Лесли Силко - Ceremonija

Visi liko ramūs, tik Imou pradėjo juoktis. Jo balsas baro salėje aidėte aidėjo.

— Tu geri kaip indėnas ir esi toks pat pamišęs, kaip ir jie, bet tu nesi indėnas, šūde, baltaodis šiukšle. Tau japai patinka lygiai taip pat, kaip tavo motinai patiko kruštis su baltaodžiais.

Po abiem pažastimis ant Imou marškinių ryškėjo dideli tamsūs ratai. Tajo stebeilijo sau į pilvą ir į prilipusius prie jo prakaituotus marškinius, stebėjo, kaip virpa pilvas, kai Imou iš jo juokiasi. Pašoko staigiai, jo judesiai buvo lengvi ir grakštūs, kaip pumos. Sulig kiekvienu Imou trūktelėjimu siekiant išsivaduoti, Tajo jėgos tik augo, jis juto, kad jam palengvės, jei jį nužudys. Bet jie neleido jam to padaryti, sučiupo už rankų ir atitraukė delnus nuo Imou pilvo. Jis matė, kaip jų burnos prasivėrė, šaukė, bet negirdėjo jų, o paskui jį užgriuvo tas sniegas. Tyla buvo sodri, tamsa šalta.

Kai pasirodė policininkai, rankoje jis vis dar laikė sudužusį butelį ir žiūrėjo, kaip jo paties kraujas teka tarp sugniaužtų pirštų ir varva ant alyvos prisodrintų medinių meksikiečio grindų. Stovėjo ramiai, judėjo tik jo smegenys. Alaus sukeltas rūkas išsisklaidė kaip karštis ir dulkės, kurias nuo dangaus nuplauna vasaros lietus. Jis privalėjo nekęsti Imou, jis privalėjo nekęsti tų japonų kareivių, kurie nužudė Rokį. Erdvė, kurioj jis laikė tą neapykantą, slypėjo jame giliai, po plaučiais, už pilvo, tačiau dabar ji buvo tuščia. Jis stebėjo, kaip jie atsiklaupė prie Imou, paskui įkėlė jį į greitosios pagalbos mašiną.

Rankos jam irgi neskaudėjo, kraujas buvo kaip šiltas nuo pirštų varvantis vanduo. Jis nieko nejautė.

Policininkai liepė jam parodyti tą ranką. Apvyniojo ją plačiu bintu ir uždėjo antrankius. Visą kelią iki Albukerkio jis snaudė užpakalinėje policijos automobilio sėdynėje, puikiai suvokė, ką mato jo akys ir ką girdi ausys, suvokė, ką jaučia pilvu ir stuburu. Tačiau jau nebebuvo tikras dėl to, ką tikėti ar kuo pasitikėti. Nebuvo tikras.

Karininkas naujokų verbuotojas sulankstomo stalo kraštą apklijavo žygiuojančių kareivių ir tankų plakatais. Valdiškas automobilis stovėjo greta pašto kontoros prie vėliavos stiebo, ir karininkas stalą pastatė to automobilio užuovėjoje. Tačiau plakatai plaikstėsi, raitėsi, o ploni popieriaus kampai pradėjo trūkinėti ir plyšti. Pastarosiomis dienomis, saulei danguje vis dar užimant savo vasarinę vietą, vėjas plūsteldavo lediniais gūsiais — ir tai, kaip jis nešė priešais save smėlį ir dulkes, kažką nenumaldomo turėjo. Verbuotojas sėdėjo ant sulankstomos kėdės, bet gavo abiem rankom prilaikyti savo lankstinukus, kad šie nepabirtų. Prieš pradėdamas kalbą jis laukė pasirodant daugiau žmonių, bet Rokis, Tajo ir senukas Džefas buvo vieninteliai, po pietų išėję į tą vėją.

— Visi gali kautis už Ameriką, — prabilo jis, itin pabrėždamas žodį „Amerika“, — net ir jūs, vaikinai. Kai reikia, visi gali už ją kautis.

Juos apsiautė stiprus smėlio sūkurys; Rokis atsuko jam nugarą, o Tajo užsidengė veidą rankomis; senukas Džefas įėjo į paštą. Karininkas nutilo, tvarkydamas lankstinukus ir dairydamasis, ar vėjas nesuplėšė plakatų. Atrodė susierzinęs ir buvo panašu, kad netrukus iš ten dings. Tačiau tęsė savo kalbą toliau.

— Žinau, kad jūs, vaikinai, mylite Ameriką taip pat, kaip mes, bet dabar jums pasitaikė puiki proga tai parodytu — Tada atsistojo, ir, kaip buvo surepetavęs, nuoširdžiai pažvelgė jiems į akis. Padavė spalvotus lankstinukus: ant viršutinio jų puslapio puikavosi vyras, vilkintis chaki uniformą su auksiniais galionais, fone, už tos uniformuotos figūros, — kilnusis erelis, išskėtęs sparnus per visą Amerikos vėliavą.

Rokis įdėmiai perskaitė visus lankstinuko puslapius. Pakėlė akis į Tajo, jo veidas buvo rimtas ir kupinas išdidumo. Tajo iškart suprato jo ketinimus. Vėjas pūstelėjo stipriau, jo gūsis pagavo lankstinukus ir nusinešė juos nuo staliuko. Jie pabiro ant žemės kaip sudžiūvę lapai. Karininkas, ištiesęs į priekį rankas, puolė jų vytis, tarytum būtų gaudęs kalakutus. Rokis padėjo jam juos surinkti ir griežtai linktelėjo galva Tajo, kad ir šis prisidėtų. Kol jie iš lankstinukų kratė smėlį, Rokis su karininku kalbėjosi apie mokymo programas.

— Aš norėčiau būti pilotas. — Nutilo ir pažiūrėjo į karininką. — Taip galėčiau skraidyti po visą pasaulį, ar ne?

Karininkas dėjo lankstinukus į kartoninę dėžę ir akių nepakėlė.

— Žinoma, žinoma, — užtikrino, — stokite į karo tarnybą dabar ir gausite teisę į viską — į apmokymą pilotuoti lėktuvą, — į viską. — Sulankstė staliuko kojas ir užtrenkė mašinos bagažinę. Žvilgtelėjo į didelio chromuoto rankinio laikrodžio ciferblatą.

— Tai ar norite pasirašyti stojimo dokumentus, vyrai?

Rokis pažvelgė į Tajo, tarsi būtų norėjęs jo kažko paklausti.

Buvo keista matyti tokią jo veido išraišką, nes Rokis visada žinojo ką darąs, nieko niekada neklausdamas.

— O mano brolis? — paklausė Rokis, linktelėjęs galva į Tajo. — Jei mudu abu pasirašysim, ar galėsim tarnauti kartu?

Tai buvo pirmas kartas per visą krūvą metų, kuriuos Tajo gyveno drauge su Rokiu, kai šis jį pavadino „broliu“. Tetulė visados uoliai žiūrėjo, kad Rokis nevadintų Tajo „broliu“, o kitiems apsirikus ir pavadinus, skubiai tą klaidą ištaisydavo: „Jie ne broliai, — paaiškindavo. — Šitas — Lauros vaikas. Žinote ją.“ Kai tai pasakydavo, kartėlis balse išduodavo visą istoriją ir gėdą, kurią patyrė ji ir visa šeima. Gentainiams buvo nelengva pamiršti, ką iškrėtė Laura, tačiau tetulė mokėjo išlaikyti atstumą tarp Rokio, savo pasididžiavimo, ir to kito, nepageidauto vaiko. Niekas kitas to atstumo ir nejuto, bet jai ir Tajo jis buvo akivaizdus.

Tą vakarą, kai motina jį čia paliko, jam buvo ketveri metukai. Jis ne ką teprisiminė: tik kad ji priėjo prie jo jau sutemus ir suvyniojo į vyrišką švarką — tiesiog tas švarkas atsidavė vyru, — kad mašinoje drauge su jais buvo vyrų ir kad ji visą kelią laikė jį prispaudusi prie savęs tvirtai suvyniotą, o jis snaudė ir klausėsi, pusiau sapnuodamas, jų juoko ir atkemšamo bei vėl užkemšamo butelio paf paf. Nebeprisiminė, ar motina jį pavalgydino, bet kai tą vakarą jie atvažiavo į Lagūną, alkanas nesijautė ir atsisakė duonos, kurios dėdė Džozajas jam pasiūlė. Įsikibo į motiną, nes žinojo: kai ji paliks jį, tai bus ilgam. Ji pabučiavo jį į kaktą, atsiduodama viskiu, paskui švelniai pastūmė į Džozajo glėbį ir atbula išėjo pro duris. Jis verkė, veržėsi iš Džozajo rankų, norėjo bėgti paskui ją, bet dėdė tvirtai jį laikė ir prašė neverkti: juk dabar jis turįs brolį — Rokis būsiąs jo brolis ir jis galėsiąs pasilikti pas jį iki Kalėdų. Rokis spoksojo į jį, tačiau, išgirdęs apie Kalėdas, pravirko ir ėmė spardyti stalo koją. Veidas buvo šlapias nuo ašarų, o nosis varvėjo.

— Eik sau, — rėkė, — tu man — ne brolis. Man nereikia brolio!

Tajo užsikimšo delnais ausis ir verkdamas paslėpė veidą tarp Džozajo kojų, nes žinojo: šįkart ji neateis jo pasiimti. Džozajas išsitraukė raudoną nosinę, nuvalė jam akis ir nosį. Rūsčiai pažvelgė į Rokį ir paėmė abu berniukus už rankų. Visi kartu nuėjo į galinį kambarį, ir Džozajas parodė jam lovą, kuria juodu su Rokiu dalysis tiek metų.

Kai tą vakarą senolė ir tetulė grįžo iš bažnyčios, kur sulošė bingo partiją, Tajo ir Rokis jau gulėjo lovoje. Iš Rokio kvėpavimo Tajo suprato, kad šis užmigo. O pats gulėjo ir klausėsi balsų virtuvėje: Džozajo ir tetulės bei silpno senolės balso. Taip ir nesužinojo, ką jie tą vakarą kalbėjo, nes visi balsai susiliejo į bendrą zvimbesį, kaip tų apie lempą besisukančių nakties vabzdžių, bet Tajo atrodė, kad jis girdėjo tetulę užkėlus balsą ir barškinamų į viryklę puodų bei keptuvių garsą. O daug vėliau patyrė, kad taip ji elgdavosi, kai supykdavo.