Лесли Силко - Ceremonija

— O aš maniau, kad tas piemuo vardu Maikas, o ne Džeronimas, — ir išėjo pro duris.

Stojus tokiai siaubingai sausrai, kai žolė visiškai sumenko ir nebeaugo, Džozajas sakė, jog patikrinti neprošal, ypač jeigu pradėjo džiūti upė, ir jiems vėl teks avims gabenti vandenį, kaip jau darė sausros metais anksčiau. Maikui jie nuvežė truputį cukraus, miltų ir kavos. Jis visada būdavo nekalbus su jais, bet Tajo pamatė, kad skaito kažkokią knygą apie automobilių mechaniką. Maikas gražiai žiūrėjo avis, bet darė tai savotiškai atsainiai: jas ganydamas neišleisdavo iš rankų knygos, o kai sena juoda kalė atsivedė šuniukų, du geriausius išdresavo būti aviganiais. Tajo užsiminė Džozajui apie tą knygą, tas palingavo galvą ir pasakė: „Ką gi, jis čia ilgai neužsibus. Gaila. Geras vyras.“ Po savaitės apačas išvyko į Kaliforniją, ir jie vėlei nusamdė savo pusbrolį Pinkį. Tetulė buvo prieš, nes Pinkį ištikdavo sąmonės aptemimo priepuoliai, ji pasakė: „Kol jis atsitokės, visa banda gali nuklysti ant geležinkelio bėgių ir bus sutraiškyta Santa Fė bendrovės sąstato.“ Bet jie vis tiek jį nusamdė, ir iškart po to pradingo šešios avys, per dulkių audrą, kaip aiškino pats Pinkis; o jis užtat turėjo naują lūpinę armonikėlę ir naujus mėlynus džinsinius marškinius su perlamutrinėmis sagomis, kurių anksčiau jie nebuvo matę.

Visą tą vasarą, kol Džozajas ir Tajo prižiūrėjo galvijus ir avių bandą, o Robertas kasdien dirbo laukuose, Rokis skaitydavo žurnalus ir dusyk per dieną treniruodavosi beisbolo aikštėje. Popietėmis autostopu nuvažiuodavo į Paguatę aplankyti savo merginos. Tetulė visiems leido aiškiai suprasti, esą tai būtina, norint išsaugoti jo futbolininko stipendiją stojant į universitetą. Bet Tajo žinojo, kad apie karą, apie stojimą į kariuomenę Rokis jau kalbėjo dar prieš tai, kai buvo pašauktas. Jis bus pirmasis, kuris gaus futbolininko stipendiją, pirmasis, kuris prasimuš be Indėnų reikalų valdybos ar kieno nors kito pagalbos. Dėl Rokio ji gali vaikščioti aukštai pakelta galva. Ir, tai sakydama, rūsčiai pažvelgė į Džozają, lyg norėdama parodyti, kad čia esama ir kitų, kurie nesuteikia jai galimybės taip savimi didžiuotis.

Vakarais, pavalgęs, Džozajas nusiprausdavo, persirengdavo ir vėl išeidavo į lauką. Senolė, visą dieną praleidusi kieme po guoba, jau vėl sėdėdavo prie savo krosnelės ir įdėmiai klausydavosi, kaip Džozajas į skardinę kriauklę leidžia vandenį. Paskui pasiteiraudavo: „Gal eisi pailsėti, Džozajau?“ Nieko jai neatsakęs, Džozajas iš lėto nusišluostydavo veidą, rankas, juodu abu puikiai žinojo, ko jinai klausia iš tikrųjų. Kada gi baigsis romanas su ta meksikiete? Džozajo plaukai buvo žili, bet kai jis juos susišukuodavo ir išeidavo pro duris, šypsodavosi, ir jo veidas jau neatrodydavo pavargęs arba senas. Kai jis jau būdavo išėjęs, tetulė kažką neaiškiai sumurmėdavo prie viryklės, ant kurios laikydavo dubenį indams plauti, kad vanduo jame neatšaltų. Vandens ant indų ji kliūstelėdavo taip energingai, kad šie griausmingai subarškėdavo. Paskui ji juos sušluostydavo, sukraudavo indaujon ir su trenksmu užverdavo šios duris, tada šiurkščiai nusviesdavo keptuvę ant viryklės. Taip jie visi žinojo, kad ji siunta, ir visą vasarą kas vakarą klausydavosi tų garsų. Senolė niekada nė vienu žodžiu apie tai neužsiminė, Tajo nenutuokė, kada, iš kur ji apie tai sužinojo, o gal išvis jai šitai buvo žinoma nuo pat pradžių. Jie buvo įpratę išeiti iš namų dar prieš Džozają arba iškart po jo. Robertas išeidavo anksčiau, pasinaudodamas dingstim, esą jam reikią sukapoti malkas arba patikrinti, kaip už namo auga obelaitės. Rokio išvis nebūdavo namie, nes jis dažniausiai vakarieniaudavo su savo merginos šeima Paguatėje. Tetulei tai irgi nepatiko, bet Rokis buvo jos numylėtinis, tad ji, nutaisiusi piktą miną, tik tiek ir tepaklausdavo: „Kaip tau patinka gyventi Paguatėje?“

Tajo jau atsistojo eiti, kai išgirdo, kad Džozajo pikapas išvažiavo iš kiemo. Tačiau, jam dar nespėjus išeiti pro duris, tetulė atsisuko, pažvelgė į jį; regis, jai buvo nesvarbu, ar senolė girdi, ką ji sako, ar ne.

— Aš visada džiaugiausi, kad jis liko viengungis, — ištarė ji nuožmiu balsu, — bet dabar viskas rieda į pakalnę. Tai, kaip jis kas vakarą išvažiuoja, man primena mūsų seną šunį Pipirą.

Tas lygiai taip elgdavosi kiekvienąsyk, kai tik kalė įkaisdavo. Visiškai taip pat. Aš stengiuosi įkalbinti jį likti su saviškiais, bet jis manęs neklauso. Ta moteris dabar medžioja visus, kas tik papuola.

Senolė palinksėjo galva ir pasakė:

— Tikra teisybė, taip ir nutiks.

Triumfuodama tetulė atsisėdo ant suolo palei stalą. Čia sulankstydavo, čia išlankstydavo priešais save drėgną pašluostę. Tajo atkreipė dėmesį į tai, kaip, pro langą vis dar smelkiantis blyškioms sutemoms, blausiasi kambarys.

— Prisimeni, kas tam šuniui nutiko? — Ji, regis, kalbėjo jiems abiem, nors Tajo Pipiro niekada nebuvo matęs. Atrodė, kad jos balsas sklinda iš visų to kambario kampų. — Pipiras buvo suvažinėtas greitkelyje, kai vijosi kažkokią įkaitusią kalę.

Tajo prisiminė, kaip buvo tuomet, kai mirė jo motina. Ir tada buvo karštas metas. Tądien, kai jie ją laidojo, vėjas pro namą nešė smėlio šuorus ir ant stogo žvangino atsiknojusius skardos lakštus. Tajo negalėjo pamiršti to garso ir to smėlio, čaižiusio jam veidą, kai stovėjo kapinėse prisiglaudęs prie Džozajo. Galvą laikė žemai nulenkęs ir žiūrėjo į vėjo apnuogintus apskritus akmenukus. Kai jie ėjo iš kapinių, Džozajas laikė jį už rankos. Paskui užkėlė ant priekinės pikapo sėdynės ir padavė nuo Kalėdų likusį saldainį. Paprašė, kad neverktų.

Tajo žinojo, kad šventi žmonės per sausras elgdavosi savotiškai. Žmonės pasakojo, esą jie kopdavo kalnų takais į viršūnes pasižvalgyti į vakarus bei pietvakarius ir ten šaukdavosi lietaus bei perkūno. Nuo viršūnių jie tyrinėjo naktinį dangų, auštant įsiklausydavo į vėją. Nusileidę žemyn gentainiams pranešdavo, kad jau atėjo metas šokiais kviesti lietų. Džozajas niekada per daug Tajo nepasakodavo apie maldas, tik sakė, kad jis pats turįs pajusti jas savyje. Tad tąją paskutinę vasarą prieš karą jis atsikėlė dar prieš aušrą ir bėrąja kumele nujojo į pietus prie upokšnio, tekančio siauru kanjonu. Vanduo sruvo iš tamsiai oranžiško smiltainio to ilgo stalkalnio papėdėje. Tajo palaukė, kol iš už kalnų patekės saulė. Pririšo kumelę kanjono gale prie kadagio ir pėsčias patraukė siauru taku: jam žengiant kanjonu vis gilyn, uolos kaskart labiau jį rėmė iš abiejų pusių. Kai jis priėjo sietuvą, kanjonas jau buvo pilnas šešėlių. Eidamas visąlaik skynė gėles su ilgais saulės spalvos žiedlapiais. Švelniai purtė nuo jų žiedadulkes ir barstė ant vandens paviršiaus, paskui sudėjo tuos žiedus prie sietuvos ir laukė. Girdėjo, kaip iš didelio plyšio uoloje į sietuvą lašas po lašo sunkiasi vanduo. Jam atrodė, kad jis atlieka tai, ką reikia, taip, kaip širdy įsivaizdavo debesų šventikų per sausrą atnašaujamas apeigas. Čionai dulkės ir karštis ėmė mažti, neūžauga žolė ir skurdūs kukurūzai atrodė esantys kažkur labai toli.

Oras dvelkė drėgme ir buvo vėsu net tuomet, kai saulė pakilo gana aukštai ir nušvietė kanjoną. Tamsiai oranžiški smiltainio dariniai tokius, kaip šis, upokšnius priglobė per visą savo pagrindą, kur vėjas ir erozija akmenyje išgraužė siaurus kanjonus. Jie sunkėsi iš žemės gelmių, ir žmonės jais kliovėsi net tuomet, kai dangus buvo tuščias, o vėjai — karšti ir prisodrinti dulkių.

Pirmoji išlindo voro patelė. Ji gėrė iš sietuvos krašto, atsargiai ant pilvo prilaikydama trapius maišelius kiaušinėlių, kad nesušlaptų. Paskui patraukė tuo pačiu keliu atgal, ploname geltoname smėlyje palikdama nežymius kryžmus pėdsakus. Tajo prisiminė pasakojimus apie ją. Ji laukdavo tam tikrose vietose, kad žmonės ateitų paprašyti jos pagalbos. Tik ji viena žinojo, kaip pergudrauti piktąją kalnų dvasią kačiną, įkalinusią lietaus debesis savo burtingų namų šiaurės vakariniame kambaryje. Moteris Vorė paaiškino Vyrui Saulei, kaip iš Lošėjo atsikovoti audros debesis, kad jie vėl būtų laisvi ir atneštų žmonėms lietų bei sniegą. Tajo žinojo, ką baltaodžiai mano apie tuos pasakojimus. Mokykloje gamtos mokytoja paaiškino, kas yra prietarai, ir aukštai pakėlė gamtos vadovėlį, kad mokiniai pamatytų tikrąjį tų aiškinimų šaltinį. Tajo išstudijavo tas knygas ir nebeliko pagrindo tikėti tokiais pasakojimais. Mokslo knygos paaiškino priežastis ir padarinius. Tačiau senolė nuolatos kartodavo: „Senų senovėje, neatmenamais laikais, viskas buvo kitaip: gyvuliai mokėjo kalbėtis su žmonėmis ir nutikdavo daug nepaprastų dalykų“. Tajo vis dėlto neprarado to jausmo, suspausdavusio jam krūtinę, kai senolė ištardavo tuos žodžius, o ji juos ištardavo kiekvieną sykį, kai pasakodavo jiems pasakojimus; jis vis dar jautė, kad tai tiesa, nesvarbu, ko buvo išmokytas mokykloje, — kad senų senovėje viskas iš tikrųjų buvo kitaip, ir žmonės suprato, ką kalba gyvuliai, ir kad kartą Lošėjas įkalino audros debesis savo kalno viršūnėje.