Лесли Силко - Ceremonija

Rokis stovėjo nedidukėje proskynoje, apsuptoje žemaūgių ąžuolų tankumyno. Buvo vis dar ankstyvas ruduo ir nuo tų ąžuolų buvo nukritę vos keli vario geltonumo lapai. Tajo turėjo gerokai pasistengti, kad aukštoje geltonoje žolėje įžvelgtų elnią. Perėjo per siaurą išdžiūvusią skrodę ir išvydo ragus. Pamažėle prie elnio prisiartino. Tas gulėjo pargriuvęs ant dešinio šono, priekines kojas parietęs po savimi; užpakalinės kojos irgi buvo sulenktos ir atkištos į kairę, sakytum jis vis dar žolėje miegojo. Akys buvo dar drėgnos, auksiškai rudos, įbestos į tamsią kalno žemę ir į nukritusius, su žemėmis sumišusius ąžuolo lapus.

Būdamas vaikas, jis visada norėdavo paglostyti elnią, svajodavo, kad tas jį prisileis artyn, ir jis galės paliesti jam nosį. Atsiklaupė ir palietė elnio nosį — ji buvo švelnesnė už karklų kačiukus, už švendrus ir dar šilta kaip kvėpavimas. Šviesus kraujas šnervėse dar buvo drėgnas. Tajo palietė dideles kaip mulo ausis — jos irgi dar buvo šiltos. Jis žinojo, kad tai truks neilgai: akys tuoj pradės blaustis, darytis žalios kaip butelio stiklas, paskui papilkės. Nosis sukietės, ausys sustings. Tačiau kol kas jis buvo toks gražus, kad Tajo galėjo tik stovėti ir jausti tą elnią esant; jis suprato, kad tai, kas apie elnią buvo kalbama, buvo tiesa.

Rokis galando peilį, ašmenis išmėgino į nuo striukės rankovės nukarusį siūlą. Pietvakarių danguje leidosi saulė, virš dvynukių kalno viršūnių. Maždaug po valandos jau bus tamsu. Rokis pavertė gyvulį ant nugaros ir praskėtė užpakalines kojas. Pamatęs, kad anas pradeda darbuotis, Tajo vėl pažvelgė elniui į akis; tada nusivilko striukę ir uždengė ja elnio galvą.

— Kam taip padarei? — paklausė Rokis, peilio ašmenimis rodydamas į striukę. Ant ašmenų prie kraujo buvo prilipę ilgų pilkų plaukų. Tajo neatsakė, nes abudu žinojo kam. Žmonės sakydavo, kad privalu tai padaryti prieš elnią išdarant. Iš pagarbos. Bet Rokis tų dalykų atžvilgiu buvo keistokas. Mokykloje buvo pirmūnas, be to, aukščiausios klasės futbolininkas ir atletas. Jam reikėdavo laimėti, jis tvirtino visada laimėsiąs. Todėl klausydavo mokytojų ir trenerio. Jie juo didžiavosi. Jie jam sakydavo: „Dabar tavęs jau niekas nebesustabdys, išskyrus vieną dalyką: nesileisk, kad tave supančiotų taviškiai.“ Rokis suvokė, ką privalėjo daryti, kad laimėtų už pueblo ribų, baltaodžių pasaulyje. Po pirmųjų jųdviejų metų Albukerkio internatinėje mokykloje Tajo pastebėjo, kad Rokis sąmoningai vengia senųjų papročių. Senolė palingavo galva, žiūrėdama į jį, bet jis tai pavadino prietarais, atvertė savo vadovėlius ir jai parodė. Tačiau tetulė niekada jo už tai nebardavo ir neleisdavo Robertui bei Džozajui su juo pasikalbėti. Ji norėjo, kad jis patirtų sėkmę. Ji puikiai žinojo, ko baltaodžiai nori iš indėno, ir tikėjo, kad taip elgtis buvo jo vienintelis šansas. Ji tai regėjo ir kaip savo vienintelį šansą po visų kaimo kalbų apie jų šeimą. Kai Rokis sulauks sėkmės, niekas nebeišdrįs jų koneveikti.

Rokis perrėžė elniui gerklę. Ant žolės, ant žemės ištryško kraujas, aptaškė jam batus. Jis netikėjo, kad reikia atsigerti šilto elnio kraujo, kaip darydavo kai kurie medžiotojai. Tajo laikė užpakalinę elnio koją: ji jau ėmė stingti. Rokis nupjovė muskuso liaukas ir sėklides. Atsargiai perrėžė pilvą, kad neišvirstų žarnos. Šaltame ore garavo kūno šiluma. Saulė jau buvo nusileidusi, ir sutemų vėsa sugėrė paskutinius elnio gyvybės likučius — akys apsiblausė, įkrito — jo gyvybė užgeso. Kaip tik tuomet pasirodė Džozajas ir Robertas, jie išėmė iš šautuvų šovinius, atrėmė juos į žemaūgį ąžuolą. Tada priėjo prie elnio ir nudengė striukę. Atsiklaupė, pasėmė iš Džozajo odinio kapšelio po žiupsnelį kukurūzų miltų. Užbarstė jų ant elnio nosies ir šitaip pamaitino jo sielą. Jie privalėjo parodyti savo meilę ir pagarbą, savo dėkingumą, kitaip elniai bus įžeisti ir kitais metais neateis jiems numirti.

Rokis nuo jų nusisuko ir ant kruvinų rankų užsipylė vandens. Jam buvo gėda dėl to, ką jie darė. Jis žinojo: kai jie pargabens tą elnią namo, šis bus paguldytas ant navahų audimo antklodės, senolė užriš jam ant kaklo turkio karolius, o ant ragų galiukų užmaus sidabrinius turkiu puoštus žiedus. Džozajas paruoš dubenėlį kukurūzų miltų ir pastatys jį elniui prie galvos, kad visi, kas prieis, galėtų užberti jų jam ant nosies. Rokis mėgino jiems paaiškinti, kad laikyti elnio kūną ant grindų šiltame kambaryje — kenkia mėsai. Jis norėjo palikti jį malkinėje: čia mėsa kabos šaltai ir deramai užsikonservuos. Tačiau žinojo, kokie jie. Visi jie, net katalikai, kurie kas sekmadienį lankydavosi mišiose, laikėsi elnio apeigos. Todėl jis nieko nepasakė, bet vengė eiti kambarin, kur jie tą elnią paguldė.

Tą vietą jie paženklino Tajo marškinėliais — ištiesė juos ant žemaūgių ąžuolų viršūnių. Jau temo, kai visi patraukė atgal prie mašinos. Kepenis ir širdį Tajo suvyniojo į švarią marlę, kurią atsinešė Džozajas. Priešais juos danguje patekėjo ankstyvos žiemos mėnulis, o drauge su juo užpūtė šaltas vėjas ir nusmelkė kojas bei rankas. Tajo tvirčiau suspaudė ryšelį. Jis jautėsi toks mažas prieš tą mėnulio pilnatį ir prieš tą šaltą vėją, šluote nušluojantį kalno papėdes. Jie sakė, kad elnias jiems pasiaukojo, nes juos mylėjo, ir Tajo tą meilę jautė, kai blėstanti elnio kūno šiluma šildė jam rankas.

Harlis per stalą jam pastūmė dar vieną butelį „Coors“ alaus ir pasakė:

— Ei, vyruti, mes čia ne į sienas paspoksoti atėjome. Šitai galime daryti bet kada. Mums reikia muzikos. — Ir nupėdino prie automatinio patefono. — Ko nors, nuo ko iškart pasijustume patenkinti.

Harlis truputį nervinosi, prisiminė tą kartą, kai Tajo bare pamišo ir vos neužmušė Imou. Prisiminė, kaip jis sėdėjo, spoksodamas į sieną, ir visą popietę nepratarė nė žodžio, nors visi kiti juokėsi, gėrė alų ir pasakojo kariuomenės laikų istorijas. Harlis liepė kitiems duoti Tajo ramybę, bet jie buvo girti ir toliau prie jo kibo. Galiausiai Tajo pašoko, į stalą sudaužė alaus butelį ir, jiems nespėjus jo sustabdyti, įsmeigė stiklo šukę Imou į pilvą.

Tajo nusišypsojo ir žvilgtelėjo į Harlį.

— Aš nesuleisiu tau į pilvą sudužusio butelio, Harli. Be to, tavo pilvas per didelis.

Harlis nusikvatojo.

— Tu iš tikrųjų mus tuomet išgąsdinai, vyruti. Kad ir koks esi dvasna, bet prireikė trijų vaikinų, kad tave nuo jo atplėštų.

— Žinai, Harli, kaip sakoma: pamišėliai daug stipresni už kitus žmones.

Harlis papurtė galvą, jis kalbėjo rimtai:

— Ne, Tajo, tu nebuvai pamišęs. Tu buvai tiesiog girtas.

Visi tą užpuolimą aiškino skirtingai. Imou tvirtino, esą juodu visad nesutarė, nuo pat pradžios mokyklos, kai jos kieme laidydavo vienas į kitą akmenis, jis aiškino, kad Tajo jau seniai norėjo jam atkeršyti.

Visi turėjo savo aiškinimų: policija, psichiatrinės palatos gydytojai, netgi tetulė ir senolė; jie kaltino alkoholį ir karą.

— Pranešimuose teigiama, kad nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos tarp indėnų veteranų, radosi elgsenos apraiškų, nulemtų alkoholio ir smurto, kurių anksčiau nebuvo pastebėta. — Tačiau kai gydytojas baigė skaityti tą pranešimą, Tajo papurtė galvą. — Ne? — garsiai paklausė gydytojas.

— Ne tik. Aš tai jaučiu. Tai vyksta jau seniai.

— Kaip jums atrodo, kas tai?

— Aš nežinau, kas tai, bet jaučiu tai aplinkui.

— Tai todėl jūs mėginote nužudyti Imou?

— Imou to prašėsi.

Vėjas sukėlė dulkes.

Žmonės badavo.