasiekiamą, ir ta vagystė jiems bado akis. Tad randasi pašėlęs noras neteisybę atitaisyti, atgauti tai, kas buvo pavogta, ir nebeleisti jiems sunaikinti to, ką pasiglemžė. Bet supranti, Tajo, mes kiek įmanydami kovėmės su tais naikintojais, vagimis: kiek tik gebėjome kautis, patys nesusinaikinę.

Tajo priėjo ir atsiklaupė priešais šonkaulius, kepančius virš pabalusių laužo anglių.

— Pažvelk, — tarė Betonis, rodydamas į rytus, į tamsiai mėlynai paskutinėse sutemų atošvaistėse dunksantį Teiloro kalną. — Jie tik save apgaudinėja, manydami, kad jis priklauso jiems. Žygiai ir popieriai nieko nereiškia. Žmonės priklauso tam kalnui, o ne jis jiems.