Джин Сэссон: Princesė: visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Seseris ir mane apkerėjo įspūdinga velionio karaliaus brolių, sūnų, vaikaičių ir sūnėnų procesija. Tie stuomeningi vyrai besiplaikstančiais tobais rinkosi tyliai, be galo oriais ir rimtais veidais. Mūsų dėmesį patraukė akmeninis sosto įpėdinio Faisalo veidas. Net man, mažylei, jis pasirodė liūdnas ir slegiamas be galo sunkios naštos. Iki 1963 metų visa Saudo Arabija įsitikino, kad princas Faisalas valdė šalį kompetentingai – to negalėjai pasakyti apie karalių Saudą. Sklido kalbos, neva Saudui leidžiama valdyti vien tam, kad rodytų taip atkakliai saugomą šeimos vienybę. Visi nujautė, kad šitokia tvarka keista, neteisinga tiek šaliai, tiek princui Faisalui, ir vargu ar ilgai tvers.

Princas Faisalas laikėsi nuošaliai nuo to būrio. Šiaip jau jis kalbėdavo tyliu balsu, bet dabar jį pakėlė, nustelbdamas klegesį paprašė leisti jam pasisakyti klausimais, labai svarbiais šeimai ir šaliai. Princas Faisalas baiminosi, kad taip sunkiai gautas sostas netrukus bus prarastas. Pasak jo, paprastiems žmonėms įgriso karališkosios šeimos ekscesai; buvo kalbama, kad reikėtų nušalinti ne tik jų brolį Saudą, kaip visai sugedusį, bet apskritai nusisukti nuo viso Saudidų klano ir šalies vadovu pasirinkti kokį Dievo tarną.

Rūsčiai žiūrėdamas į jaunesnius princus, Faisalas aiškiu, tvirtu balsu pareiškė, kad šeima praras sostą, nes nebesilaiko tradicinės tikinčiųjų klajoklių gyvensenos. Jis kalbėjo, esą jo širdį slegia liūdesys, kad tiek mažai jaunesnių karališkosios šeimos narių nori dirbti ir tenkinasi kas mėnesį gaudami pelno dalį nuo šalies naftos turtų. Stojo tyla, kol jis laukė brolių ir giminaičių komentarų. Niekas nesiryžo kalbėti, tada princas pridūrė: jeigu naftos turtus valdytų jis, Faisalas, princai nebetektų tų nenutrūkstamu srautu plaukiančių pinigų ir turėtų susirasti garbingą darbą. Jis galva davė ženklą broliui Mohamedui, atsiduso ir atsisėdo. Pro balkoną pamačiau, kad keli jaunesni pusbroliai ėmė nervingai mindžikuoti. Nors didžiausios mėnesinės pajamos už naftą sudarė ne daugiau kaip dešimt tūkstančių dolerių, Saudidų klano vyrai vis labiau lobo iš žemių. Saudo Arabija – milžiniška šalis ir didžioji dalis nekilnojamojo turto priklauso mūsų šeimai. Be to, bent vienas jos narys pasipelno iš kiekvienos statybų sutarties.

Prabilo princas Mohamedas, trečias pagal amžių iš visų gyvų brolių. Iš jo kalbos mes supratome: Saudas prisispyrė, kad karaliui būtų grąžinta absoliuti valdžia, atimta iš jo 1958-aisiais. Sklido gandai, neva jis kažkur užmiestyje ir pasisako prieš savo brolį Faisalą. Saudidų giminei tai buvo tragiškas sprendimas, nes jos nariai Saudo Arabijos piliečiams visada stengėsi pasirodyti esą vieninga jėga.

Prisimenu tėvą pasakojant, kodėl Mohamedas – vyriausias gyvas sūnus po Faisalo – nepaveldėjo sosto. Mat senasis karalius pareiškė: jeigu Mohamedas pasitelks į pagalbą dar ir karūnos galią, žus daug vyrų, nes niekam nebuvo paslaptis, koks jis linkęs į smurtą.

Vėl nukreipiau dėmesį į susirinkimą ir išgirdau princą Mohamedą sakant, kad kilo pavojus pačiai monarchijai; jis užsiminė apie galimybę jėga nuversti karalių ir vietoj jo pasodinti į sostą princą Faisalą. Šis aiktelėjo taip garsiai, kad Mohamedas bemat užsičiaupė. Kai tyliai prašneko, atrodė, Faisalas rauda. Jis pareiškė savo giminaičiams, kad mirties patale gulinčiam tėvui prižadėjo niekada nesipriešinti brolio viešpatavimui. Jis nieku gyvu nesulaužysiąs šio pažado, net jeigu Saudas visiškai nugyvensiąs šalį. Jeigu pagrindinė šio susirinkimo tema bus brolio nuvarymas nuo sosto, jis, Faisalas, turėsiąs išeiti.

Sugaudė balsai. Galop mūsų šeimos vyrai sutarė, kad Mohamedas, vyriausiasis po Faisalo brolis, turi pamėginti įtikinti mūsų karalių. Žiūrėjome, kaip vyrai, sukiodami rankose kavos puodelius, prisiekinėjo vykdyti tėvo norą, kad visi Abdel Azizo sūnūs laikytųsi prieš pasaulį kaip vieninga jėga. Prasidėjo tradicinis atsisveikinimas ir mes vogčiomis žiūrėjome, kaip vyrai vorele išeina iš kambario – tylomis, kaip ir įėjo.

Nė nenumaniau, kad tuo susirinkimu prasidėjo mano dėdės, karaliaus Saudo viešpatavimo pabaiga. Gyvenimas sruvo tolyn; mūsų šeima ir visi tėvynainiai liūdnai stebėjo, kaip Abdel Azizo sūnūs buvo priversti vieną saviškių išvyti iš krašto3. Dėdė Saudas puolė į tokią neviltį, kad galiausiai atsiuntė savo broliui princui Faisalui grasinantį laišką. Šiuo žingsniu jis nulėmė savo likimą, nes niekas nė įsivaizduoti negalėjo, kad vienas brolis įžeistų kitą ar jam grasintų. Pagal nerašytą beduinų taisyklę brolis niekada nestoja prieš brolį.

Šeimoje ir šalyje susidarė krizė. Vėliau sužinojome, kad revoliucijos, kurios siekė dėdė Saudas, buvo išvengta, mat kronprincas Faisalas griebėsi lanksčios taktikos. Jis pasitraukė į šalį ir leido broliams ir dvasininkams nuspręsti, kokių veiksmų geriausia imtis mūsų jaunai valstybei. Dėl šitokio jo poelgio asmeninė drama išnyko ir tinkamus sprendimus dabar objektyviau galėjo daryti valstybės veikėjai.

Po dviejų dienų tai, kad dėdė Saudas atsisakė sosto, sužinojome iš vienos jo žmonų, mat mūsų tėvas tuo metu buvo išvykęs su broliais ir pusbroliais. Viena iš mūsų mylimų dėdienių, ištekėjusi už karaliaus Saudo, didžiai susijaudinusi įlėkė į mūsų namus. Pasibaisėjau matydama, kaip ji nusiplėšia skraistę nuo veido tarnų akivaizdoje. Ji atvažiavo iš Nasrijos rūmų, dėdės Saudo pastatydintų dykumoje (mano galva, šis prabangus statinys rodė, kokių stebuklų galima įsigyti už milžiniškus pinigus, bet, kita vertus, atskleidė, kad tokie dalykai gali pražudyti mūsų šalį).

Mes su seserimis apspitome motiną, nes dėdienė visiškai nebesivaldė ir ėmė šaukte žerti kaltinimus mūsų šeimai. Ji ypač siuto ant kronprinco Faisalo ir kaltino jį dėl keblios savo vyro padėties. Ji mums aiškino, girdi, jos vyro broliai susimokė atimti sostą iš jų tėvo paties pasirinkto Saudo. Ji rėkė, kad ulemų tarybos nariai tą rytą atvyko į rūmus ir pranešė jos vyrui, kad jis turi trauktis iš sosto.

Buvau pakerėta to, kas vyko man prieš akis, nes mūsų visuomenėje retai kivirčijamasi. Mes įpratę kalbėti tyliai, neprieštarauti viršesniems už save, o nesutarimus spręsti paslapčiomis. Kai mūsų dėdienė – labai graži moteris ilgomis juodomis garbanomis – ėmė rautis plaukus ir draskyti brangų perlų vėrinį, supratau, kad reikalas rimtas. Galop mano motina tiek ją apramino, kad įstengė nusivesti į svetainę ir paguosti geriant arbatą. Mano seserys susirinko už uždarytų durų ir mėgino nugirsti, ką jiedvi šnabždasi. Aš išspardžiau plaukų kuokštus ir pasilenkusi surinkau didelius glotnius perlus. Jų rieškučias sudėjau saugoti į tuščią vazą koridoriuje.

Motina nusivedė raudančią dėdienę į laukiantį juodą mersedesą. Automobilis su nepaguodžiama keleive nurūko. Dėdienės daugiau nebematėme: ji su dėde Saudu ir jo palyda išvyko į tremtį.

Tačiau motina įspėjo mus nesmerkti dėdės Faisalo. Ji paaiškino, kad dėdienė taip blogai apie jį atsiliepė todėl, kad myli gerą, dosnų vyrą, bet tokie žmonės nebūtinai yra geriausi valdovai. Ji sakė mums, kad dėdė Faisalas vadovauja šaliai taip, kad ji bus stabili ir klestės, bet tuo užsitraukė mažiau kompetentingų žmonių rūstybę. Nors Vakarų matais mano motina buvo neišsilavinusi, proto jai tikrai netrūko.

3 Saudas mirė Graikijoje 1969 m.

Antras skyrius

Šeima

Karaliaus Faisalo žmonos Ifat raginama mano motina įsigudrino leisti dukras į mokslus, nors mūsų tėvas tam ir priešinosi. Daug metų tėvas net nesileido į kalbas apie tokią galimybę. Penkios vyresnės mano seserys negavo jokio išsilavinimo, jei nekalbėsime apie tai, kad į mūsų namus ateinanti privati mokytoja mokė jas atmintinai įsikalti Koraną. Šešias dienas per savaitę seserys po pietų dvi valandas kartodavo žodžius, skaitomus mokytojos egiptietės Fatimos, griežtos, kokių keturiasdešimt penkerių metų moters. Kartą ji paprašė mano tėvų leidimo mokyti mano seseris ir daugiau dalykų: gamtos mokslų, istorijos ir matematikos. Tėvas griežtai atsakė „ne“ ir ėmė cituoti Pranašo žodžius – viloje dar ilgai aidėjo jo balsas.