Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Motina retai skųsdavosi, bet kai tėvas nupirko keturis vienodus raudonus poršė mano broliui – jam tuo metu buvo vos keturiolika – ji ėmė šaukti, girdi, gėda taip elgtis, kai pasaulyje šitiek vargšų. Tačiau Ali tėvas negailėjo net didžiausių pinigų.

Būdamas dešimties Ali gavo pirmą auksinį „Rolex“ laikrodį. Mane tai itin supykdė, nes aš prašiau tėvo nupirkti turguje storą auksinę apyrankę, o jis šiurkščiai atsisakė. Ali puikavosi laikrodžiu jau antrą savaitę; vieną dieną pamačiau, kad jis paliko jį ant staliuko prie baseino. Apimta pavydo paėmiau akmenį ir sudaužiau laikrodį į šipulius.

Šį kartą niekas nepastebėjo, kad šunybę iškrėčiau aš. Su didžiausiu malonumu žiūrėjau, kaip tėvas bara Ali už nerūpestingumą. Bet, žinoma, praėjus vos kelioms dienoms, Ali buvo dovanotas kitas auksinis „Rolex“ ir mane apėmė dar didesnė pagieža.

Motina dažnai man priekaištaudavo dėl neapykantos broliui. Ši protinga moteris matydavo, kaip liepsnoja mano akys net tada, kai susitaikydavau su neišvengiamybe. Aš, pagrandukė, iš visų dukterų buvau labiausiai lepinama motinos, seserų ir kitų giminaičių. Prisiminusi tuos laikus, ko gero, negalėčiau paneigti, kad buvau neįtikimai išpaikinta. Pagal savo metus buvau maža – ne taip kaip aukštos, stambios mano seserys, todėl vaikystės metais visi elgdavosi su manimi kaip su kūdikiu. Visos mano seserys buvo ramios ir santūrios, kaip ir dera Saudo Arabijos princesėms. Aš buvau triukšminga neklaužada, karališkas įvaizdis man menkai terūpėjo. Įsivaizduoju, kaip turėdavau vesti jas iš kantrybės! Tačiau net šiandien kiekviena sesuo pultų mane ginti nuo menkiausio pavojaus.

Liūdna, bet tėvui tebuvau paskutinis iš daugybės nusivylimų, todėl visą vaikystę stengiausi pelnyti jo meilę. Galiausiai praradau viltį jos sulaukti ir ėmiau reikalauti bet kokio dėmesio, net bausmės už savo nusižengimus pavidalu. Samprotavau taip: jeigu tėvas pakankamai dažnai į mane žiūrės, pamatys, kokia nepaprasta esu, ir pamils dukrą taip, kaip myli Ali. Deja. Triukšmingomis savo išdaigomis tik paverčiau tėvo abejingumą neslepiama antipatija.

Mano motina susitaikė, kad mūsų gimtinėje viena lytis tiesiog negali suprasti kitos. Aš buvau dar vaikas, viskas man dar buvo prieš akis, tad prie šios išvados dar tik turėjau prieiti.

Kai prisimenu tuos laikus, turiu pripažinti, kad Ali turėjo ne tik blogų, bet ir gerų bruožų, bet man juos visus užgožė didžiulis jo trūkumas – žiaurumas. Stebėdavau, kaip jis tyčiojasi iš luošo mūsų sodininko sūnaus. Vargšelis buvo ilgų rankų ir keistos formos kojų. Apsilankius vaikystės draugams, Ali dažnai pasišaukdavo vargšą Samį ir liepdavo jam „vaikščioti kaip beždžionei“. Brolis niekados nepastebėdavo graudžios Samio veido išraiškos ar ašarų, riedančių jo skruostais.

Radęs ką tik gimusius kačiukus, Ali užrakindavo juos ir piktdžiugiškai staugdavo, kai kačiukų motina veltui stengdavosi prie jų nusigauti. Niekas mūsų namuose nedrįsdavo sudrausminti Ali, nes mūsų tėvas nematė nieko bloga, kad sūnus elgiasi taip žiauriai.

Po vieno itin jaudinančio pašnekesio su motina meldžiausi, kad imčiau atlaidžiau žiūrėti į Ali, ir nusprendžiau elgtis „saudietiškai“ – užuot su juo kivirčijusis, stengtis prisitaikyti. Prie to prisidėjo ir mano motina, savo įtikinėjimus grindusi Dievo norais, o taip išties stebėtinai lengva įtikinti vaikus elgtis kitaip. Taigi motinos padedama galop pamačiau, kad jeigu ir toliau šitaip elgsiuosi, manęs laukia erškėčiais klotas kelias.

Nepraėjus nė savaitei mano gerus ketinimus niekšišku poelgiu negailestingai sužlugdė pats Ali. Mes su seserimis radome šuniuką, tikriausiai pasimetusį nuo motinos. Padarėlis inkštė iš alkio. Netverdamos jauduliu, lakstėme po namus rankiodamos lėlių buteliukus ir iš jų girdydamos šildytą ožkos pieną. Pakaitomis šunytį šerdavome. Vos kelioms dienoms praėjus šunytis sustiprėjo, įmito. Mes rengdavome jį skudurais ir net išmokėme sėdėti vaikiškame vežimėlyje.

Ne paslaptis, kad dauguma musulmonų šunų nemėgsta, bet retas galėtų nuskriausti bet kurios rūšies gyvūno jauniklį. Net mūsų motina, uoli musulmonė, šypsodavosi matydama šuniuko išdaigas.

Vieną dieną stumdėme vežimėlį, pasisodinusios į jį Basemą – arabiškai šis žodis reiškia „šypsantis veidas“. Pro šalį ėjo Ali su draugais. Pajutęs, kaip susijaudino draugai išvydę šunytį, Ali nusprendė, kad šis turi būti jo. Mes su seserimis klykdamos priešinomės, kai brolis mėgino išplėšti Basemą mums iš rankų. Išgirdęs triukšmą iš kabineto atėjo tėvas. Ali paaiškinus, kad jis nori šuniuko, tėvas liepė mums jį atiduoti. Kad ir kaip stengėmės tėvą perkalbėti, nepavyko. Ali užsimanė šuniuko ir jį gavo.

Ašaros tekėjo mums skruostais, kai patenkintas savimi Ali nuėjo su Basemu po pažastimi. Ketinimas mylėti brolį pranyko amžinai. Mano neapykanta dar labiau sustiprėjo, kai Ali netrukus įgriso Basemo inkštimas. Susiruošęs pas draugus jis išmetė šunytį pro važiuojančio automobilio langą.

4 Musulmonų šalyse laisva diena yra penktadienis, taigi nauja savaitė prasideda šeštadieniu.

Trečias skyrius

Mano sesuo Sara

Jaučiausi nelaiminga, nes mano mylimiausia sesuo Sara verkė motinos glėbyje. Ji – devinta gyva mano tėvų dukra, trejais metais vyresnė už mane. Tarp mudviejų dar gimė Ali. Tądien Sarai sukako šešiolika ir ji turėjo netverti džiaugsmu, bet motina ką tik perdavė jai širdį draskančią tėvo žinią.

Sara ėmė dengti veidą skraiste prieš dvejus metus, prasidėjus mėnesinėms. Skraistė uždėjo ant jos antspaudą, rodantį, kad ji – nebe žmogus, tad sesuo netrukus liovėsi pasakoti vaikystės svajones daug pasiekti gyvenime. Ji atitolo nuo manęs, jaunėlės sesers, kuriai dar nerūpėjo dalykai, susiję su skraiste ir jos reikšme. Sarai šitaip nuo manęs atitolus, ilgėjausi drauge praleistos vaikystės, nes prisiminiau, kokios laimingos buvome. Staiga suvokiau: kad buvai laimingas, sužinai tik ištikus nelaimei, mat niekados nežinojau, jog mudvi buvome labai laimingos, kol Saros nelaimė ėmė badyti man akis.

Sara buvo graži, kur kas gražesnė už mane ar mudviejų seseris. Nepaprastas jos grožis tapo jai prakeiksmu, nes daug vyrų išgirdo apie jį iš savo motinų ar seserų ir dabar norėjo ją vesti. Sara buvo aukšta, liekna, glotnios, baltos odos. Didžiulės rudos akys žaižaravo tarsi išduodamos ją žinant, kad visi, kas tik ją pamato, žavisi jos grožiu. Visos seserys pavydėjo jai ilgų tamsių plaukų.

Gamtos apdovanota grožiu Sara nerietė nosies – buvo nuoširdžiai maloni, todėl mylima visų ją pažinojusiųjų. Deja, Sarą lydėjo ne vien prakeiksmas, neatsiejamas nuo didelio grožio – ji dar buvo kaip reta protinga. Mat mūsų krašte moters protas laiduoja jai nelaimingą gyvenimą, nes nėra kur nukreipti proto galių.

Sara norėjo studijuoti meną Italijoje ir atidaryti pirmą meno galeriją Džidoje. Šio tikslo ji siekė nuo dvylikos. Jos kambarys nuolat būdavo užverstas knygomis apie didžiuosius meistrus. Man svaigdavo galva nuo Saros pasakojimų apie įstabų Europos meną. Prieš pat paskelbiant vestuves, kai slapčiomis rausiausi jos kambaryje, aptikau sąrašą muziejų ir kitų vietų, kurias ji ketino aplankyti Florencijoje, Venecijoje ir Milane.

Liūdna, bet žinojau, kad Saros svajonės nevirs tikrove. Mano šalyje daugumą santuokų organizuoja vyresnės šeimos moterys, bet mūsų šeimoje sprendimus visais klausimais priimdavo tėvas. Jis jau seniai buvo nusprendęs, kad gražiausioji duktė ištekės už itin iškilaus ir turtingo vyro.

Savo geidžiamiausią dukterį jis nusprendė ištekinti už žmogaus iš įtakingiausios Džidos pirklių šeimos, darančios įtaką mūsų šeimos finansinei padėčiai. Jaunikį pasirinko vien dėl buvusių ir būsimų verslo sandorių. Jam buvo šešiasdešimt dveji; Sara taps trečiąja jo žmona. Nors ji nėsyk nebuvo mačiusi to senio, šis išgirdo apie jos grožį iš savo giminaičių moterų ir nekantravo, kad būtų paskirta vestuvių diena. Motina mėgino užstoti Sarą, bet tėvas kaip visada nekreipė dėmesio į dukters ašaras.