Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Sara atgavo laisvę! Ji grįžo į mūsų namus.

Kiekvienas sukrėtimas yra virsmo pradžia. Saros vedybos, mėginimas nusižudyti ir skyrybos paveikė mane nuo mažų dienų. Galvoje kilo naujų minčių ir sumanymų; aš niekados nebemąstysiu kaip vaikas.

Ištisas valandas galvodavau apie primityvias vedybų tradicijas mūsų krašte. Ar mergina tinkama vesti, Saudo Arabijoje nulemia daugybė veiksnių: jos šeimos reputacija ir turtai, fiziniai trūkumai ir grožis. Būsimai porai draudžiama susitikinėti viešai, todėl vyras turi patikėti nuolatines tinkamos jam poros paieškas įžvalgiai motinai ir seserims. Net tada, kai jaunikis duoda pažadą vesti ir paskiriama vedybų data, mergina retai kada iki vestuvių susitinka su būsimuoju vyru; geriausiu atveju kai kurios šeimos apsikeičia jaunųjų nuotraukomis.

Jeigu mergina iš geros šeimos ir neturi fizinių trūkumų, jai pasipirš daug jaunikių. Jeigu mergina gražuolė, daug vyrų siųs motinas ar tėvus maldauti už jų tekėti, nes moters grožis Saudo Arabijoje yra labai vertinga prekė. Nėra ko nė sakyti, gražuolės reputacija negali būti sutepta jokio skandalo, antraip ji taps ne tokia geidžiama; tokiai merginai gresia tapti trečiąja ar ketvirtąja kokio senio iš atkampaus kaimo žmona.

Daug Saudo Arabijos vyrų galutinį sprendimą dėl dukrų santuokos palieka žmonoms žinodami, kad šios suras šeimai tinkamiausią porą. Tačiau motinos irgi dažnai spiria dukrą tekėti, net jeigu ji to nenori ir tam priešinasi. Ir ko čia stebėtis: juk pati motina irgi ištekėjo už vyro, kurio bijojo, bet jos gyvenimas rutuliojosi be siaubo ir skausmo. Motina įspės dukrą: meilė ir šilti jausmai – ne amžini; geriausia tekėti už žmogaus iš pažįstamos šeimos. Kita vertus, esama vyrų, tokių kaip mano tėvas, kurie grindžia sprendimą dėl dukrų santuokos galima asmenine ar ekonomine sąjungos nauda, ir jokia aukštesnė instancija negali suabejoti jų sprendimu. Nesvarbu, kad Sara buvo be galo graži, protinga, nesvarbu, kokias vaikystės svajones puoselėjo – tėvas sumanė pralobti ją ištekindamas ir jo šachmatų lentoje ji tebuvo pėstininkas.

Šitaip iš arti pamačiusi, į kokią bėdą pateko mylima sesuo, užsidegiau nauju ryžtu. Nusprendžiau, kad su mūsų, moterų, nuomone privaloma skaitytis priimant galutinį sprendimą klausimais, kurie visam laikui pakeis mūsų gyvenimą. Nuo to laiko visa savo esybe ėmiau siekti, kad mūsų šalies moterys įgytų teisių ir kad galėtume gyventi oriai ir patirti laimę – vyrai turi tokias galimybes vien todėl, kad gimė reikiamos lyties.

Penktas skyrius

Ali

Praėjus keliems mėnesiams po Saros grįžimo, mano vyriausioji sesuo Nura įtikino tėvą, kad mums su Sara reikia pamatyti daugiau pasaulio, ne vien Saudo Arabiją. Nė vienai mūsų nepavyko pažadinti Saros iš nuolatinės depresijos, ir Nura pamanė, kad kelionė bus tinkamiausias vaistas. Na, o jei kalbėsime apie mano keliones, iki tol du kartus lankiausi Ispanijoje, bet buvau tokia maža, kad menkai ką teprisiminiau.

Už vieno iš mūsų pirmojo karaliaus vaikaičių ištekėjusi Nura įtiko tėvui tiek savo vedybiniu gyvenimu, tiek ramiu, taikiu požiūriu į gyvenimą. Ji darė tai, kas jai buvo liepiama, ir nieko neklausinėjo. Metams bėgant tėvas ją net pamilo, mat reta jo duktė pasižymėjo tokiu maloniu būdu kaip Nuros. Po Saros skyrybų tėvas kaskart kaip pavyzdį kitoms dukroms rodydavo Nurą. Ji ištekėjo už nepažįstamo vyro ir gyveno visai neblogai. Žinoma, tikroji priežastis buvo ta, kad jos vyras buvo atidus ir dėmesingas.

Tėvo įsitikinimu, Sara pati išprovokavo savo vyrą elgtis nusikalstamai. Artimuosiuose Rytuose vyras niekada nebūna kaltas. Net nužudęs žmoną, pateikia „pateisinamų“ savo poelgio priežasčių ir kiti vyrai su jomis besąlygiškai sutinka. Savo šalyje skaičiau laikraščių straipsnius, pagerbiančius vyrą, nužudžiusį žmoną ar dukrą už „nepadoraus elgesio“ nusikaltimą. Mergina gali netekti gyvybės vien įtarta seksualiniu nusižengimu, tarkim, bučiavusis su vyru. Be to, dvasininkai viešai giria „pasižymėjusius“ tėvus: girdi, šitaip bausdami dukras jie laikosi Pranašo įstatymų!

Nura su Achmedu statydinosi rūmus ir Nura norėjo nuvykti į Europą įsigyti itališkų baldų. Pakeliui turėjome užsukti į Egiptą, kad Nuros maži vaikai galėtų pamatyti piramides.

Dvidešimt dvi dukras su keturiomis žmonomis sugyvenusį savo tėvą dažnai girdėdavome bambant: „Moterys – vyro prakeiksmas.“ Šią nuostatą, aišku, dar labiau sustiprino tai, kad jaunesnės jo dukros nuolatos savotiškai maištavo prieš absoliučią vyrų valdžią. Mes kalbėdavome ir elgdavomės taip, kaip jokios moterys iki tol, ir už tai mūsų niekas neglostė. Mes puikiai žinojome, kad niekada nepasieksime užsibrėžtų didelių tikslų, bet vien jau tos kalbos buvo tam tikra pergalė, nes saudoarabės tiesiog nesvarstydavo tokių temų taip karštai kaip mes.

Nura norėjo, kad motina keliautų į užsienį kartu su mumis, bet Sarai grįžus motina tapo keistai tyli. Galėjai pamanyti, kad tas vienintelis rimtas maištas prieš tėvą išsekino visas jos jėgas. Tačiau ji ragino mus vykti, nes norėjo, kad Sara pamatytų Italiją. Jos manymu, aš buvau per maža ir turėjau likti namie, bet kaip paprastai ištaisiau baisią sceną ir pasiekiau, ko norėjau. Sara nerodė jokio entuziazmo, ją menkai viliojo net galimybė pamatyti Italijos meno stebuklus, bet aš iš džiaugsmo tiesiog nebesivaldžiau.

Mano džiaugsmas sudužo į šipulius, kai patenkintas savimi Ali pranešė keliausiąs sykiu – mat tėvas manė, kad man reikia palydovo vyro. Mane suėmė aklas pyktis pagalvojus, kad šalia besisukiojantis klastingasis Ali sugadins visas atostogas, todėl pasiryžau kuo skaudžiau jį įžeisti. Griebiau jo naują gutrą (Saudo Arabijos vyrų galvos apdangalas) ir ikalą (juodą ožkos plaukų lankelį gutrai prilaikyti) ir nuskuodžiau per namus į savo vonios kambarį. Dar nenumaniau, ką su jais darysiu, bet žinojau, kad saudoarabas baisiai įsižeidžia, jei kas nors paliečia jo galvos apdangalą. Man knietėjo kuo greičiau įskaudinti Ali.

Ali atlėkė iš paskos šaukdamas viską papasakosiąs tėvui. Užtrenkiau duris jam prieš nosį ir sulaužiau kojos nykštį, mat avėjo sandalais, be to, sutrenkiau ranką. Ali taip klykė ir dejavo, kad tarnai pamanė, jog aš jį žudau, tačiau nė vienas neatskubėjo gelbėti.

Nežinau, kas mane paveikė – gal to dičkio mušeikos dejonės ir maldavimas užjausti, bet aš nuleidau jo gutrą į unitazą. Tačiau ikalas neskendo, net kai lyg patrakusi stūmiau jį kanalizacine pompa – permirkęs lankelis įstrigo unitaze! Pamatęs, ką padariau, Ali mane puolė. Mes mušėmės raitydamiesi ant grindų, kol galop jį įveikiau suimdama ir pasukdama sulaužytą kojos pirštą. Išgirdusi iš skausmo rėkiantį Ali, motina mus perskyrė ir išgelbėjo jį nuo ne vienus metus tramdytos mano rūstybės.

Žinojau pakliuvusi į didelę bėdą. Nusprendžiau, kad blogiau negali nė būti, tad kai motina su Omaru nusivežė Ali į ligoninę tvarstyti kojos piršto, įsėlinau į jo kambarį ir susirinkau jo slaptą „lobį“, draudžiamą tiek mūsų tikėjimo, tiek mūsų šalies įstatymų.

Tokius „turtus“ paaugliai renka visame pasaulyje, bet pagal religinius Saudo Arabijos įstatymus jų turėti – sunkus nusikaltimas. Jau seniai buvau aptikusi Ali „Playboy“ ir kitų panašių žurnalų kolekciją, o prieš kurį laiką – dar ir naują skaidrių rinkinį. Iš smalsumo atsinešiau jas į savo kambarį ir suglumusi peržiūrėjau per projektorių. Nuogi vyrai ir moterys išdarinėjo visokius keistus dalykus; vienoje skaidrių serijoje moterys buvo užfiksuotos su gyvūnais. Matyt, Ali retkarčiais skolindavo savo kolekciją kitiems berniukams, nes ant kiekvieno uždrausto daikto buvo aiškiai užrašęs savo vardą.