Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Antras pagal svarbą šventasis miestas Medina laikomas Pranašo miestu, nes čia Jis palaidotas.

Trečias švenčiausias miestas – Jeruzalė. Čia Dievas paėmė Mahometą į dangų nuo Šventyklos kalvos. Musulmonai braukia karčias ašaras, kai tik paminima Jeruzalė, nes šis miestas dabar okupuotas ir mūsų tikėjimo žmonės negali į jį patekti.

Meka, Medina ir Jeruzalė – versmės, iš kurių musulmonai semiasi dvasios stiprybės, o savigarbą jiems labiausiai glosto Kairas. Šis miestas atspindi penkiasdešimt titaniškos ištvermės šimtmečių ir dovanoja arabams vieną didžiausių civilizacijos stebuklų, kuriuos kada nors regėjo pasaulis. Visi arabai neapsakomai didžiuojasi Kairu. Palyginti su senovės egiptiečių galybe, turtais ir laimėjimais, iš naftos sukrauti šių laikų Persijos įlankos šalių arabų turtai atrodo menki ir nereikšmingi.

Kaire, mieste, kur gyvenimas virte verda nuo neatmenamų laikų, aš tapau moterimi. Arabų šalyse mergaitės virsmui moterimi teikiama tokia didžiulė svarba, jog kiekviena mergaitė laukia pirmąkart pasirodant kraujo su baime, atmiešta didžiuliu pasitenkinimu. Netekau žado iš nuostabos, kai mano draugės iš Vakarų pasakojo nesupratusios, kas joms darosi, kai pirmą kartą susirgo mėnesinėmis, – jos pamaniusios, kad miršta. Apie pirmas mergaitės menstruacijas musulmonų pasaulyje kalbama kuo nerūpestingiausiai. Tą akimirką vaikas staiga tampa suaugusiuoju. Vėl susisupti į šiltą nekaltos vaikystės kokoną nebeįmanoma.

Pirmos menstruacijos Saudo Arabijoje reiškia, kad laikas pirmą kartą kuo rūpestingiausiai išsirinkti skraistę ir abają. Net krautuvininkai, musulmonai iš Indijos ir Pakistano, nė kiek nesidrovėdami pagarbiai klausinėja, kokio amžiaus mergaitė virto moterimi. Tada kuo rimčiausiai imasi rinkti abają ir skraistę, su kuriomis mergaitė atrodys gražiausiai.

Nors šydai būna tik juodi, jų medžiaga gali būti labai įvairi tiek audimu, tiek tankiu. Šydas gali būti iš plono audeklo, tad aplinkiniai gali įžiūrėti neryškias draudžiamo matyti veido apybrėžas. Vidutinio tankio audeklas praktiškesnis – mergaitė gali dairytis pro šiek tiek permatomą medžiagą nesulaukdama piktų žvilgsnių ar tikėjimo sargų užgauliojimų. Jeigu moteris pasirenka tankų audeklą, joks vyras negali nė įsivaizduoti jos bruožų po ta kauke, kuri nesujuda net stipriausiam vėjui pučiant. Aišku, šitokį šydą pasirinkusi moteris neturi galimybės apžiūrėti papuošalų aukso turguje ir jai gresia pavojus temstant nepastebėti dideliu greičiu atlekiančio automobilio. Be šio tradicinio tankaus šydo, kai kurios konservatyvių pažiūrų moterys užsimauna dar ir juodas pirštines ir tankias juodas kojines, kad aplinkiniai nepamatytų nė lopinėlio nuogos odos.

Moterys, jaučiančios poreikį išreikšti savo individualumą ir mados pajutimą, turi būdų išvengti tokios apdarų nuobodybės. Tam jos pasitelkia į pagalbą kūrybiškumą. Dažna moteris nusiperka skarą, puoštą brangakmeniais, jiems dzingsint dauguma vyrų suka į ją galvą. Neretai prie abajos kraštų ir nugaros prisiuvami brangūs, akį traukiantys papuošalai.

Ypač išsiskirti stengiasi jaunesnės moterys. Tam jos pasirenka apdarą, kokio neturi jokia kita. Krautuvininkas sumodeliuoja naujausios mados skraistę ir abają, paskui parodo merginai, kaip stilingai užsimesti ant galvos skarą, kad atrodytų šauniai ir elegantiškai. Krautuvininkas su pirkėja iki smulkmenų aptaria, kaip susijuosti abają, kad kyšotų lygiai tiek pėdos, kiek leidžiama, nesukeliant pavojaus pasirodyti ne visai padoriai. Kiekviena mergina eksperimentuoja, kol suranda savą būdą vilkėti abaja ekstravagantiškai.

Į parduotuvę įeina mergaitė, o išeina moteris, prisidengusi veidą skraiste, ir nuo tos dienos tinkama į nuotakas. Per sekundės dalį jos gyvenimas iš pagrindų pasikeičia. Arabai vyrai beveik nežvilgteli į mergaičiukę, įeinančią į parduotuvę, bet vos tik ji užsimeta abają ir skraistę, visi vyrai į ją be perstojo vogčiomis dirsčioja. Jie bando bent akies krašteliu išvysti uždraustą pamatyti ir staiga erotiška tapusią kulkšnį. Skraiste užsidengusi moteris arabų vyrams tampa be galo gundanti ir geidžiama.

Tačiau aš dabar buvau Kaire, o ne savo namuose Saudo Arabijoje, todėl pirmos mėnesinės man nepadarė bemaž jokio poveikio, tik suerzino. Sara ir Nura parodė, ką turi daryti moteris, ir abi įspėjo neprasitarti Ali – aš nė nesiruošiau to daryti – mat žinojo, kad šis mėgins tuoj pat versti mane dengti veidą skraiste, nesvarbu, kad esame Kaire. Sara labai liūdnai į mane pažiūrėjo, apkabino ir ilgai nepaleido. Ji žinojo, kad nuo šios dienos būsiu laikoma grėsme ir pavojumi visiems vyrams, kol būsiu saugiai ištekinta ir uždaryta tarp keturių sienų.

Achmedas turėjo prabangų butą per tris aukštus Kairo centre. Norėdami privatumo Achmedas su Nura įsikūrė trečiame; dvi jų tarnaitės filipinietės, trys mažamečiai Nuros vaikai ir mudvi su Sara užėmėme antrą. Ali ir Hadis apsistojo pirmame su buto prižiūrėtoju egiptiečiu. Mudvi su Sara iš džiaugsmo apsikabinome pamačiusios, kad mus nuo Ali ir Hadžio skirs visas aukštas.

Pirmą vakarą Kaire buvo suplanuota, kad Achmedas, Nura, Hadis ir Alis eis į naktinį klubą žiūrėti pilvo šokio. Achmedas manė, kad mudvi su Sara turėtume likti namie su mažyliais ir tarnaitėmis filipinietėmis. Sara neprieštaravo, bet aš taip iškalbingai išdėsčiau argumentus, kodėl mudvi irgi turėtume eiti, kad Achmedas nusileido.

Būdama keturiolikos aš tiesiog atgijau faraonų krašte ir džiugiai paskelbiau Kairą mėgstamiausiu miestu mano gyvenime. Tas prisirišimas prie Kairo niekados nesumenko. Šio miesto keliamas jaudulys įžiebė manyje iki tol nepatirtą aistrą, kurios iki galo negaliu paaiškinti net šiandien. Gatvėmis vaikštinėjo įvairiausiais drabužiais apsitaisę visų odos spalvų vyrai ir moterys, ieškodami nuotykių ir galimybių užsidirbti. Pamačiau, kad Kairas – sterilių, nuobodžių mūsų Arabijos pusiasalio miestų priešingybė, ir suvokiau, koks nykus buvo ankstesnis mano gyvenimas.

Baisus skurdas trikdė mane, bet nevarė į neviltį, nes mačiau jame glūdinčią galingą gyvybinę jėgą. Skurdas gali paversti žmogų liepsnojančiu deglu, raginančiu kovoti dėl permainų ir kelti revoliuciją, be kurios neįmanoma žmonijos pažanga. Vėl pagalvojau apie Saudo Arabiją ir supratau, kad būtų gerai, jei lašelis skurdo ir nepriteklių prasisunktų į mūsų gyvenimą ir priverstų mus pakilti dvasiškai.

Taip, mano krašte visuomenė daugiasluoksnė – nuo įvairių lygių turtingos karališkosios šeimos iki menką atlyginimą gaunančių darbininkų. Tačiau visi, net juodadarbiai iš užsienio, turi pirmo būtinumo dalykus. Mūsų vyriausybė užtikrina gerovę visiems šalies piliečiams. Kiekvienam vyrui garantuojamas būstas, sveikatos priežiūra, švietimas, verslas, suteikiantis galimybę užsidirbti pragyvenimui, beprocentės paskolos ir net pinigai maistui, jei jų prireiktų. Šalies pilietėmis rūpinasi jų šeimų vyrai – tėvas, sutuoktinis, brolis ar pusbrolis.

Mano šalyje patenkinami visi esminiai poreikiai, todėl beviltiškai stinga gyvybės kibirkšties, kurią įžiebia nepritekliai. Štai kodėl praradau viltį, jog istorijos ratas joje kada nors pasisuks. Mes, saudoarabai, pernelyg turtingi, pernelyg aptingę, kad galėtume keistis. Važiuojant per šurmuliuojantį Kairą išsakiau šią mintį savo artimiesiems, bet pamačiau, kad Sara vienintelė klausėsi ir pagavo mano žodžių esmę.

Saulė jau leidosi, dangus už aštrių piramidžių apybrėžų nusidažė auksu. Dosnusis lėtasis Nilas, įkvėpęs gyvybę visam miestui, tekėjo į dykumą. Į jį žiūrėdama pajutau, kaip mano gyslomis plūsta kraujas.