Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Tėvas ketino vesti vieną iš karališkosios šeimos pusseserių – Randą. Kadaise vaikystėje, taip seniai, kad atrodė lyg tai būtų buvę kitame gyvenime, mudvi žaisdavome drauge. Naujajai tėvo nuotakai buvo penkiolika – ji buvo vos metais vyresnė už mane, jo su mano motina sugyventą jauniausią dukrą.

Praėjus keturiems mėnesiams po motinos laidotuvių dalyvavau tėvo vestuvėse. Buvau surūgusi ir nepanorau linksmintis – buvau pritvinkusi per ilgą laiką susikaupusių priešiškų jausmų. Aš supratau, kad tėvas tiesiog numojo ranka į motinos atminimą, nors ji pagimdė jam šešiolika vaikų ir daugybę metų paklusniai tarnavo.

Ne tik siutau ant tėvo – aš dar visa širdimi nekenčiau buvusios žaidimų draugės Randos, kuri dabar taps ketvirtąja jo žmona ir užpildys tuštumą, atsiradusią mirus mano motinai.

Vestuvės buvo ištaigingos, nuotaka jauna ir graži. Mano pyktis Randai išgaravo, kai tėvas išsivedė ją iš milžiniškos pokylių salės į vedybinį guolį. Išpūčiau akis pamačiusi nerimo kupiną jos veidą ir drebančias iš baimės lūpas. Būna, kad šniokščianti liepsna akimirksniu užgęsta – taip ir pamačius aiškią Randos neviltį juoda mano neapykanta bemat virto švelnia užuojauta. Susigėdau savo priešiškumo, nes pamačiau, kad kaip ir mes visos ji jaučiasi bejėgė moters asmenybę gniuždančio, nesutramdomo Saudo Arabijos vyro akivaizdoje.

Tėvas išvyko su skaisčia nuotaka ilgos povestuvinės kelionės į Paryžių ir Monte Karlą. Mano jausmams šitaip pasikeitus į gerąją pusę, nekantriai laukiau grįžtančios Randos ir per tą laiką prisiekiau nukreipti naująją tėvo žmoną tikslingu keliu – kovoti dėl mūsų šalies moterų laisvės. Žinojau: ne tik sudominsiu Randą didžiais tikslais ir svajonėmis apie galią, bet dar ir įskaudinsiu tėvą, kai šis pamatys, jog jaunoji jo žmona atgimsta politiškai ir dvasiškai. Negalėjau jam dovanoti, kad taip lengvai pamiršo tą nuostabią moterį – mano motiną.

5 Rub al Chali ( arab. ) – didžiulė dykuma, plytinti pietinėje Arabijos pusiasalio dalyje.

Aštuntas skyrius

Draugės

Grįžę iš povestuvinės kelionės tėvas ir Randa atsikėlė į mūsų vilą. Nors motinos nebebuvo tarp gyvųjų, mažesni jos vaikai ir toliau gyveno tėvo viloje; naujoji jo žmona turėjo perimti motinos pareigas. Buvau jauniausias vaikas, vos metais jaunesnė už Randą, todėl šis paprotys mūsų atveju atrodė absurdiškas. Tačiau Saudo Arabijoje nėra galimybių daryti išimtis neįprastomis sąlygomis, tad Randa buvo įkurdinta mūsų name – vaikas, apsimetantis moterimi ir didelės šeimynos galva.

Randa grįžo iš povestuvinės kelionės rami, beveik palaužta. Retai kalbėdavo, niekada nesišypsodavo, po vilą vaikščiodavo lėtai, tarsi bijodama susižeisti ar pridaryti kokios bėdos. Tėvas atrodė patenkintas nauja nuosavybe, nes daug valandų praleisdavo savo kambariuose su jauna pačia.

Kai tėvas jau trečią savaitę visą dėmesį skyrė vienai Randai, Ali pašmaikštavo, koks jis šaunus meilužis. Paklausiau brolio, ar jam neįdomi Randos nuomonė; kaip ji jaučiasi būdama ištekėjusi už gerokai vyresnio vyro, kurio nepažįsta ir nemyli. Iš Ali bejausmio veido aiškiai supratau, kad tokia mintis jam niekada nė į galvą netoptelėjo; negana to, jo ribotas protelis tokių dalykų apskritai neišneša. Jis man priminė, kad niekas niekados neprasiskverbs į išpuikimo jūrą, tyvuliuojančią Saudo Arabijos vyro smegenyse.

Mudvi su Randa laikėmės skirtingos gyvenimo filosofijos. Ji buvo įsitikinusi: tavo akys pamatys tai, kas parašyta tavo kaktoje. Aš mąsčiau: tavo gyvenimas atspindės vaizdą, susidarantį tavo galvoje. Be to, Randa buvo tiesiog skausmingai drovi ir baikšti, o aš pasitinku gyvenimą su tam tikru nuožmumu.

Randa akimis vis sekdavo laikrodžio rodyklę; ji nerasdavo sau vietos dar kelios valandos prieš mano tėvui pareinant pietų ir vakarienės. Tėvas jai įsakė pavalgyti iki jam grįžtant, paskui palįsti po dušu ir laukti jo.

Randa kasdien vidurdienį įsakydavo virėjai patiekti jai pietus. Kukliai pavalgiusi eidavo į savo kambarius. Tėvas paprastai pasirodydavo viloje apie pirmą, papietaudavo ir eidavo pas jaunamartę. Iš vilos išeidavo apie penkias ir grįždavo į kontorą. (Saudo Arabijoje dažniausiai dirbama dviem pamainomis: nuo devynių ryto iki tryliktos dienos ir nuo septynioliktos iki dvidešimtos vakaro.)

Matant nerimastingą Randos veidą man knietėjo paklausti tėvo apie Korano mokymą – apie Dievo nurodymus, kad kiekvienas musulmonas privalo dienas ir vakarus vienodai skirstyti visoms keturioms žmonoms. Nuo tos dienos, kai vedė Randą, jis beveik nekreipė dėmesio į tris vyresnes pačias. Vis dėlto pagalvojusi nusprendžiau nerodyti tokios drąsos.

Taigi vakarais kartodavosi tai, kas vykdavo per pietų pertrauką. Randa paprašydavo vakarienės maždaug aštuntą, pavalgydavo ir eidavo į savo kambarius maudytis ir ruoštis priimti vyrą. Paprastai išvysdavau ją tik tėvui išėjus į darbą kitą rytą, mat jis buvo įsakęs jai laukti miegamajame, kol jis išeis.

Nerimas matant šitaip nykiai rutuliojantis Randos gyvenimą paskatino mane griebtis eibių. Turėjau dvi drauges, kurios net mane gąsdino savo drąsa; pamaniau, gal jos savo žvitriu būdu įkvėps Randai daugiau ryžto. Nė nenumaniau, kokią audrą sukelsiu įsteigdama merginų klubą. Jo narėmis tapo Randa, dvi mano pašėlusios draugės ir aš.

Savo klubą pavadinome „Gyvosiomis lūpomis“, mat iškėlėme uždavinį: žodžiais įkvėpti sau drąsos, kad galėtume kovoti su nebyliu moterų susitaikymu atliekant savo vaidmenį mūsų visuomenėje. Iškilmingai prisiekėme siekti tokių tikslų:

1. Tegul menkiausiai progai pasitaikius moterų teisių dvasia judina mūsų lūpas ir nukreipia mūsų liežuvius.

2. Kiekviena narė turi stengtis kas mėnesį įtraukti vieną naują narę.

3. Pirma mūsų užduotis bus padaryti galą jaunų merginų tekinimui už senių.

Mes, jaunos Saudo Arabijos moterys, suvokėme, kad mūsų šalies vyrai niekados nesieks socialinių permainų mūsų lyčiai ir kad mums teks priversti juos įgyvendinti tas permainas. Kol saudoarabės paklus vyrų diktatui, jie mus valdys. Mes laikėme kiekvieną moterį atsakinga už tai, kad kurstytų troškimą tvarkyti savo pačios ir negausios savo artimiausios aplinkos moterų gyvenimą. Mūsų sąjūdis turėjo pirmiausia pažadinti palaužtų per netinkamo elgesio šimtmečius moterų nesitaikstymo dvasią.

Dvi mano draugės Nadia ir Vafa buvo ne iš karališkosios šeimos, bet abi – iškilių Rijado šeimų dukros.

Nadios tėvas buvo labai stambios rangovų bendrovės savininkas. Jis mielai atsilygindavo didžiuliu „dėkingumo mokesčiu“ princams, todėl jo bendrovė gaudavo užsakymų statyti stambius valdiškus objektus. Jis samdėsi tūkstančius darbininkų iš Šri Lankos, Filipinų ir Jemeno. Nadios tėvas buvo beveik toks pat turtingas kaip karališkosios šeimos nariai, tad lengvai išlaikė tris žmonas ir keturiolika vaikų. Septyniolikmetė Nadia buvo vidurinioji iš septynių dukrų. Ji su liūdesiu stebėjo, kaip trys vyresnės seserys buvo ištekintos dėl šeimyninių ryšių ir iš išskaičiavimo. Keista, bet visos trys gavo gerus vyrus ir buvo patenkintos santuokomis. Nadia sakė, kad šitokia sėkmė amžinai nelydės. Ją vis labiau kamavo pesimistinė nuotaika, kad gaus seną, šlykštų ir žiaurų vyrą.

Iš tikrųjų Nadiai pasisekė labiau negu daugumai Saudo Arabijos moterų: jos tėvas nusprendė, kad dukra gali tęsti mokslus. Jis pasakė jai, kad nereikės tekėti, kol sulauks dvidešimt vienerių. Šitas terminas paskatino Nadią imtis žygių. Ji pareiškė, girdi, jai lieka vos ketveri laisvės metai, tad per tą laiką pažins visas gyvenimo spalvas, kad būtų apie ką svajoti vėliau, kai nuobodžiaus ištekėjusi už kokio nors senio.