Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Taigi dabar Sara sužinojo ištekanti. Motina liepė man išeiti iš kambario, bet buvo nusisukusi ir manęs nematė. Apgavau ją suvaidindama iššlepsinti ir užtrenkianti duris, tada nėriau į atvirą drabužių spintą. Tylomis ašarodama klausiausi, kaip sesuo prakeikia mūsų tėvą, šalį ir jos papročius. Ji taip garsiai klykė, kad aš supratau tik kas kelintą žodį, bet aiškiai išgirdau ją sakant, jog ji bus paaukota kaip koks ėriukas.

Mano motina irgi raudojo, bet paguodos žodžių Sarai nerado, nes žinojo, kad jos vyras turi visišką teisę išleisti jųdviejų dukras už ko tik nori. Šešios iš dešimties jų dukterų jau buvo ištekintos už vyrų, kuriuos pasirinko ne pačios. Motina suprato, kad kitos keturios dukros irgi turės pasukti šiuo tamsos keliu – pasaulyje nėra galios, kuri būtų įstengusi tam sukliudyti.

Motina išgirdo, kaip aš muistausi spintoje. Mane pamačiusi prisimerkė ir papurtė galvą, bet nemėgino iš ten iškrapštyti. Ji liepė man atnešti šaltų rankšluosčių, paskui vėl nukreipė dėmesį į Sarą. Man grįžus uždėjo rankšluosčius seseriai ant galvos ir guodė, kol toji užmigo. Ji ilgai sėdėjo žiūrėdama į savo jauną dukrą, galiausiai išvargusi atsistojo, išleido ilgą, liūdną atodūsį ir paėmusi mane už rankos nusivedė į virtuvę. Dar buvo ne metas valgyti, virėja buvo nuėjusi perpietės, tad motina davė man riekę pyrago ir stiklinę šalto pieno. Aš, trylikametė, buvau mažutė pagal savo amžių; ji pasisodino mane ant kelių ir ilgai glostinėjo.

Deja, Saros ašaros tik dar labiau sukietino tėvui širdį. Girdėjau, kaip sesuo jį maldavo. Iš sielvarto ji taip prarado savitvardą, kad apkaltino tėvą nekenčiant moterų. Ji drėbtelėjo jam Budos žodžius: „Pergalė gimdo neapykantą, nes nugalėtieji būna nelaimingi.“ Tėvas iš pykčio pakumpinęs pečius apsigręžė ir nuėjo. Sara jam pavymui suriko geriau jau būtų negimusi, nes jos skausmas kur kas didesnis už laimę. Tėvas šlykščiu balsu pareiškė, girdi, jos vestuvės bus atkeltos, kad trumpiau kentėtų laukdama.

Paprastai tėvas ateidavo į mūsų vilą kas ketvirtą vakarą. Keturias žmonas turintys musulmonai kiekvieną vakarą praleidžia vis pas kitą, kad kiekviena žmona ir šeima gautų po vienodai laiko. Jeigu vyras atsisako eiti pas kurią nors žmoną ir vaikus, menki juokai – tai savotiška bausmė. Dėl Saros kančios mūsų namuose kilo toks triukšmas, kad tėvas liepė motinai – pirmai taigi ir pagrindinei žmonai – pranešti kitoms trims eisiąs tik į jų vilas, bet ne į mūsų. Prieš išeidamas iš namų tėvas piktai liepė motinai išmušti seseriai iš galvos tą nevaldomą pagiežą ir ramiai įtikinti ją susitaikyti su likimu – jo žodžiais, „pareigingos žmonos ir geros motinos“. Kitų seserų vestuves menkai teprisimenu. Miglotai prisimenu ašaras, bet tada buvau tokia maža, kad dar gerai nesuvokiau, kokia emocinė trauma patiriama tekant už nepažįstamo žmogaus. Tačiau šiandien galiu užsimerkti ir su menkiausiomis smulkmenomis prisiminti, kas įvyko per mėnesius prieš Saros tuoktuves, pačias vestuves ir liūdnus paskesnius įvykius.

Šeimoje visi mane pažinojo kaip sunkų vaiką, dukrą, labiausiai varančią iš kantrybės tėvus. Užsispyrusi, nutrūktgalviška namie nuolat keldavau sumaištį. Aš pribėriau smėlio į Ali naujojo mersedeso variklį; aš kniaukdavau pinigus iš tėvo piniginės; aš užkasiau Ali auksinių monetų kolekciją kieme už namo; aš išleidau žalias gyvates ir šlykščius driežus iš terariumų į šeimos baseiną, kai Ali jame miegojo ant pripučiamo plausto.

Rami, paklusni, mokykloje tik geriausius pažymius gaunanti Sara buvo tobula dukra. Sarą aš beprotiškai mylėjau, tik laikiau silpna. Tačiau per savaites iki vestuvių ji mus visus nustebino. Matyt, joje vis dėlto slypėjo nemenka narsa, nes ji kasdien skambino tėvui į kontorą ir palikdavo žinutes, kad netekės. Ji net paskambino į raštinę vyrui, už kurio turėjo tekėti, ir jo sekretorei indei paliko piktą žinutę, kad jaunikis jai – šlykštus senis ir kad jam reikėtų vesti moteris, ne mergaites. Sekretorė tikriausiai nusprendė neperduoti šios žinutės darbdaviui, nes nieko neįvyko: jūra neprasiskyrė, ugnikalniai neišsiveržė. Kupina ryžto Sara paskambino dar kartą ir pareiškė norinti pasikalbėti su pačiu pirkliu! Pasirodė, raštinėje jo nėra – kelioms savaitėms išvykęs į Paryžių. Tėvui įgriso Saros elgesys ir jis liepė atjungti mūsų telefonus, o seseriai uždraudė kelti koją iš savo kambario.

Mano sesers laukė žiauri tikrovė. Atėjo vestuvių diena. Per tas nerimo ir liūdesio dienas Saros grožis nė kiek nesumenko. Tapo net gražesnė, vos ne perregima – tiesiog dangaus būtybė, sukurta ne šiam pasauliui. Ji sulyso, tad pažvelgęs jai į veidą pirmiausia matydavai tamsias akis, o veidas atrodė lyg skulptoriaus iškaltas iš marmuro. Galėjai paskęsti tų akių gelmėje; pro didžiulius juodus vyzdžius mačiau jos sielą – joje slypėjo baimė.

Vyresnės mūsų seserys, įvairios pusseserės ir tetos tą rytą anksti atėjo ruošti nuotakos jaunajam. Aš, nepageidaujamoji, moterų likau nepastebėta, nes sustingusi sėdėjau nuotakos pasiruošimo kambariu paversto didžiulio persirengimo kambario kamputyje.

Įvairiomis vestuvių smulkmenomis rūpinosi mažiausiai penkiolika moterų. Pirmąsias – halava – apeigas atliko mūsų motina ir jos vyriausioji teta. Sarai nuo kūno buvo pašalinti visi plaukeliai, palikti tik antakiai ir galvos plaukai. Virtuvėje ant lėtos ugnies buvo išvirtas ypatingas cukraus, rožių vandens ir citrinų sulčių mišinys; juo buvo išteptas visas jos kūnas. Prilipusi ir išdžiūvusi ta saldi košė buvo nuplėšta su visais plaukučiais. Nors mišinys skleidė gardų kvapą, baimingai drebėjau girdėdama klykiančią iš skausmo seserį.

Buvo paruošta chna Saros vešlioms garbanoms praskalauti, kad plaukai žvilgėtų ir būtų gražiai paryškinti. Nagus jai nulakavo skaisčiai raudonai – kraujo spalva, niūriai pamaniau. Šviesiai rožinė nėriniuota vestuvinė suknia buvo pakabinta virš durų. Būtinas deimantų vėrinys su priderintais auskarais ir apyranke gulėjo krūvelėje ant tualetinio stalelio. Jaunikis atsiuntė brangenybes jau prieš kelias savaites, bet Sara jų nepastebėjo ir prie jų neprisilietė.

Kai nuotaka laiminga, pasiruošimo kambarys aidi nuo juoko ir nekantraujančių balsų. Prieš Saros vestuvių iškilmes nuotaika buvo slogi; galėjai pamanyti, kad padėjėjos ruošia jos kūną į kapą. Visos kalbėjo pakuždomis, Sara tylėjo. Man ji pasirodė keistai prislėgta, turint galvoje, kaip audringai elgėsi pastarosiomis savaitėmis. Vėliau sužinojau, kodėl ji buvo tokios panašios į transą būsenos.

Baimindamasis, kad Sara ožiuosis ir užtrauks gėdą šeimai, o gal net įžeidinės jaunąjį, tėvas įsakė vienam iš rūmų gydytojų pakistaniečių visą dieną leisti jai stiprių raminamųjų. Po kurio laiko sužinojome, kad tas pats gydytojas davė jaunikiui raminamųjų tablečių, kad girdytų Sarai. Jam buvo paaiškinta, neva labai susijaudinusi nuotaka nervinasi prieš vestuves, tad vaistų jai reikia, kad nesupykintų. Jaunikis Saros kaip gyvas nebuvo matęs, todėl per ateinančias dienas tikriausiai pamanė, kad ji – neįprastai rami ir paklusni mergina. Kita vertus, mano šalyje daug senių veda jaunas merginas; esu įsitikinusi, jiems nė motais jaunų nuotakų siaubas.

Sudundėjo būgnai skelbdami atvykstant svečius. Galop moterys baigė ruošti Sarą. Jai per galvą užmovė nėriniuotą suknią, užsegė užtrauktuką nugaroje, kojas apavė rožinėmis šlepetėmis. Motina pakabino ant kaklo deimantų vėrinį. Aš visu balsu pareiškiau, kad tas vėrinys nė kiek ne geriau už kilpą. Viena iš tetulių pliaukštelėjo man per galvą, kita nusuko ausį, bet Sara tylėjo. Mes visos spoksojome į ją netekusios žado iš pagarbios baimės: žinojome, kad gražesnės nuotakos nė būti negali.