Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Mutava iki paryčių ginčijosi dėl tinkamos bausmės princo sūnui. Ali nuskilo: jis buvo Saudidų šeimos narys. Mutava žinojo, kad be karaliaus pritarimo joks šalies teismas nepateiks kaltinimų karališkosios šeimos atžalai – taip nutikdavo itin retai, o gal net niekada. Tačiau jeigu Ali būtų kilęs iš paprastos saudoarabų šeimos ar priklausęs užsieniečių bendruomenei, jam būtų skirta kalėti ilgus metus.

Puikiai žinojome liūdną vieno iš mūsų vairuotojų filipiniečių brolio istoriją. Prieš ketverius metus brolis, italų statybos bendrovės Rijade darbininkas, buvo suimtas už tai, kad laikė pornografinį filmą. Vargšas buvo nuteistas septynerius metus kalėti. Negana to, kad kankinosi kalėjime, kiekvieną penktadienį gaudavo dešimt kirčių rykšte. Kiekvieną šeštadienį brolį lankantis mūsų vairuotojas verkdavo pasakodamas Ali, kad vargšas nuo kaklo iki kojų pirštų būdavo juodai išmargintas vakarykščių kirčių. Vairuotojas baiminosi, kad brolis dar vienų metų neištemps.

Ali nelaimei, jo kaltė buvo įrodyta be jokių abejonių, nes savo pavardę buvo drąsiai užrašęs ant kiekvieno draudžiamo daikto. Galop buvo pasiektas tam tikras kompromisas: tėvas paaukojo mečetei milžinišką sumą, o Ali buvo prisakyta eiti į ją melstis penkis kartus per dieną, kad nuramintų Dievo tarnus ir patį Dievą. Mutava žinojo, kad retas iš jaunesniųjų princų apskritai varginasi eiti melstis į mečetę ir kad Ali tokia bausmė bus itin atgrasi. Jam buvo liepta ateinančius dvylika mėnesių prieš kiekvieną maldą pasirodyti vyriausiajam mūsų mečetės dvasininkui. Neateiti galės tik tada, jei bus išvykęs iš miesto. Paprastai Ali miegodavo iki devynių ryto, todėl raukėsi vien tik pagalvojęs, kad teks melstis saulei tekant. Be to, turėjo bloknote tūkstantį kartų parašyti: „Dievas yra didis, bet aš Jį supykdžiau vaikydamasis sugedusių, amoralių bedieviškų Vakarų papročių.“ Paskutinė Ali iškelta sąlyga buvo tokia: jis turės atskleisti pavardę žmogaus, parūpinančio jam žurnalų ir skaidrių. Iš tikrųjų žurnalus Ali slapčia parsigabendavo iš kelionių užsienyje, nes princas muitinėje praleidžiamas tik mandagiai žvilgtelėjus. O skaidres jam pardavė europietis, su kuriuo jis susidraugavo viename vakarėlyje; trokšdamas atsikratyti spaudimo, Ali mielai pranešė mutavai nedorėlio užsieniečio pavardę ir darbo vietą. Vėliau sužinojome, kad tas žmogus buvo suimtas, išplaktas rykštėmis ir išsiųstas iš šalies.

Jaučiausi klaikiai. Kvaila mano išdaiga užtraukė gėdą visai šeimai, skaudžiai ją pažemino. Maniau, pamoka bus ne pro šalį Ali, bet paaiškėjo, kad nukentės mano tėvai ir kiti nekalti žmonės. Be to – gėda prisipažinti – ėmė siaubas, kad bus atskleista mano kaltė. Meldžiau Dievą: jeigu jis šį kartą leis man likti nedemaskuotai, nuo šios dienos būsiu idealus vaikas.

Omaras išlydėjo mutavos pareigūnus pro vartus. Mudvi su motina laukėme tėvo ir Ali sugrįžtant į šeimos svetainę. Tėvas šnopuodamas sugriebė Ali už žasto ir stumtelėjo link laiptų. Ali žvilgtelėjo į mane ir mūsų žvilgsniai susitiko. Jo akys nušvito ir aš supratau: jam aišku, kieno čia darbas. Nuliūdau, nes brolis žiūrėjo į mane su nuoskauda, o ne su pykčiu.

Apsiašarojau pajutusi siaubingą savo poelgio naštą. Tėvas su gailesčiu pažvelgė į mane, stumtelėjo Ali rėkdamas, kad šis nuliūdino visą mūsų šeimą, net niekuo nekaltus vaikus. Pirmą kartą gyvenime tėvas priėjo, apglėbė mane ir ėmė guosti.

Dabar pasijutau visai nelaiminga. Prisilietimas, kurio troškau visą gyvenimą, dabar atrodė nieko nevertas, o džiaugsmą, kurį taip dažnai įsivaizduodavau, aptemdė tai, kad trokštamą dovaną gavau apgaule.

Vis dėlto tuo nedoru poelgiu pasiekiau savo tikslą. Niekas taip ir neužsiminė apie sulaužytą Ali kojos pirštą ar jo galvos apdangalu užkimštą unitazą. Viena nuodėmė buvo daug svaresnė už kitą, tad galų gale viena kitą anuliavo.

Šeštas skyrius

Kelionė

Nors šeimoje neseniai užvirė tokia košė, kelionė į Egiptą ir Italiją buvo toliau planuojama. Tačiau džiaugsmo širdyje nebejutau. Susikroviau lagaminą ir sudarinėdama sąrašus daiktų, kuriuos turiu pasiimti, ir vietų, kurias turiu pamatyti, mačiau Ali atsargiai einantį pro mano kambario duris. Anksčiau brolis beveik nekreipdavo į mane dėmesio. Jis mane, mergaitę, niekino, žiūrėjo vien kaip į žmogų, kurį galima tik erzinti ar retkarčiais stumdyti – žodžiu, kaip į menkavertę. Dabar jo požiūris pakito, nes jis padarė stebinantį atradimą: pasirodo, aš, niekinga moterų giminės atstovė, mažiausias vaikas šeimoje, esu pavojinga, jo verta priešininkė.

Kai atėjo laikas išvykti, mums nuvežti į oro uostą prireikė šešių limuzinų. Į keturių savaičių kelionę išsiruošė vienuolika žmonių: Nura ir Achmedas su trimis iš penkių savo vaikų, dvi jų tarnaitės filipinietės, mudvi su Sara ir Ali su savo draugu Hadžiu.

Dvejais metais vyresnis už Ali Hadis mokėsi Religijos institute, Rijado berniukų mokykloje jaunuoliams, siekiantiems tapti dvasininkais. Hadis darydavo įspūdį suaugusiesiems cituodamas Koraną ir jų akivaizdoje elgdamasis labai dievobaimingai. Mano tėvas buvo įsitikinęs, kad Hadis darys gerą įtaką jo vaikams. Tiems, kurie norėjo jo klausytis, Hadis garsiai dėstydavo savo nuomonę, kad visos moterys turėtų nekelti kojos iš namų; jis pasakė Ali, kad moterys – viso blogio žemėje šaknys.

Neabejojau: su Ali ir Hadžiu kelionė bus maloni ir linksma.

Motina nelydėjo mūsų į oro uostą. Pastarąsias kelias dienas ji buvo vangi ir liūdna. Pamaniau, jai kelia susirūpinimą Ali kvailystės. Ji atsisveikino su mumis kieme ir pamojo nuo priekinių vartų. Nors veidą buvo prisidengusi skraiste, žinojau, kad juo rieda ašaros. Jutau, kad motinai negerai, bet neturėjau laiko galvoti kas, nes mūsų laukė jaudinanti kelionė.

Achmedas neseniai nusipirko naują lėktuvą, tad visi keleiviai bus mūsų šeimos nariai. Pažiūrėjau, ar lėktuvą pilotuos tuodu amerikiečiai, skraidinę mane su motina į Džidą; nusivyliau pamačiusi, kad ne jie. Kabinoje sėdėjo du iš pažiūros gana draugiški lakūnai britai. Karališkoji šeima privačiais pilotais samdėsi daugybę Amerikos ir Didžiosios Britanijos piliečių. Kol Achmedas tarėsi su tais dviem vyrais, Nura ir tarnaitės įsitaisė su trim jų mažyliais.

Pasikėlusi šydą Sara susisiautė antklode, gniauždama rankose savo brangiąsias knygas. Hadis su pasidygėjimu pažvelgė į nepridengtą jos veidą ir piktai kažką sušnabždėjo Ali. Šis liepė Sarai užsidengti skraiste, kol paliksime Saudo Arabiją. Sara jam atrėžė negalinti skaityti pro tankų audeklą, o jeigu jam užtektų proto, prikąstų savo šlykštų liežuvį.

Taigi lėktuvui dar nepakilus nuo žemės, užvirė šeimyninis kivirčas. Mėginau užminti Ali ant skaudamo piršto, bet nepataikiau, brolis mėgino trenkti man per veidą, bet aš išsilenkiau smūgio ir jo kumštis pralėkė pro šalį. Achmedas, vyriausias vyras taigi ir didžiausias autoritetas, užriko ant visų sėstis ir nurimti. Juodu su Nura susižvelgė ir aš supratau, kad jau abejoja išmintingai pasielgę, kai kilniai pasikvietė į kelionę mane.

Trys švenčiausi islamo miestai yra Meka, Medina ir Jeruzalė. Meka – miestas, pavergęs širdis daugiau negu milijardui po visą pasaulį išsibarsčiusių musulmonų. Mat čia Dievas atskleidė savo pamokymus pranašui Mahometui. Mūsų religinio gyvenimo pamatą sudaro penkios ritualinės priedermės, vadinamos tikėjimo kertiniais akmenimis. Vienas iš tų reikalavimų – kad kiekvienas išgalintis musulmonas atliktų chadžą. Nė vienas doras musulmonas nesijaučia iki galo atlikęs pareigą, jei bent kartą gyvenime nenukeliauja į Meką.