Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Ali su Hadžiu įsiuto, kad Sarai ir man – dviem netekėjusioms moterims – leista eiti į naktinį klubą. Hadis ilgai ir rimtai aiškino Ali, kad mūsų šeimoje nebepaisoma vertybių. Patenkintas savimi jis pareiškė, kad visos jo seserys buvo ištekintos iki keturiolikos ir kad šeimos vyrai jas rūpestingai saugo. Girdi, kai grįšime iš kelionės, jis, dvasininkas, turėsiąs pareikšti dėl to protestą mūsų tėvui. Mudvi su Sara, įsidrąsinusios, nes buvome taip toli nuo Rijado, nusivaipėme ir atšovėme, kad jis dar ne dvasininkas. Žargonu, kurio prisiklausėme žiūrėdamos amerikietiškus filmus, patarėme jam „užčiaupti srėbtuvę“.

Hadis rijo akimis šokėjas, laidė šiurkščias pastabas apie tam tikras jų kūno dalis, bet Ali įtikinėjo, kad jos tik kekšės – girdi, jei būtų jo valia, lieptų jas užmėtyti akmenimis. Tas Hadis buvo pasipūtęs asilas. Net Ali įgriso jo šventeiviškumas; jis ėmė nekantriai barbenti pirštais į stalą ir dairytis aplink.

Po šitokių Hadžio pareiškimų ir komentarų rytojaus dieną buvau sukrėsta jo elgesio.

Achmedas nusamdė vairuotoją limuzinu nuvežti Nurą, Sarą ir mane apsipirkti. Achmedas nuėjo į susitikimą su kažkokiu verslininku. Buto prižiūrėtojas, einantis dar ir vairuotojo pareigas, nuvežė dvi filipinietes su trim Nuros mažyliais į „Mena House“ viešbučio baseiną. Mums išeinant iš buto, Ali su Hadžiu dykinėjo, dar neatsigavę po nakties linksmybių.

Sarą greitai nuvargino alpus miesto karštis; pasisiūliau grįžti ir palaikyti jai draugiją, kol Nura baigs apsipirkti. Nura sutiko ir liepė vairuotojui mus parvežti – Nuros paimti jis grįš vėliau.

Įėjusios į butą išgirdome prislopintus riksmus. Mudvi su Sara patraukėme ten, iš kur jie sklido. Pasirodo, iš Hadžio ir Ali kambario. Durys buvo nerakintos. Negalėjome patikėti tuo, ką išvydome: Hadis žagino mažą, ne vyresnę kaip aštuonerių metų mergaitę, Ali ją laikė. Viskas buvo aptaškyta krauju. Mūsų brolis ir jo draugelis leipo juokais.

Išvydusi šį šiurpų reginį Sara puolė į isteriją ir klykdama išbėgo. Ali veidas persikreipė iš įtūžio; jis išstūmė mane iš kambario ir pargriovė ant grindų. Tekina pasileidau Sarai iš paskos ir mudvi ilgai gūžėmės savo kambaryje.

Nebegalėdama ištverti tų šiurpių klyksmų, vis besiskverbiančių į mūsų aukštą, nusėlinau laiptais žemyn. Man karštligiškai laužant galvą, ko griebtis, sučirškė durų skambutis. Pamačiau, kaip Ali atidaro duris. Už jų stovėjo kokių keturiasdešimties metų egiptietė. Brolis davė moteriai penkiolika Egipto svarų ir paklausė, ar turi daugiau dukterų. Ji atsakė turinti – atvesianti rytoj. Hadis išlydėjo pro duris raudančią mergaitę. Motina nerodydama jokių jausmų paėmė už rankos šlubuojančią dukrą ašaromis pasruvusiu veidu ir uždarė duris.

Achmedas neatrodė nustebęs, kai supykusi Nura išklojo jam, kas nutiko. Jis sučiaupė lūpas ir pareiškė viską smulkiai išsiaiškinsiąs. Vėliau pasakė Nurai, kad motina pati pardavė savo dukrą ir kad jis nieko negali padaryti.

Nors Hadis ir Ali buvo šitaip gėdingai užklupti, elgėsi lyg niekur nieko. Kai pašaipiai paklausiau Hadžio, kaip gali būti dvasininku, šis nusijuokė man tiesiai į akis. Tada pasisukau į Ali ir pagrasinau papasakosianti tėvui, kad jis žagina mažametes. Jis nusikvatojo dar smarkiau negu Hadis, pasilenkė prie manęs ir tarė:

– Pasakok, aš neprieštarauju.

Jis paaiškino, kad tėvas pasakė jam vardą žmogaus, į kurį kreiptis tokios pat paslaugos. Tada nusišypsojo ir pridūrė, kad su mažametėmis smagiau, be to, tėvas darąs taip pat, kai atvyksta į Kairą.

Pasijutau lyg trenkta elektros srovės. Atrodė, smegenys dega; atvipusia žiauna sumišusi spoksojau į brolį. Pirmą kartą pamaniau, kad visi – VISI – vyrai yra nedori. Man norėjosi ištrinti iš atminties tos dienos įvykius ir vėl pasinerti į nekaltos vaikystės ūkanas. Tylomis nuspūdinau į šalį. Ėmiau bijoti to, ką dar galiu sužinoti žiauriame vyrų pasaulyje.

Kairas man liko brangus kaip apšvietęs mane miestas, bet skurdo sukeltas nuosmukis privertė permąstyti ankstesnes išvadas. Po kelių dienų pamačiau, kaip motina egiptietė pabeldė į mūsų namo duris; šįsyk ji buvo vedina kita dukra. Man norėjosi ją iškamantinėti, sužinoti, kaip motina gali pardavinėti savo vaiką. Pamačiusi ryžtingai smalsų mano žvilgsnį ji nuskubėjo į šalį.

Sara ir aš ištisas valandas kalbėjomės su Nura apie šį reiškinį. Galop Nura atsiduso ir pasakė, kad Achmedas jai aiškinęs, jog taip yra daug kur pasaulyje. Kai pasipiktinusi surikau verčiau badausianti negu pardavinėsianti savo vaikus, Nura pritarė, bet pridūrė: bepigu taip kalbėti, kai pilvo neraižo alkio skausmai.

Palikome Kairą su jo bėdomis. Galop Sara gavo progą savo akimis pamatyti tik vaizduotėje regėtą Italiją. Ar tikrai vertėjo patirti tas ją išlaisvinusias kančias, kad galėtų atvykti čionai? Bet sesuo švytinčiu veidu svajingai pareiškė, kad tikrovė pranoko jos fantazijas.

Mes pamatėme Veneciją, Florenciją ir Romą. Mano ausyse tebeskamba linksmas italų juokas. Manau, jų gyvenimo meilė yra viena didžiausių palaimų šioje žemėje, gerokai užgožianti jų indėlį į meną ir architektūrą. Mane, gimusią paniurėlių krašte, guodžia mintis, kad yra tauta, nežiūrinti į save pernelyg rimtai.

Milane Nura vos per kelias dienas ištaškė daugiau pinigų negu dauguma žmonių išleidžia per visą gyvenimą. Galėjai pamanyti, kad jinai su Achmedu apsipirkinėja apimti kažkokios manijos ar nepasotinamo troškimo užpildyti vienatvės prarają savo kasdienybėje.

Hadis ir Ali leido laiką pirkdami moteris, mat Italijos gatvėse ištisą parą knibžda gražių merginų, prieinamų tiems, kas išgali joms sumokėti. Ali mačiau tokį kaip visada – savanaudį jaunuolį, besirūpinantį vien savo paties malonumais. Tačiau Hadis pasirodė kur kas didesnis nedorėlis: jis pirko moteris, bet už tai jas smerkė. Jisai jų geidė, bet nekentė jų ir sistemos, suteikiančios joms laisvę elgtis kaip tinkamoms. Ta jo veidmainystė, mano akimis, sudarė niekingos vyrų prigimties esmę.

Mūsų lėktuvui nusileidus Rijade, pasirengiau kitiems nemalonumams. Žinojau, kad aš, keturiolikmetė, nuo šiol būsiu laikoma moterimi ir kad manęs laukia sunki lemtis. Nors ir kokia nesaugi buvo mano vaikystė, staiga kilo noras į ją įsikibti ir nepaleisti. Nė kiek neabejojau, kad dabar, būdama moteris, nuolatos turėsiu grumtis su visuomenine santvarka savo šalies, aukojančios mano lyties atstoves.

Baimė dėl ateities netrukus išblėso, nes patyriau nepakeliamą skausmą. Parvažiavusi namo sužinojau, kad mano motina miršta.

Septintas skyrius

Kelio pabaiga

Vienintelis dalykas, dėl kurio galime neabejoti savo gyvenime, yra tai, kad mirsime. Tvirtai pranašo Mahometo žodžiais tikinti motina gyvenimo kelionei einant į pabaigą nejuto jokios baimės. Ji gyveno tyrai, kaip gera musulmonė, ir žinojo, kad jos laukia teisingas atpildas. Jos širdgėla susipynė su baime dėl neištekėjusių dukterų. Ji buvo mūsų stiprybė, mūsų vienintelis ramstis ir žinojo, kad jai išėjus nebus kas mus užstoja nuo gyvenimo vėjų.

Motina prisipažino: tuo metu, kai mes leidomės į kelionę, pajuto, kaip senka jos gyvybė. Tas jutimas neturėjo jokio pagrindo, tik tris itin neįprastas vizijas, aplankiusias ją sapnuose.

Motinos tėvai mirė nuo karštinės, kai jai buvo aštuoneri. Kaip vienintelė dukra motina slaugė juos per tą trumpą ligą. Atrodė, abu sveiksta, bet tada, įsisiautėjus akinančiai smėlio audrai, jos tėvas pasirėmė alkūnėmis, nusišypsojo dangui, ištarė du žodžius: „Matau sodą“ ir mirė. Motina mirė netrukus, nė žodeliu neužsiminusi, ką matė jos laukiant. Mano motina, likusi keturių vyresnių brolių globoje, buvo anksti ištekinta už mano tėvo.