Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Kieme už namo iškilmėms buvo pastatyta didžiulė palapinė. Sodas skendo gėlėse, parsiųsdintose iš Olandijos. Iškilmių vieta, apšviesta tūkstančių pakabintų virš galvų spalvotų žibintų, atrodė įspūdingai. Dairydamasi po visą tą puikybę, trumpai užmiršau, kokia niūri yra ši akimirka.

Palapinė jau buvo sausakimša svečių. Karališkosios šeimos moterys, tiesiog lenkiamos prie žemės deimantų, rubinų ir smaragdų, iškilmėse dalyvavo kartu su prasčiokėmis – taip atsitinka itin retai. Žemesnių sluoksnių saudoarabėms leidžiama stebėti mūsų vestuves su sąlyga, kad neatsidengs skraisčių ir nebendraus su karališkosios šeimos atstovais. Viena mano draugė sakė, esą kartais vyrai prisidengia skraiste ir prisideda prie tų moterų, kad galėtų slapta žiūrėti į mūsų veidus. Girdėjau, kad visi svečiai vyrai linksminasi didžiulėse iškilmėse viename iš didžiausių miesto viešbučių ir bendrauja vieni su kitais taip kaip ir šios viešnios: šnekučiuojasi, šoka ir valgo.

Saudo Arabijoje per vestuves vyrai švenčia vienoje vietoje, moterys kitoje. Į iškilmes pas moteris iš vyrų įleidžiami tik jaunikis, jaunųjų tėvai ir dvasininkas trumpoms apeigoms atlikti. Jaunikio tėvas jau buvo miręs, tad atėjus laikui pasiimti nuotaką, jį lydės tik mūsų tėvas.

Staiga vergai ir tarnai ėmė atidenginėti valgius. Visi puolė prie vaišių. Pirmosios valgius apniko skraistėmis užsidengusios moterys; šios vargšės kišo maistą po šydais ir grūdosi į burną. Kiti svečiai taip pat ėmė ragauti rūkytas lašišas iš Norvegijos, ikrus iš Rusijos, putpelių kiaušinius ir kitus gardumynus. Keturi didžiuliai stalai lūžo nuo valgių; užkandžiai buvo sudėti kairėje, pagrindiniai patiekalai per vidurį, desertai dešinėje, o atokiau – gaivinamieji gėrimai. Nėra ko nė sakyti, svaigalų nebuvo matyti, bet dažna karališkosios šeimos atstovė atsinešė rankinėje brangakmeniais puoštą gertuvėlę. Retkarčiais jos kikendamos nueidavo į tualetą ir ten iš jos gurkštelėdavo.

Tada į palapinės vidurį išėjo pilvo šokio šokėjos iš Egipto. Įvairiausių amžių moterų minia nuščiuvo ir stebėjo šokėjų judesius – vienos labiau susidomėjusios, kitos mažiau. Man tai buvo mėgstamiausia vestuvių dalis, bet dauguma moterų, rodės, nesmagiai jaučiasi matydamos šitaip atvirai rodomą erotiką. Mes, saudoarabai, esame pernelyg rimti, į juokus ir linksmybes žiūrime įtariai. Tačiau aš buvau priblokšta, kai viena iš vyresnių mano tetulių nulėkė į pilvo šokėjų vidurį. Ji šoko stulbinamai meistriškai, bet išgirdau, kaip ją smerkdamos bamba kelios mano giminaitės.

Dar kartą sutratėjo būgnai – atėjo metas pasirodyti Sarai. Visos viešnios laukiamai sužiuro į vilos lauko duris. Netrukus jos plačiai atsivėrė ir ant pakylos atėjo Sara, lydima mūsų motinos iš vieno šono ir kažkurios tetulės iš kito.

Po to, kai paskutinį kartą ją mačiau, veidas jai buvo uždengtas lengvu kaip debesėlis, rausvu šydu, prilaikomu rožinių perlų diademos. Permatomas šydas tik paryškino nepaprastą Saros grožį. Pasigirdo dūzgesys: viešnios pakuždomis gyrė ją už šiai akimirkai taip tinkamą kankinės laikyseną. Jauna nuotaka tokia ir turi atrodyti – persigandusi iki pat sielos gelmių.

Jai iš paskos žengė dešimtys giminaičių, drebindamos orą dykumų garsais, bylojančiais apie jaudulį ir džiugesį: šaižiomis trelėmis, kurias moterys išgauna pliauškindamos liežuviu į gomurį. Prie jų šaižiais riksmais prisidėjo kitos moterys. Sara kluptelėjo, bet motina ją prilaikė ir sesuo neparvirto.

Netrukus pasirodė mūsų tėvas su jaunikiu. Jau žinojau, kad jaunasis vyresnis už mano tėvą, bet vos jį pamačiusi pasidygėjau. Mano jaunoms akims jis pasirodė tikras kriošė ir man dingtelėjo, kad jis labiausiai panašus į žebenkštį. Mintyse susigūžiau iš baimės, kad jis palies mano drovią, jautrią seserį.

Gašliai šypsodamasis jaunikis pakėlė nuotakos šydą. Ji buvo pernelyg apdujusi nuo vaistų, kad reaguotų, – stovėjo nejudėdama, atsigręžusi veidu į savo naująjį valdovą. Tikrosios santuokos apeigos buvo atliktos kelios savaitės iki vestuvių; jose nedalyvavo nė viena moteris – vien vyrai, mat tada buvo pasirašytos sutartys dėl išpirkos ir apsikeista teisiniais dokumentais. Šiandien bus ištarti vos keli žodžiai, užbaigsiantys santuokos apeigas.

Žiūrėdamas į mūsų tėvą dvasininkas išbėrė įprastus žodžius: Sara jau yra ištekėjusi už jaunikio mainais už sutartą išpirką. Tada jis pažvelgė į jaunąjį; šis atsakė imąs Sarą į žmonas ir nuo šiol ja rūpinsiąsis ir ją globosiąs. Per visą ceremoniją nė vienas iš vyrų į Sarą nepažiūrėjo.

Tada dvasininkas palaimino mano sesers santuoką skaitydamas Korano ištraukas. Moterys visos kaip viena ėmė klykti ir leisti tas šaižias treles. Sara jau ištekėjusi moteris. Vyrai patenkinti šypsojosi į jas žiūrėdami.

Sara stovėjo nekrustelėdama; jaunikis išsitraukė iš tobo (į marškinius panašaus Saudo Arabijos vyrų žemę siekiančio apdaro) kišenės kapšelį ir ėmė mėtyti auksines monetas viešnioms. Mane purtė drebulys žiūrint, kaip jis patenkintas savimi priima sveikinimus susituokus su tokia gražia moterimi. Jis paėmė mano seserį už rankos ir paskubomis išsivedė.

Eidama pro šalį Sara įsmeigė akis į manąsias; žinojau, kad kas nors turėtų jai padėti, bet neabejojau, jog niekas to nepadarys. Staiga prisiminiau tėvui pasakytus sesers žodžius: „Pergalė gimdo neapykantą, nes nugalėtieji būna nelaimingi.“ Mane graužė toks sielvartas, kad nė kiek neguodė supratimas, jog jaunikis niekados nepatirs laimės iš tokios šiurpiai neteisingos sąjungos. Nebuvo pasaulyje jam užtektinos bausmės.

Ketvirtas skyrius

Skyrybos

Tėvas uždraudė mums lankyti Sarą pirmus tris mėnesius po vedybų. Girdi, jai reikia laiko priprasti prie naujo gyvenimo ir naujų pareigų, o pamačius artimuosius jai tik suliepsnos troškimas grįžti į beprasmišką svajonių pasaulį. Mes garsiai krimtomės dėl jos vergovės, bet jis nė kiek nereagavo – linksėjo bejausmiu veidu, ir tiek. Tėvo manymu, Sara darė tai, ką daryti ir gimsta moterys: tarnauti vyrui, teikti jam malonumą ir gimdyti vaikus.

Sara iš savo kambario nepasiėmė nieko. Galbūt suprato, kad jos knygos ir kiti džiuginantys daiktai jos dabartį pavers dar niūresne. Man Sara buvo kaip mirusi – jai išėjus iš namų, mano gyvenime liko juoda, atvira praraja. Jos išėjimą gedėjau ilgas valandas leisdama kambaryje su jos turtais. Ėmiau domėtis Saros pomėgiais ir jutau perimanti jos bruožus. Skaičiau jos dienoraštį ir jos svajonės man ėmė atrodyti kaip mano pačios. Raudojau apimta įsiūčio žmogaus, abejojančio išmintimi Dievo, leidžiančio blogiui įveikti nekaltuosius.

Motina liepė laikyti Saros kambario duris užrakintas, kai užklupo mane jos lovoje, apsirengusią jos naktiniais ir skaitančią jos knygas apie meną.

Mums neteko kentėti tris tėvo nurodytus draudimo lankyti Sarą mėnesius: praėjus penkioms savaitėms po vestuvių, ji mėgino nusižudyti.

Kai sode kalbėjausi su ką tik įrengto mūsų privataus zoologijos sodo gyvūnais, staiga Omaras įlėkė pro priekinius vartus taip skubėdamas, kad pargriuvo ir sandalai nusimovė nuo kojų. Paprastai sodriai bronzinė jo oda atrodė balta kaip popierius. Jis nusivalė delnais tobą , iškratė smėlį iš sandalų daužydamas į sienos šoną ir liepė man bėgti ir atvesti motiną.

Motina kažkiek juto, kas darosi su jos vaikais, tad pamačiusi Omarą iškart paklausė, kas atsitiko Sarai.

Jeigu šeimos narys serga, merdi ar mirė, joks arabas nesakys tiesos giminaičiui. Mes – žmonės, tiesiog negalintys pranešti blogos žinios. Jeigu miršta vaikas, nelaimėlis, kuriam duodama užduotis pranešti artimiesiems, iš pradžių sako, kad vaikas prastai jaučiasi. Kamantinėjamas žmogus pripažins, kad būtina vežti vaiką pas gydytoją, o paskui – kad šis jau ligoninėje. Kai artimieji vos ne ant kelių atsiklaupę maldaus pasakyti ką nors daugiau, atnešęs žinią žmogus galop išlemens, kad liga rimta ir kad jiems vertėtų rengtis vykti prie mylimo vaiko patalo. Dar vėliau pasiųstasis nenoromis pripažins, kad mylimo vaiko gyvybei gresia rimtas pavojus. Gali prireikti kelių valandų, kol išpeši, koks pavojus iš tikro gresia. Bet joks arabas niekados atvirai nepasakys, kad jums artimas žmogus mirė. Daugiausia, ką pranešdamas blogą naujieną pasakys artimiesiems arabas – kad reikia būti pasirengusiems išgirsti iš gydytojo dar blogesnę žinią.