Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Vafos tėvas buvo aukštas dvasininkas ir jo ekstremizmas paskatino dukrą pačią pulti į kraštutinumus. Tėvas turėjo vienintelę žmoną, Vafos motiną, bet buvo žiaurus ir nedoras žmogus. Vafa prisiekinėjo nenorinti išpažinti religijos, kuri skyrė tokius kaip jos tėvas hierarchais. Vafa tikėjo Dievą ir laikė Mahometą Jo pasiuntiniu, bet manė, jog Mahometo tiesas iškraipė jo sekėjai, nes joks dievas nenorėtų, kad moterys – pusė pasaulio gyventojų – patirtų tokį sielvartą.

Toli ieškoti pavyzdžių Vafai nereikėjo. Jos motinai buvo draudžiama iškelti koją iš namų; iš esmės ji buvo Dievo tarno kalinė. Šeima turėjo šešis vaikus, penki iš jų buvo jau suaugę sūnūs. Vafa netikėtai gimė tėvams vėlai; tėvas taip nusiminė sulaukęs dukros, kad visai nekreipė į ją dėmesio – tik varinėjo. Jai buvo įsakyta sėdėti namie, mokytis siūti ir virti valgyti. Nuo septynerių Vafa buvo verčiama dėvėti abają ir slėpti plaukus. Kai sulaukė devynerių, tėvas kas rytą klausdavo, ar jau buvo pirmos mėnesinės. Jis nerimavo, kad dukra išeis iš namų neuždengtu veidu, pagal Dievo įstatymus jau tapusi moterimi.

Vafai buvo leista turėti nedaug draugių. Ir tos netrukus nuo jos nusigręždavo, mat Vafos tėvas turėjo įprotį nė kiek nesidrovėdamas jų klausinėti, ar jau serga mėnesinėmis.

Vafos motina, išvarginta vyro griežtumo, į senatvę nusprendė tyliai priešintis jo reikalavimams. Ji padėdavo dukrai vogčia ištrūkti iš namų, o vyrui paklausus, kur ji, sakydavo, kad miega ar studijuoja Koraną.

Tariausi esanti drąsi ir maištinga, bet, palyginti su Vafa ir Nadia, mano nuostatos moterų atžvilgiu atrodė menkos ir niekingos. Jos sakydavo, esą aš tik protingai skatinu kitas; girdi, problemą sprendžiu tiek apie ją šnekėdama, kad visoms mirtinai įgrystu. Iš tikrųjų mano pastangos padėti moterims neduoda jokios naudos – juk mano gyvenimas nė per nago juodymą nepasikeitė. Supratau, kad jiedvi teisios.

Niekados nepamiršiu incidento daugiaaukščiame garaže netoli turgaus, šalia vietos, užsieniečių vadinamos „čekšt čekšt aikšte“ – mat ten nusikaltėliams penktadienį, mūsų šventą dieną, kapodavo galvas ar rankas.

Nuslėpiau nuo tėvo, kad susirgau mėnesinėmis, kadangi neskubėjau muturiuotis juodu mūsų moterų apdaru. Deja, Nura ir Achmedas nusprendė, kad aš užtektinai ilgai atidėliojau tai, kas neišvengiama. Nura pagrasino: jei tuoj pat nepasakysiu tėvui, praneš pati. Taigi susikviečiau drauges, tarp jų ir Randą, ir mes leidomės į žygį pirkti mano naujos „gyvenimo uniformos“ – juodos skaros ir juodo šydo, dėvimų virš juodos abajos.

Omaras atvežė mus prie įėjimo į turgų ir mes, keturios merginos, išlipome. Susitarėme susitikti su juo ten pat po dviejų valandų. Omaras visada lydėdavo mus į turgus – saugodavo šeimos moteris – bet tą dieną jis turėjo atlikti svarbią užduotį, tad pasinaudojo proga, kol mes eisime apsipirkti. Be to, tėvo dukrą lydėjo jo jaunamartė, o paklusnios Randos draugija jį ramino. Jis nematė jokių ženklų, kad Randa pamažu bustų iš ilgo, vangaus nuolankumo miego.

Mes sukiojomės po krautuves čiupinėdamos įvairias skaras, šydus ir abajas. Norėjau ko nors ypatingo, kad išsiskirčiau juodai apsitaisiusių moterų vandenyne. Keikiau save nepasisiūdinusi abajos Italijoje iš ploniausio itališko šilko su įmantriais menininko raštais, kad skubant pro šalį žmonės suprastų, jog po juodu apdaru – ryški asmenybė, stilinga, elegantiška moteris.

Visos mano palydovės buvo su šydais. Eidama į turgaus gilumą pastebėjau, kad Vafa ir Nadia sukišusios galvas šnabždasi ir kikena. Mudvi su Randa paspartinome žingsnį, jas prisivijome ir aš paklausiau draugių, kas čia taip juokinga. Nadia pažvelgė į mane ir prašneko nepasikeldama skraistės. Ji paaiškino, kad jiedvi prisiminė vyrą, su kuriuo susipažino per paskutinį apsilankymą turguje.

Susipažino su vyru? Pažiūrėjau į Randą. Mes abi sumišome nesuprasdamos, ką jos turi galvoje.

Užtrukome vos valandą, kol radome tinkamą abają, skraistę ir skarą; pasirinkimas buvo ribotas.

Gyvenimas pasikeitė greitai. Į turgų įėjau kaip gyvenimo džiaugsmu trykštanti asmenybė, veidu rodydama savo jausmus visam pasauliui. Išėjau užsidengusi nuo viršugalvio iki kojų pirštų – beveidis juodai apsitaisęs padaras.

Turiu pripažinti, kad pirmos kelios minutės su skraiste buvo jaudinančios. Susidomėjusi žiūrėjau į tautiečius paauglius, spoksančius į mane – paslaptingą juodai apsivilkusią žmogystą. Žinojau: jie norėtų, kad vėjelis nupūstų skraistę man nuo veido ir jie galėtų žvilgtelėti į uždraustus jiems pamatyti bruožus. Akimirką jaučiausi esanti gražuolė, toks dailus kūrinys, kad tenka jį uždengti siekiant apsaugoti vyrus nuo nevaldomų geidulių.

Tačiau naujumo pojūtis užsidengus skraiste ir abaja netruko išblėsti. Kai išėjome iš turgaus vėsos į spiginančią saulę, ėmiau gaudyti kvapą ir įnirtingai šnopuoti pro perregimą juodą audeklą. Oras atrodė troškus ir sausas. Nusipirkau rečiausią iš visų buvusių skraisčių, tačiau atrodė, kad pasaulį regiu pro storą širmą. Kaip moterys ką nors įžiūri pro skraistes, pasiūtas iš tankesnio audeklo? Dangus nebeatrodė mėlynas; net saulė kiek pritemo. Širdis nusirito į užkulnius suvokus, kad nuo šiol išėjusi iš namų nebematysiu tikro pasaulio, visų jo spalvų. Staiga man dingtelėjo, kad gyventi pasaulyje nuobodu. Ir pavojinga! Klupinėjau eidama duobėtu, sutrūkinėjusiu šaligatviu ir baimindamasi išsisukti pėdą ar nusilaužti koją.

Mano draugės pratrūko juoku matydamos nerangius mano judesius ir bergždžias pastangas pasitaisyti skraistę. Atsitrenkiau į beduinės vaikus ir pavydžiai pažiūrėjau į kur kas daugiau laisvės suteikiančią jos skraistę. Beduinių skraistės tvirtinamos ant nosies, todėl akys gali laisvai tirti aplinką. Ak, kaip norėjau būti beduinė! Mielai dengčiausi veidą, jei tik akys netrukdomai galėtų matyti besikeičiantį pasaulį.

Į Omaro paskirtą susitikimo vietą atėjome per anksti. Randa žvilgtelėjo į laikrodį – turėjome beveik valandą iki jam pasirodant. Ji pasiūlė grįžti į turgavietę, nes kepinančioje saulėje per karšta. Nadia su Vafa paklausė, ar norime pasilinksminti. Nė kiek nedvejodama atsakiau, žinoma. Randa mindžikuodama dairėsi Omaro; mačiau, kad jai nesmagu vien nuo žodžio „pasilinksminti“. Aš tiesiog stebuklingai moku įtikinti žmones, tad prikalbinau Randą prisidėti prie Nadios ir Vafos. Man buvo smalsu, nes niekada nebuvau sulaužiusi moterims nustatytų taisyklių. Na, o vargšė Randa tik pasidavė stipresnės palydovės valiai.

Merginos viena kitai nusišypsojo ir liepė mums sekti iš paskos. Jos nuėjo į automobilių aikštelę po nauju kontorų pastatu netoli turgavietės. Ten automobilius laikydavo vyrai, dirbantys tame pastate ir gretimose parduotuvėse.

Mes, keturios merginos, pamažu ėjome per judraus eismo sankryžą. Randa sukliko ir plojo man per ranką, kai pakėliau skraistę norėdama matyti automobilius. Per vėlai susigriebiau parodžiusi veidą visiems vyrams gatvėje! Vyrai atrodė priblokšti – jiems nusišypsojo laimė pamatyti moters veidą viešoje vietoje! Bemat suvokiau, kad man būtų buvę kur kas geriau būti pervažiuotai automobilio.

Kai priėjome prie automobilių aikštelės liftų, ko nepargriuvau pamačiusi, kaip elgiasi mano draugės. Vafa su Nadia užkalbino užsienietį, stulbinamai gražų sirą. Jiedvi paklausė, ar šis nori mažumą pasilinksminti. Iš pradžių atrodė, kad jis tuoj pasipustys padus ir bėgs, paskui apsidairė į šalis ir nuspaudė lifto mygtuką. Galop jis, matyt, apsvarstė retą galimybę susipažinti su prieinamomis ir galbūt gražiomis saudoarabėmis ir apsigalvojo – paklausė, kaip pasilinksminti. Vafa pasiteiravo siro, ar šis turi automobilį ir butą. Taip, butą jis turi, gyvena su draugu libaniečiu. Nadia paklausė, ar jo draugas ieško merginos. Siras nusišypsojo ir atsakė taip, ieško. Tiesą sakant, jie abu ieško.