Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Tuo metu buvau per daug naivi suprasti, ką reiškia visi tie dalykai, bet žinojau, kad tokias „brangenybes“ kaupti negerai, nes brolis visuomet laikė jas toje pačioje apsitrynusioje dėžėje su keverzone „mokyklos užrašai“. Jo daiktus puikiai žinojau, nes rausiausi po juos ne pirmi metai. Kruopščiai surinkau visus žurnalus ir skaidres. Be to, radau septynis buteliukus svaigalų, kuriuos Ali parsivežė namo iš savaitgalio kelionės į Bahreiną. Šypsodama iš savo sumanymo laimikį sugrūdau į popierinį maišą.

Saudo Arabijoje mečetės statomos kiekviename rajone, nes šalies vyriausybė be galo rūpinasi, kad kiekvienas vyriškosios lyties musulmonas pėsčiomis galėtų pasiekti maldos namus. Melstis reikia penkis kartus per dieną, tad vyrui patogiau tai daryti, jei mečetė yra netoliese. Tiesa, melstis galima bet kur – tik būtina tai daryti pasisukus veidu į Meką – bet pageidautina, kad tikintysis turėtų galimybę melstis mečetėje.

Mes gyvenome viename iš turtingiausių miesto rajonų, todėl mūsų dvasiniams poreikiams iš skaisčiai balto marmuro buvo pastatyta milžiniška mečetė. Buvo maždaug antra valanda dienos; popietės malda jau pasibaigusi, tad galiu tikėtis įvykdyti savo sumanymą nepastebėta: dėl karšto Arabijos pusiasalio klimato net dvasininkai gulasi perpietės.

Baikščiai pravėriau mečetės duris ir prieš įeidama atsargiai apsidairiau. Šydo man dar nereikėjo nešioti, taigi pamaniau, kad vargu ar sužadinsiu kieno nors smalsumą. Jeigu būčiau sučiupta, turėjau sugalvojusi pasiteisinimą: neva ieškau ką tik įsigyto kačiuko, užklydusio į mečetės teritoriją.

Mano nuostabai, mečetėje buvo vėsu ir malonu. Tame didžiuliame pastate nebuvau buvusi, bet daug kartų lydėjau tėvą ir Ali, kai juodu eidavo melstis. Nuo šešerių metų Ali buvo skatinamas melstis penkis kartus per dieną. Man ėmė gniaužti kvapą prisiminus, kokią nuoskaudą jutau matydama, kaip tėvas paima Ali už rankos ir įsiveda pro pagrindines mečetės duris – mane, niekingą moterį, visada palikdavo gatvėje, ir aš spoksodavau į juos nuliūdusi ir supykusi.

Pranašas Mahometas nedraudė moterims melstis viešai – mečetėse, bet konstatavo, kad joms geriausia melstis savo namuose, niekam nematant. Todėl mano šalyje moterims draudžiama lankyti mečetes savo gyvenamuose rajonuose, nors per tam tikras šventes joms leidžiama eiti į Mekos ir Medinos maldos namus.

Aplinkui nieko nepamačiau. Nuskubėjau marmurinėmis grindimis; sandalai keistai, garsiai kaukšėjo. Padėjau maišą su Ali daiktais prie laiptų, vedančių į balkoną su garsiakalbiais, iš jų penkis kartus per dieną miestui skelbiami pranašo Mahometo žodžiai. Vien pagalvojus, kaip karštai kreipiasi į tikinčiuosius muedzinas – šauklys, kviečiantis melstis, – mane ėmė graužti sąžinė ėmusis šitos avantiūros. Paskui prisiminiau, kaip patenkintas savimi šypsodamasis Ali man sakė, kad tėvas įsakysiąs mane išplakti rykštėmis ir kad jis, Ali, paprašysiąs šį malonumą suteikti jam. Namo ėjau išsišiepusi iki ausų: pažiūrėsim, kaip Ali pasiseks išsisukti šįsyk.

Tą vakarą, tėvui dar negrįžus iš kontoros, prie mūsų vartų pasirodė trys mutavos (religinė policija) pareigūnai. Aš su trim mūsų tarnaitėmis filipinietėmis pro antro aukšto langą stebėjau, kaip jie šaukia ant Omaro, lyg paklaikę kelia rankas į dangų ir su neslepiamu pasidygėjimu rodo kažkokias knygas ir žurnalus. Mane ėmė juokas, bet nutaisiau kuo rimčiausią miną.

Visi užsieniečiai ir dauguma saudoarabų bijo mutavos, nes ši turi didžiulę galią ir stebi visus tikėdamiesi pamatyti kokių silpnumo požymių. Jos privengia net karališkosios šeimos nariai.

Prieš dvi savaites viena mūsų tarnaitė filipinietė įsiutino mutavą, kai atėjo į turgų segėdama kelius tesiekiantį sijoną. Pulkelis religinių policininkų išvanojo ją lazda ir apipurškė nuogas blauzdas raudonais dažais. Saudo Arabijos vyriausybė draudžia užsienio turistams atvykti į mūsų šalį, bet didžiuosiuose miestuose slaugėmis, sekretorėmis ar tarnaitėmis dirba daug svetimšalių. Dažna šitų moterų patiria rūstybę tų, kurie skelbia Dievo žodį, bet niekina mūsų lytį. Jeigu moteriai užtenka drąsos nepaisyti mūsų tradicijų ir rodyti nuogas rankas ar kojas, ji rizikuoja gauti lazdų ir būti apipurkšta dažais.

Mūsų tarnaitė mirkė kojas dažų valiklyje, bet jos vis dar buvo raudonos ir žaizdotos. Ji buvo įsitikinusi, kad mutava kažkaip sužinojo, kur ji gyvena, ir dabar atėjo išsivesti į kalėjimą, tad pasislėpė po mano lova. Norėjau pasakyti jai, ko atėjo policija, bet turėjau saugoti paslaptį net nuo tarnaičių filipiniečių.

Omaras visas perbalęs atėjo į vilą ir ėmė šaukti Ali. Mačiau, kaip šis šlempina koridoriumi dešine koja remdamasis tik kulnu, pirštus užrietęs į viršų. Nusekiau jam iš paskos į svetainę – ten jau buvo motina, Omaras skambino tėvui į kontorą. Pareigūnai išėjo, patikėję Omarui nusikalstamos kontrabandos pavyzdžius – vieną žurnalą, kelias skaidres ir buteliuką svaigalų. Visa kita pasiliko kaip Ali kaltės įrodymus. Dirstelėjau į brolį ir pamačiau, kaip jo veidas išbąla pamačius „slepiamus lobius“, netvarkingai išdėliotus Omarui ant kelių.

Omaras liepė man išeiti iš kambario, bet aš įsikibau motinai į sijoną ir ši patapšnojo man per galvą leisdama likti. Motinai tikriausiai baisiai nepatiko, kad vairuotojas įsakinėja jos vaikams, ir dabar ji įžūliai pažvelgė jam į akis. Omaras nusprendė nekreipti į mane dėmesio ir liepė Ali atsisėsti. Pasak jo, tėvas jau važiuoja namo, o mutava nuėjo kviesti policijos. Ali bus suimtas, nė kiek nedvejodamas pranešė jis griausmingu balsu.

Kambaryje negirdėjai nė garso – tokia tyla būna prieš audrą. Iš pradžių persigandusi žiūrėjau į brolį. Netrukus šis atgavo savitvardą ir vos ne spjaudamas Omarui į veidą pareiškė:

– Manęs niekas negali suimti – aš esu princas. Tie religiniai fanatikai tėra įkyrūs uodai, besisukiojantys man aplink kojas.

Staiga man dingtelėjo, kad kalėjimas Ali nepakenktų.

Sucypė tėvo automobilio stabdžiai. Sunkiai tvardydamas pyktį jis įlėkė į kambarį ir vieną po kito paėmė į rankas draudžiamus daiktus. Pamatęs žurnalą, rūsčiai dėbtelėjo į Ali. Viskį su panieka metė į šalį: visi princai namie turi svaigalų. Bet kai iškėlė prieš lempos šviesą skaidrę, užriko motinai ir man išeiti iš kambario. Išgirdome, kaip jis daužo Ali.

Apskritai paėmus, diena Ali susiklostė nesėkmingai.

Mutavos pareigūnai tikriausiai apsigalvojo kviesti policiją suimti karališkosios šeimos atžalą, nes po kelių valandų grįžo vieni, tik kupini dievobaimingo įsiūčio. Bet net tėvui sunkiai sekėsi paaiškinti mutavai, kodėl sūnus laiko skaidres, kuriose moterys lytiškai santykiauja su gyvuliais.

Ėjo 1968-ieji ir karalius Faisalas nežiūrėjo į jaunųjų princų nusižengimus taip atlaidžiai kaip anksčiau vyresnis jo brolis Saudas. Religiniai policininkai žinojo esą padėties šeimininkai – jie kaip ir mūsų tėvas suprato, kad jo dėdė – karalius – įsius, jei visuomenė sužinos, kas užfiksuota skaidrėse. Niekam nebuvo paslaptis dvasininkijos požiūris į mūsų šalies modernėjimą. Karalius Faisalas nuolat įspėdavo brolius ir pusbrolius kontroliuoti savo vaikus, kad šie neužtrauktų dvasininkų rūstybės ant valdančiųjų karališkosios šeimos vyrų galvų. Karalius vis patikindavo hierarchus vedąs mūsų šalį į taip reikalingą modernizavimą, bet nesiekiąs pertvarkyti jos sugedusių Vakarų pavyzdžiu (girdi, norįs paimti iš Vakarų geriausia, ne blogiausia). Tačiau dvasininkija matydama, kaip elgiasi karališkieji asmenys, įžvelgė sugedusių Vakarų įtaką. Ali skaidrių kolekcija tik dar kartą įrodė tai, apie ką žmonės kalbėdavo tik pašnibždomis – karališkoji šeima išgyvena nuosmukį.