Лесли Силко - Ceremonija

Juodu su tetule sudarė tokį slaptą tarpusavio paktą. Kai Džozajas, senolė ar Robertas būdavo greta, tas paktas būdavo suspenduojamas ir tetulė vaidindavo, kad su juo elgiasi lygiai taip pat, kaip ir su Rokiu, tačiau abu žinojo, kad tai tik laikina. Kai ji palikdavo su berniukais viena, nepaleisdavo Rokio nuo savęs; minkydama duoną, duodavo jam pažaisti tešlos gabalėlių; adydama puskojines, pakišdavo audeklo skiautelių bei adatą su siūlu. Ji uoliai prižiūrėdavo, kad Rokis nesidalytų su Tajo tais daiktais, kad tarp jųdviejų ir Tajo išliktų šioks toks atstumas. Ir niekada neleisdavo Tajo išeiti į lauką ar vienam žaisti kitame kambaryje. Norėjo, jog jis būtų tiek šalia, kad jaustųsi atskirtas, kad žinotų, jog tarp jo ir jų esama atstumo. Abu berniukai su tuo atstumu susitaikė, bet Rokis niekada nebuvo žiaurus Tajo. Regis, žinojo, kad ta ankšta tyla yra skirta tik toms valandėlėms, kai jie būdavo trise. Abudu jausdavo, kaip ta tyla pakisdavo, kai šalia atsirasdavo senolė ar Džozajas, ir, neišduodami savo paslapties, be jokių dvejonių prie to pakitimo prisitaikydavo.

Tačiau, abiem pradėjus lankyti mokyklą, tasai atstumas prarado savo aštrias briaunas, o ir tetulė retai kada belikdavo viena su berniukais. Didžiąją dienos dalį jų nebūdavo namie, senolė tada jau buvo visiškai apakusi ir niekur neišeidavo, vien tik sėdėdavo prie savo krosnelės. Rokis labiau nei Tajo troško išsprukti iš namų, likti po pamokų su draugais, pažaisti ar pasportuoti. Ne kas kitas, o Rokis tolo nuo jos, nors tai suprato tik ji pati ir Tajo. Jis tai darė natūraliai, kaip zuikis, iššokantis iš staiga jį užkritusio šešėlio.

Tajo ir tetulė puikiai vienas kitą suprato. Praėjus daugeliui metų Tajo klausdavo savęs, ar kas nors kitas, net senolė ar Džozajas, suprato ją taip gerai, kaip jis. Jis išmoko išgirsti jos balso pustonius. Robertas ir Džozajas vengė jos, jie buvo kurti tiems pustoniams. Aklumo ir senatvės užspeista senolė atkakliai jos nepaisė ir girdėjo tik tai, ką norėjo girdėti. O Rokis su savo sportais ir merginomis po pamokų tvarkėsi savaip. Vienas Tajo išgirsdavo — it kas pirštais būtų draskęs pliką uolą — tetulės siaubą, kai ši pakliūdavo į kurios nors tradiciškiausios gyvensenos žabangus.

Tetulė paveldėjo tą senųjų laikų juslumą — kai žmonės dalijosi vienu klano vardu ir sakėsi vienas kitam, kas esą; jie smulkiai išpasakodavo kiekvieno klano nario būtus ar būsimus žygius bei žodžius; dar prieš gimdami ir dar ilgai po mirties gentainiai dalijosi tokiu pačiu suvokimu. Regėdami paprastą juos supančio pasaulio tikrumą, jie žinojo, kaip viskas turi būti.

Tačiau penktasis pasaulis sumišo su europietiškais vardais: upių, kalnų, gyvūnų ir augalų pavadinimai — visa kūrinija staiga įgijo du vardus: indėnišką ir baltaodžių. Krikščionybė atskyrė žmones nuo jų pačių; ji siekė sunaikinti vieningą klano vardą, skatino asmenį tapti individu, nes Jėzus Kristus išgelbės tik individo sielą; Jėzus Kristus nepanėšėjo į Motiną, kuri mylėjo juos kaip savo vaikus, kaip savo šeimą ir jais rūpinosi.

Tasai juslumas išliko: gebėjimas patirti tai, ką kiti jautė savo viduriais ir krūtine, žodžiai nebuvo būtini; tačiau dabar žmogaus pajuntamos žinios susijaukė. Kai Mažoji sesutė pradėjo gerti vyną ir važinėti automobiliais su baltaodžiais bei meksikiečiais, gentainiai nebesugebėjo apibūdinti, ką jai jaučia. Katalikų kunigas grasino pirštu girtavimui ir geiduliams, tačiau gentainiai jautė kažką giliau: jie buvo ją beprarandą, jie buvo beprarandą dalį savęs. Vyresnioji sesuo turėjo veikti, ji privalėjo veikti gentainių labui ir sugrąžinti tą merginą.

Gal tai ir būtų buvę įmanoma, jei mergina nebūtų gėdijusis pati savęs. Gėdijusis dėl to, ko buvo išmokyta mokykloje, kur nuolat buvo kalama, esą indėnų gyvensena verta vien apgailėjimo; tie dorybingi baltaodžiai misionieriai, indėnams siekę vien gero, tie baltaodžiai, paaukoję savo gyvenimus, kad indėnams padėtų, jie ir paskatino merginą nutraukti ryšius su namais. Kaip džiugu būdavo matyti, jog, nepaisydami to, kad ji indėnė, baltieji vyrai jai šypsodavosi iš automobilių, kai ji Albukerkyje pėsčia iš autobusų stoties žingsniuodavo į indėnų mokyklą. Ji jiems šypsodavosi ir mojuodavo, eidama pro šalį, žiūrėdavo į savo atvaizdą namų langų stikluose: suknelė, lūpų dažas, šukuosena — viskas jos buvo tobula, taip, kaip jas mokė namų ruošos mokytoja, visiškai taip, kaip baltaodžių mergaičių.

Su jais suartėjusi, ji pajuto jų kumščių ir jų godaus paliegėliško mylėjimosi tiesą, bet tai buvo tiesa, kuriai išreikšti jai stigo angliškų žodžių. Ji bjaurėjosi saviškiais, kai baltaodžiai kalbėdavo apie jų keistybes, bet savimi ji visada bjaurėjosi labiau, nes vis dar galvojo apie juos, nes suvokė jų skausmą matant, ką ji daro su savo gyvenimu. Tie du gėdos jausmai — saviškių ir baltaodžių — augo joje, vienas prie kito, tarsi pabaisos dvyniai, kuriuos reikėtų palikti kalnuose numirti. Saviškiai norėjo, kad ji sugrįžtų. Vyresnioji sesuo turėjo ją sugrąžinti. Saviškiams tai buvo aišku kaip dieną, ir kai jiems šitai nepavyko, pažeminimas krito ant jų visų; tai, kas nutiko merginai, nutiko ne jai vienai, šitai nutiko jiems visiems.

Savo pyktį jie nukreipė į merginą ir į jos šeimą, bet po daugel metų trukusio konflikto suprato, kad pyktis negali būti sutelktas į vieną asmenį ar šeimą, jis turi ištekėti ir susigerti į žemę, ant kurios stovi visas kaimas.

Taigi tetulė iš kailio nėrėsi mėgindama sutaikyti šeimą su gentainiais; senas instinktas visada kuždėjo, jog privalu surinkt krūvon išbirusius po kaimą jausmus ir nuomones, surinkti juos kaip gluosnio vyteles ir jas surišti į vieną maldų pluoštą, suteiksiantį ramybę jiems visiems. Tačiau dabar jausmai atrodė lyg išsiklaipiusios, suregztos šaknys, ir visi pavadinimai, galėję įvardyti tos painiavos šaltinį, buvo palaidoti po anglų kalbos žodžiais ir nepasiekiami. Taigi nebus taikos, gentainiai neras ramybės, kol ta raizgalynė nebus atpainiota iš pačių pagrindų.

Pažvelgęs į tetulės veidą, Tajo nuspėdavo, kokios ji nuotaikos. Norėdama pasikalbėti su juo akis į akį, ji pažiūrėdavo į jį ypatingu žvilgsniu. Jis negalėjo pamiršti to keisto jaudulio, kurį patyrė, kai ji taip pažvelgė ir pasivadino jį į šalį.

— Niekas niekada tau to nepasakys, — prabilo ji, — tačiau tu privalai tai išgirsti, kad suprastum, kodėl viskas taip susiklostė. — Ji turėjo omeny tą atstumą, kurį laikė tarp jo ir savęs. — Tavo dėdė ir senolė tos istorijos nežino. Aš negalėjau jiems jos papasakoti, nes ji būtų labai juos įskaudinusi. — Ji sunkiai nurijo seilę, stengdamasi nuvyti gerklę surakinusį skausmą, jam irgi surakino gerklę: juk jei ne jis, šeimai nebūtų kliuvę tiek negarbės ir gėdos.

— Vargšė senolė. Ji numirtų iš skausmo, jei kada nors išgirstų tą istoriją. — Tetulė žvilgtelėjo į Tajo ir išpešė siūlą iš prijuostės padurko. Kai ji kalbėdavosi su juo akis į akį, kietai sučiaupdavo lūpas, ir jos burna palikdavo labai maža. Tajo sėdėjo ant džiuto maišo, prikimšto kukurūzų, kuriuos Robertas ir Džozajas pernai išdžiovino, ir, vos tik krustelėjęs, išgirsdavo, kaip šiugžda sujudėję grūdai. Tas kambarys visada, net vasarą, būdavo vėsus ir kvepėdavo džiovintais obuoliais, kurie, sukrauti į maišus nuo miltų, kabojo jiems virš galvų ant gegnių. Tądien Tajo užuodė blyškų, beveik melsvą molį, kuriuo senos moterys tinkuodavo sienas.

— Kartą ryte, tau dar negimus, — kalbėjo ji toliau, — aš atsikėliau ir išėjau į lauką prieš pat aušrą. Žinojau, kad ji namuose nenakvojo, nes negirdėjau jos pargrįžtant. Žodžiu, nusprendžiau nusileisti iki upės. Tiesiog kažkokia nuojauta apniko, supranti. Sustojau ant tos smiltainio uolos virš upės vingio ir žiū: kitoje upės pusėje ant tako išniro ji. — Tetulė pervėrė Tajo akimis. — Pasakoju tau šitai tik todėl, kad ji buvo tavo motina, ir tu privalai suprasti. — Ji atsikosėjo. — Saulei vos patekėjus, ji žengė po ta didžiule tuopa, ir aš ją aiškiai mačiau: ji buvo visiškai be nieko. Jokio drabužio. Ji buvo visiškai plika, išskyrus aukštakulnius batelius. Ji numetė po tuo medžiu savo rankinę. Vėliau vaikai ją ten rado ir atnešė. Ji buvo tuštut tuštutėlė, išskyrus lūpdažį.