Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Motinos tėvas buvo atjautus, geros širdies žmogus. Dukrą jis mylėjo ne mažiau kaip sūnus. Kai kiti genties vyrai nukabindavo nosį gimus dukroms, senelis juokdavosi ir sakydavo jiems padėkoti Dievui už palaimą turėti namie švelnią būtybę. Motina sakė, kad ji tikrai nebūtų ištekėjusi tokia jauna, jei tėvas nebūtų miręs. Ji buvo įsitikinusi, kad jis būtų davęs jai keletą metų patirti vaikystės laisvę.

Mudvi su Sara sėdėjome prie motinos lovos, kai ji užsikirsdama papasakojo mums nerimą keliančius savo sapnus. Pirmą viziją ji regėjo keturios naktys prieš mums sužinant apie Saros mėginimą žudytis.

– Buvau beduinų palapinėje. Ji buvo visai tokia kaip mūsų šeimos palapinė mano vaikystėje. Nustebau pamačiusi tėvą ir motiną, jaunus ir sveikus, sėdinčius prie ugnies kavai virti. Tolumoje girdėjau brolius – visą dieną jie ganė avis ir dabar vedė namo. Puoliau prie tėvų, bet jie manęs nematė ir negirdėjo šaukiant vardais.

Du mano broliai – vienas jų jau miręs – įėjo į palapinę ir atsisėdo šalia tėvų. Juodu gurkšnojo šiltą kupranugarės pieną iš mažų puodelių, o tėvas tuo metu grūdo kavos pupeles. Sapnas baigėsi, kai tėvas perskaitė eiles, kurias sukūrė apie rojų, laukiantį visų gerų musulmonų. Eilės buvo paprastos, bet mane ramino.

Maloniai teka upės,

medžiai užstoja geltoną saulę.

Vaisiai guli po kojomis,

pienas ir medus niekada nesibaigia.

Mylimieji laukia tų,

kurie negali ištrūkti iš žemės.

Sapnas tuo ir baigėsi. Motina sakė mažai apie jį galvojusi, tik pamaniusi, jog tai gali būti džiaugsminga Dievo žinia, patikinanti ją, kad jos tėvai ir artimieji rojuje.

Sarai grįžus namo, po kokios savaitės, motina regėjo antrą viziją. Šį kartą visi mirę jos šeimos nariai sėdėjo palmės paunksnėje ir iš sidabrinių lėkščių valgė nuostabius patiekalus. Tačiau šįsyk artimieji pamatė ją; motinos tėvas atsistojo ir priėjo su ja pasisveikinti. Jis paėmė ją už rankos ir mėgino pasodinti valgyti.

Motina sakė sapne išsigandusi ir mėginusi pabėgti, bet tėvas tvirčiau sugniaužė jai ranką. Motina prisiminė turinti rūpintis mažylėmis ir maldavo tėvą paleisti: ji neturinti laiko sėdėti ir valgyti. Pasak jos, tada atsistojo motina, palietė jai petį ir tarė:

– Fadyla, Dievas pasirūpins tavo dukterimis. Artėja metas tau palikti jas globoti Jam.

Motina pakirdo iš sapno. Sakė tą akimirką supratusi, kad jai skirtas laikas žemėje eina į pabaigą ir kad ji netrukus prisidėsianti prie išėjusiųjų anksčiau už ją.

Praėjus dviem savaitėms nuo mūsų kelionės pradžios, motina pajuto nugaros ir kaklo skausmus. Svaigo galva, pykino. Skausmas atvėrė jai akis: gyventi liko nedaug. Ji nuėjo pas gydytoją, papasakojo jam savo sapnus ir apie atsiradusius skausmus. Į sapnus jis numojo ranka, bet surimtėjo, kai ji apibūdino skausmus. Tyrimai netrukus parodė, kad motinos nugarkaulyje – neoperuojamas auglys.

Paskiausią sapną ji matė naktį tos dienos, kai gydytojas patvirtino, jog liga mirtina. Sapne ji sėdėjo danguje su artimaisiais – jie be galo linksmi, nerūpestingi valgė ir gėrė. Ją supo tėvai, seneliai, broliai, pusbroliai ir pusseserės – prieš daugybę metų mirę giminaičiai. Motina šypsojosi matydama palei kojas šliaužiojančius ir pievoje drugelius besivaikančius mažylius. Jos motina jai nusišypsojo ir paklausė:

– Fadyla, kodėl nesirūpini kūdikiais? Nejaugi nepažįsti tų, kurių gyslomis teka tavo pačios kraujas?

Staiga motina suvokė, kad vaikai išties jos – čia buvo tie, kurie mirė kūdikystėje. Tie į dangų paimti penki mažyliai įsitaisė jai ant kelių ir ji priglaudusi ėmė juos sūpuoti.

Motina keliavo pas tuos, kurių neteko, ir buvo beprarandanti tuos, kuriuos pažinojo – ji susiruošė mus palikti.

Laimė, motina prieš mirtį kentėjo mažai. Esu linkusi manyti, kad Dievas pamatė, jog ji atlaikė rūsčius gyvenimo išmėginimus ir įrodė esanti pamaldi, tad nematė reikalo toliau ją skaudinti priešmirtiniais skausmais.

Dukros apspito jos mirties patalą taip, kad nepaliko nė mažiausio tarpelio – ji gulėjo apgaubta savo kūno ir kraujo meile. Jos žvilgsnis ilgai sustojo prie kiekvienos iš mūsų; nors neištarė nė žodžio, jutome, kad ji su mumis atsisveikina. Kai įsmeigė akis man į veidą, mačiau, kad jos nerimas tvenkiasi nelyginant audra, nes ji žinojo: man, nesilenkiančiai prieš vėją, gyvenimas bus sunkesnis negu daugumai kitų.

Vyresnės mūsų šeimos tetulės nuplovė jos kūną ir parengė grįžti į žemę. Jos susuko į baltą lininę drobulę jos liesą kūną, sunykusį nuo gimdymų ir ligos. Dabar, išsivadavus iš žemiškų rūpesčių, jos veidas buvo ramus. Man dingtelėjo, kad mirusi motina atrodo jaunesnė negu gyva būdama. Sunkiai galėjau patikėti, kad pagimdė šešiolika vaikų, iš kurių gyvi liko vienuolika.

Artimiausi giminės bei visos tėvo žmonos ir jų vaikai susirinko mūsų namuose; paguodai buvo perskaityta citata iš Korano. Tada susukti į drobulę motinos palaikai buvo paguldyti ant užpakalinės juodo limuzino sėdynės ir Omaras juos išvežė.

Mūsų papročiai draudžia moterims būti laidojimo vietoje, bet mes su seserimis nenusileidome tėvui ir galop jis leido dalyvauti laidojant, tik pirma išgavo mūsų pažadą neraudoti ir nesirauti plaukų. Taigi visa mūsų šeima sekė tam mirties automobiliui iš paskos į dykumą – liūdna, nebyli vilkstinė.

Pagal islamo kanonus rodydamas sielvartą dėl mylimo žmogaus mirties rodai nepasitenkinimą Dievo valia. Be to, mūsų šeima kilusi iš Nadždo krašto Saudo Arabijoje – mūsų gentainiai negedi šį pasaulį palikus mylimiems žmonėms.

Tarnai sudaniečiai ką tik buvo iškasę kapą bekraštėje mūsų šalies dykumoje. Ali, vienintelis jos sūnus šioje žemėje, švelniai paguldė motinos kūną ir nudengė veidą slėpusį baltą audeklą. Mano seserys gūžėsi toli nuo duobės, bet aš stovėjau prie pat negalėdama atplėšti nuo jos akių. Aš, paskutinis vaikas, išėjęs iš jos įsčių, pasiryžau likti su jos žemiškuoju pavidalu iki paskutinės akimirkos. Pašiurpusi stebėjau, kaip tarnai verčia raudoną Tuščiojo ketvirčio5 smėlį ant jos veido ir kūno.

Žiūrėdama, kaip smėlis užkloja mano taip garbinto žmogaus kūną, staiga prisiminiau gražius iškilaus Libano filosofo Chalilio Džibrano žodžius: „Galbūt žmonių laidotuvės angelams yra vestuvių puota.“ Įsivaizdavau motiną savo tėvų pašonėje, su jos pačios mažyliais ant rankų. Tą akimirką nė kiek neabejodama, kad kurią kitą dieną pajusiu meilų motinos prisilietimą, nustojau raudoti ir pasukau prie seserų priblokšdama jas džiugia, ramia šypsena. Pacitavau joms išraiškingą frazę, kurią Dievas atsiuntė man, kad numalšintų skausmą, ir seserys palinksėjo galva: jos kuo puikiausiai suprato išmintingojo Chalilio Džibrano žodžius.

Mes palikome motiną tuščioje bekraštėje dykumoje, bet aš žinojau: nebesvarbu, kad nepadėtas joks akmuo, žymintis, jog ji tenai, ar kad nebuvo atlikta jokių religinių apeigų ir nepapasakota apie šią paprastą moterį, kuri per jai žemėje skirtą laiką degė meilės liepsna. Jos atpildas buvo tas, kad dabar ji su kitais savo mylimais žmonėmis ir lauks ten mūsų.

Ali pirmą kartą atrodė sutrikęs ir aš supratau, kad jam irgi labai skaudu. Tėvas nelabai turėjo ką pasakyti ir nuo tos dienos, kai mirė motina, vengė mūsų vilos. Jis tik siuntinėjo žinutes mums per savo antrąją žmoną – dabar ji vietoj motinos tapo viršiausiąja iš jų.

Nė mėnesiui nepraėjus iš Ali sužinojome, kad tėvas vėl ketina vesti, nes mūsų šalyje didžiausiems turtuoliams ir skurdžiausiems beduinams įprasta turėti keturias pačias. Koranas liepia su visomis žmonomis elgtis vienodai. Saudo Arabijos turtuoliams nesunku užtikrinti žmonoms lygybę; skurdžiausiems beduinams tereikia pastatyti keturias palapines ir aprūpinti paprastu maistu keturias šeimas. Štai kodėl dauguma turtingiausių ir skurdžiausių musulmonų turi po keturias žmonas. Tik vidurinės klasės saudoarabas priverstas tenkintis viena moterimi, nes jam neįmanoma rasti tiek lėšų, kad galėtų užtikrinti vidurinės klasės gyvenimo lygį keturioms atskiroms šeimoms.