Лесли Силко - Ceremonija

Ji pasislinko ant lovos arčiau jo.

— Kartą aš atsikėliau ir nužingsniavau pagrindine Sokoro gatve. Vėjas mažytėse šalutinėse gatvelėse nešė dulkes, ir aš pasijutau vienintelis ten esąs gyvas padaras. Sausra džiovino žemę, čiulpė upę, net tuopos ir eglūnai palei jos krantus pradėjo džiūti. Tuomet mane apniko jausmas, kad kažkas manyje ėmė trauktis, plonėti, džiūti, tarytum koks pageltęs senas laikraštis palaikio lagamino dugne. Sėdau į autobusą, atvažiavau iki čionai. Išvydau šitą kalną, ir man patiko iš čia atsiveriantis vaizdas. — Ji linktelėjo galva kalno pusėn. — Tse-pi’na, debesimis apsisiautusi moteris.

Ji lėtai palingavo galva ir į savo puodelį susipylė likusį alų.

— Senatvė, — pareiškė juokdamasi. — Pirmas senatvės požymis — kai va šitaip plepi, užuot dariusi kažką kita... — Mirktelėjo jam, ir Džozajas ją prisitraukė arčiau, pasižadėdamas niekada nepaklausti, kuo tas kalnas privertė ją čia apsistoti.

Iš pradžių kuberiečiai nusiminė dėl to, kad nusišalinimui nuo pasaulio Nakties gulbė pasirinko jų miestą. Lalas paniurdavo, kai kas nors apie tai paklausdavo, paaiškindavo, kad kambarius virš baro jai išnuomojo jo žmona. Ir visada pridurdavo, esą tie kambariai — seni, nešvarūs ir niekas kitas juose negyventų, nes automatinis patefonas grodavo labai garsiai, o po ilgąją verandą šūkalodavo ir klupčiodami šmirinėdavo pasigėrę vyrai, vis kopdavo bei leisdavosi laiptais. Tik tokia moteris kaip ji, pripratusi prie šitokio gyvenimo, būtų ištvėrus visa tai.

Žmonės kalbėjo, esą, jai įsikrausčius, sraigtiniai laiptai gale verandos jau niekada nebūdavo apdulkėję; tačiau tai buvo tik gandai, o kalbos apie tai, kaip ji prasigyveno, buvo prieštaringos. Bet dėl vieno dalyko neabejojo niekas — ji buvo sena baro šokėja su katės akimis. Moterys nenuleisdavo akių nuo tų žydrų durų antrame verandos aukšte, įsivaizduodamos nenusakomas scenas, vykstančias tarp Nakties gulbės ir jų vyrų arba sūnų. Kai ją pradėjo lankyti Džozajas ir mėlynas jo GMC pikapas stovėdavo tenai kas vakarą iki vidurnakčio, Kubero moterys lengviau atsiduso. Jos net leisdavo sau pasišaipyti.

— Ji tokia sena, susiraukšlėjusi, — šnibždėdavo, — ir jau visai susibaigusi. Tik koks nors senas indėnas ir begali jos geisti. — Tačiau vis tiek kas vakarą patikrindavo, ar jo pikapas stovi ten, tarsi būtų žinojusios, kaip suniežėdavo jų vyrų slėpsnos kiekvienąsyk, kai jie, praeidami pro Lalo barą, išvysdavo tas žydras duris.

— Tai štai apie ką visi nesiliauja tauškę, — sušvokštė tetulė, prirėmusi Tajo prie sienos podėlyje. — Aš paskutinė sužinojau, ką veikia mano brolis. Kodėl tu man nepasakei?

— Nes nežinojau iš tikrųjų.

— Melagiai ir kvailiai, — pareiškė ji, perstumdama į kitą lentynos vietą užsukamus stiklainius su persikais, ji stumdė juos taip įnirtingai, kad Tajo baiminosi, jog barkštelėjęs suduš jų stiklas. — Aš visą gyvenimą gyniau šitą šeimą, bet čia niekas nė valandėlei nesusimąsto dėl to, ką žmonės pasakys, arba, kad tėvas Kenetas po pamaldų pasikvies mane pasikalbėti. — Ji atsitiesė visu ūgiu, nes buvo neaukšta ir kresna. Akys žibėjo priekaištu.

— Man tai — nė motais, — pridūrė sušvelninusi balsą, — bet tai be galo liūdina senolę. — Jos žodžiams stigo užtikrintumo. — Mūsų šeima, senolės šeima, kitados pelnė tokį gerą vardą. Mes įpratome būti žmonių gerbiami. — Ji liovėsi stumdžiusi stiklainius ir pradėjo šluostyti dulkes nuo stalo, kur sulankstyti ir į krūvą sudėti gulėjo seni parduotuvės krepšeliai.

— Jauni žmonės nesupranta, kaip tai svarbu. Galėti pereiti per kaimą nesirūpinant ir negalvojant, ką aplinkiniai šnabždasi apie tave. — Prijuostės palanka ji nusivalė ašaras akių kampučiuose ir išėjo iš podėlio. Nuožmiai trenkė paskui save durimis.

Tajo visuomet stengdavosi suprasti, iš kur ji žino, ką žmonės šnabždas apie ją, kai ji išeina iš bažnyčios, jis stengdavosi suprasti ir tai, ar tetulė meluoja, ar iš tikrųjų nesuvokia, kad senolei nė motais, ką žmonės kalba. Ji mėgdavo sėdėti prie savo krosnies ir liežuvauti apie tuos, kurie narsto jų šeimą po kaulelį.

— Aš žinau dar geresnę istoriją apie ją pačią! Tenedrįsta ta moteris kalbėti apie mus. Pamenate tą kartą, kai žmonės rado ją besivoliojančią žolėje su tuo kurčnebyliu iš Ensinalio? Ką jūs į tai pasakysite? Visi tai prisimena! — Senolė pergalingai bilstelėjo į grindis lazda. Svarbu buvo tik istorija. Jei jos istorija apie kitus buvo geresnė, — vadinasi, tai, ką kalbėjo jie, buvo visiškai nesvarbu.

— Aš vis galvoju, — tarė Nakties gulbė Džozajui vieną vakarą, kai juodu sėdėjo jos kambaryje. Ji sėdėjo ant lovos krašto ir žiūrėjo į veidrodį, o jis sėdėjo kampe, sename mėlyname krėsle. — Tu šitiek metų darai vis vieną ir tą patį.

Džozajas šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais:

— Aš visą laiką šitaip gyvenau. Lig šiolei.

Ji nusijuokė dėl tos jo užuominos apie ją.

— Mano pusbrolis Ulibaris iš Magdalenos man parašė, — toliau kalbėjo ji, — kad labai pigiai parduoda meksikietiškus galvijus. Jie ganosi dykumoje, Sonoroje, ir jam šovė į galvą — gal kas nors iš čionai norėtų juos nusipirkti.

— Nežinau, — atsakė Džozajas, — kai anąkart užėjo sausra, turėjome parduoti viską, net avis ir ožkas.

— Aš ničnieko neišmanau apie galvijus, — prisipažino ji, — tačiau jis sakė, kad šitie gyvena ant akmens ir smėlio. — Ji nusijuokė ir nuėjo į virtuvę įpilti juodviem kavos. — Kodėl nutaisei tokią rimtą miną? — paklausė grįžusi ir padavė jam puodelį.

— Mąstau apie galvijų verslą, — atsakė jis.

Birželio gale Džozajas paskirstė savo laiką tarp galvijų, kurie tuomet jau buvo už Gėlės kalno ir vis dar traukė į pietvakarius, ir tos moters. Jis jos beveik nebeminėjo nuo tada, kai tetulė prirėmė Tajo prie sienos podėlyje. Tarė, kad šitaip bus geriau: jei Tajo nieko nežinos, jam nereikės meluoti. Kaip ir buvo žadėjęs, Tajo jam padėjo; juodu kartu jodinėjo palei užtvaras tarp Akomos ir Lagūnos žemių. Radę galvijų pėdsakus ir nutrauktą užtvarų vielą su kuokšteliais užkibusio šviesaus plauko, įjodavo pro Akomos valdų vartus ir parsivarydavo karves atgal.

Baigus dorotis su galvijais visada likdavo darbo prie avių bandos. Tetulė reikalavo, kad jie tikrintų piemenį, nes buvo įtikėjusi, kad šis pabėgs, palikęs avis lėtai numirti iš troškulio užtvaroje, ar — dar blogiau — pasigers ir sudegins tą ganyklos namelį. Netgi tuomet, kai jie pikapu nukakdavo per tas kupras bei paplautas nuožulnumas smėlėtame kelyje ir įsitikindavo, kad nenutiko nieko panašaus, tetulė aprimdavo tik dviem ar trim dienom. Paskui ji vėl neabejodavo, kad piemuo praganė visas avis ir patingėjo jų ieškoti, o avys klaidžiojo po tas raudonas uolas, kur po tris, po keturias jas nusičiumpa kojotai. Tajo nuolat svarstydavo, kaip tokios mintys šauna jai į galvą, — juk šitaip niekad nenutikdavo, tačiau kai ji va taip prabildavo, šitai atrodydavo įmanoma, nepanašu, tačiau įmanoma, ir jie vėl gaudavo važiuoti tikrinti. Iš pradžių Tajo manė, kad taip tetulė elgėsi todėl, kad nepasitikėjo samdytais piemenimis, tačiau vėliau suprato ją norint, jog Džozajas būtų taip apsikrovęs darbais, kad neturėtų laiko nuvažiuoti į Kuberą. Tuo metu jiems dirbo puikus vyrukas, apačų vaikinukas iš Baltosios Upės, jis, ko gero, buvo geriausias jų turėtas piemuo, bet vos tetulė užsigeisdavo įtikinti Džozają, jog reikia nuvažiuoti patikrinti bandos, ji iškart įsileisdavo į ilgą istoriją apie tai, ką pridarė apačai pueblo gyventojams, ypač ilgai gvildendama Džeronimo žygius. Kartą, prieš išeidamas į laukus, Robertas nugirdo ją įsivažiavus. Mirktelėjo Džozajui ir Tajo, paskui su rimta mina pasakė: