Джин Сэссон: Princesė: visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Metams bėgant tėvas pamatė, kad daug karališkųjų šeimų leidžia savo dukterims patirti švietimo naudą. Kai nafta ėmė nešti didžiulius turtus ir beveik visoms Saudo Arabijos moterims, išskyrus beduines ir kaimietes, nebereikėjo nieko dirbti, šalies rykšte tapo dykinėjimas ir nuobodulys. Karališkosios šeimos nariai yra kur kas turtingesni už daugumą saudoarabų, tačiau naftos turtai leido įsigyti tarnų iš Tolimųjų Rytų ir kitų skurdžių regionų ne tik jiems, bet ir beveik visoms šeimoms.

Visi vaikai turi tobulėti, bet mes su seserimis beveik neturėjome ką veikti, tik žaisti savo kambariuose ar slampinėti po vien moterims skirtus sodus. Eiti nebuvo kur, užsiimti irgi nelabai kuo, mat mano vaikystėje mieste nebuvo net zoologijos sodo ir nė vieno parko.

Motina, išvarginta penkių judrių dukterų, manė, kad mokykla kiek atriš jai rankas ir, kita vertus, pridės mums proto. Galiausiai tetulės Ifat padedama motina tiek išūžė tėvui ausis, kad šis nenoromis nusileido. Taigi penkios jauniausios šeimos dukros, tarp jų mudvi su Sara, įžengėme į naują amžių, kuriame nenoriai imta pritarti moterų švietimui.

Pirmoji mūsų klasė buvo vieno karališkos kilmės giminaičio namuose. Septynios Saudidų klano šeimos nusamdė jauną moterį iš Abu Dabio – netoliese esančio Jungtinių Arabų Emyratų miesto. Mes, šešiolika mokinių, mokėmės kartu. Tuo metu tai buvo plačiai paplitęs mokymo būdas ir toks būrelis vadinamas kutab . Kasdien, nuo šeštadienio4 iki ketvirtadienio, ateidavome į karališkos kilmės pusseserės namus devintą ryto ir mokydavomės iki dviejų valandų dienos.

Ten mano mylimiausia sesuo Sara pirmą kartą parodė, kokia ji gabi. Ji buvo kur kas sumanesnė už dvigubai vyresnes merginas. Mokytoja net paklausė Saros, ar ji nėra baigusi pradžios mokyklos ir stebėdamasi pakraipė galvą, kai sesuo atsakė neigiamai.

Mūsų mokytojai pasisekė: šiuolaikiškos galvosenos tėvas nusiuntė ją mokytis į Angliją. Ji turėjo fizinį trūkumą – buvo šluba – todėl niekas nenorėjo jos vesti. Taigi mergina pasirinko laisvės ir nepriklausomybės kelią. Šypsodamasi ji aiškino mums, kad jos raišumas – Dievo dovana, neleisianti jai tapti atsilikusia protiškai. Nors gyveno mūsų karališkos kilmės pusseserės namuose (Saudo Arabijoje negalėjai ir dar negali įsivaizduoti, kad netekėjusi moteris gyventų viena), ji gaudavo algą ir pati spręsdavo, kaip tvarkyti savo gyvenimą, be jokių pašalinių pamokymų.

Man ji patiko dėl tos paprastos priežasties – gražiai ir kantriai su manim elgdavosi, kai pamiršdavau paruošti namų darbus. Kitaip nei Sara, nebuvau linkusi į mokslus ir džiaugiausi, kad mokytoja nelabai nusivylė mano gabumais. Piešti man buvo kur kas įdomiau negu mokytis matematikos, o dainuoti negu melstis. Kai imdavau išdykauti, Sara man įgnybdavo, bet po to karto, kai iš skausmo užstaugiau ir išblaškiau visų mokinių dėmesį, ji nebesikišdavo. Mokytoja tikrai pateisino prieš dvidešimt septynerius metus duotą Sakynos vardą – arabiškai jis reiškia „ramybė“.

Panelė Sakyna pasakė motinai, kad Sara – gabiausia moksleivė, kokią ji kada nors turėjo. Kai aš ėmiau šokinėti rėkdama: „O aš?!“, ilgai galvojo, paskui atsakė:

– O Sultana tikrai išgarsės.

Tą dieną per vakarienę mama išdidžiai perpasakojo tėvui, kaip apie Sarą atsiliepė mokytoja. Šis akivaizdžiai patenkintas nusišypsojo Sarai. Motina švytėjo iš pasitenkinimo, bet tada tėvas bjauriai pareiškė, girdi, jokia iš jos įsčių išėjusi dukra negalėjusi įgyti žinių. Jis nemanė, kad motina kuo nors prisidėjusi ir prie Ali gabumų: šis buvo geriausias klasės mokinys šiuolaikiškoje miesto vidurinėje mokykloje. Matyt, protinius gabumus jos vaikai paveldėjo vien iš tėvo.

Net šiandien krūpčioju iš nevilties matydama, kaip vyresnės mano seserys mėgina sudėti ir atimti skaičius. Sukalbu dėkingumo maldelių tetulei Ifat, nes ji pakeitė gyvenimą tokiai daugybei Saudo Arabijos moterų.

1932 metų vasarą dėdė Faisalas nuvyko į Turkiją ir ten pamilo nepaprastą merginą Ifat al Tunajan. Išgirdusios, kad Konstantinopolyje lankosi jaunasis Saudo Arabijos princas, Ifat ir jos motina kreipėsi į jį dėl ginčytino nekilnojamojo turto, priklausiusio Ifat velioniui tėvui. (Mat Tunajanai buvo kilę iš dabartinės Saudo Arabijos, bet ilgai kraštą valdę Osmanai išsivežė juos į Turkiją.) Pakerėtas Ifat grožio, Faisalas pasikvietė ją su motina į Saudo Arabiją išsiaiškinti to nesusipratimo su nekilnojamuoju turtu. Jis ne tik grąžino turtą, bet ir vedė Ifat. Vėliau jis tvirtins, kad tai buvęs išmintingiausias sprendimas jo gyvenime. Mano motina sakydavo, kad prieš susipažindamas su Ifat jis lyg koks apsėstasis nespėdavo mainyti moterų.

Dėdės Faisalo valdymo metais Ifat dėjo labai daug pastangų mergaičių švietimo klausimu. Jeigu ne ji, šiandien Saudo Arabijos moterys nebūtų įleidžiamos į klases. Tvirtas jos būdas kėlė man pagarbią baimę ir aš prisiekiau užaugusi būti tokia kaip ji. Jai net užteko drąsos nusisamdyti auklę anglę savo vaikams – kaip paaiškėjo, šiuos milžiniški turtai paveikė mažiausiai iš visų karališkųjų atžalų.

Liūdna, bet staiga užgriuvę turtai sužlugdė daugybę karališkosios šeimos pusbrolių. Mano motina mėgdavo sakyti, kad beduinai ištvėrė nykią dykumos tuštumą, bet mes nieku gyvu neištversime milžiniškų turtų, gaunamų iš naftos telkinių. Garsiai neafišuojami tėvų proto laimėjimai ir religinės pažiūros nežavi daugumos jaunesnių Saudidų. Manau, kad šios kartos vaikus sugadino lengvas gyvenimas, o didžiuliai turtai atėmė iš jų bet kokias ambicijas ir galimybę patirti tikrą pasitenkinimą. Nė kiek neabejoju, kad mūsų dienų Saudo Arabijos monarchija yra silpna, nes liguistai pamėgo prabangą. Baiminuosi, dėl jos mes visi pražūsime.

Beveik visą vaikystę praleidau keliaudama iš vieno mūsų krašto miesto į kitą. Visų saudoarabų gyslomis teka klajoklių beduinų kraujas, taigi vos tik grįždavome iš vieno miesto, prasidėdavo kalbos apie kitą kelionę. Mes, saudoarabai, neturime avių kaimenių, bet nesiliaujame ieškoję žalių ganyklų.

Valdžia buvo įsikūrusi Rijade, bet nė vienam iš Saudidų giminės šiame mieste labai nepatiko; jie nepaliaujamai skųsdavosi, koks nykus čia gyvenimas. Per karšta ir sausa, naktimis per šalta, o dvasininkai per daug susireikšmina. Daugumai šeimos narių Džidoje ar Taife patiko labiau negu Rijade. Senų uostų miestas Džida lengviau priimdavo permainas ir nuosaikesnes pažiūras. Ten mes visi lengviau kvėpuodavome ir ne vien todėl, kad jūros oras gaivesnis.

Paprastai Džidoje gyvendavome nuo gruodžio iki vasario. Tada grįždavome į Rijadą ir išbūdavome ten nuo kovo iki gegužės. Vasaros karštis išgindavo mus į Taifo kalnus – ten gyvendavome nuo birželio iki rugsėjo. Paskui grįždavome į Rijadą ir praleisdavome ten spalį ir lapkritį. Nėra ko nė sakyti, ramadano mėnesį ir dvi chadžo savaites būdavome mūsų šventajame mieste Mekoje.

Iki to laiko, kai sulaukiau dvylikos – tai įvyko 1968-aisiais – mano tėvas neapsakomai praturtėjo. Vis dėlto jis buvo vienas taupiausių Saudidų. Tačiau kiekvienai iš keturių šeimų pastatė po rūmus – Rijade, Džidoje, Taife ir Ispanijoje. Visi tie rūmai buvo panašūs kaip du vandens lašai, nesiskyrė net kilimų spalva ir baldai. Mano tėvas labai nemėgo permainų ir bėgdamas iš vieno miesto į kitą norėjo jaustis tarsi tuose pačiuose namuose. Prisimenu, kaip jis liepė mano motinai visų daiktų – net vaikiškų apatinių drabužių – pirkti po keturis, mat nenorėjo, kad šeima vargintųsi kraudama lagaminus. Šiurpdavau, kai įeidavusi į savo kambarį Džidoje ar Taife, pamatydavau lygiai tokį pat, kokį turėjau Rijade; tokiose pat spintose kabodavo tokie pat drabužiai. Knygas ir žaislus man pirkdavo po keturis, po vieną kiekvieniems rūmams.