Джин Сэссон: Princesė: visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Trumpai pabuvę Džidoje mano tėvai grįžo į Rijadą, nes ten savo dinastiją tęsė patriarchališka Saudidų giminė.

Mano tėvas buvo negailestingas vyras, taigi nesunku nuspėti, kad motina buvo liūdna moteris. Iš tos didžiai nelaimingos jų santuokos radosi šešiolika vaikų, vienuolika iš jų atlaikė vaikystės pavojus ir liko gyvi. Šiandien dešimt jų moteriškosios lyties atžalų gyvena valdomos savo vyrų. Vienintelis gyvas poros sūnus, iškilus Saudo Arabijos princas ir verslininkas, turintis keturias žmonas ir daugybę meilužių, gyvena prabangos ir malonumų kupiną gyvenimą.

Iš to, ką esu skaičiusi, žinau, kad daugumoje šalių, kadaise garsėjusių kultūra, dabartinė karta šypsosi prisimindama savo prosenių primityvumą ir nemokšiškumą. Civilizacijai žengiant į priekį individai šviesdamiesi įveikia baimę dėl savo laisvės. Žmonių visuomenė noriai įgyja žinių ir keičiasi. Stulbina, kad mūsų protėvių žemė per tūkstantmetį menkai tepasikeitė. Pridygo šiuolaikiškų pastatų, visi gali naudotis naujausiais medicinos laimėjimais, bet į moterų bėdas ir jų gyvenimo kokybę vis dar žiūrima pro pirštus.

Tačiau dėl prastos moterų padėties mūsų visuomenėje nedera kaltinti islamo. Nors Korane išties tvirtinama, kad moterys žemesnės už vyrus, panašiai kaip Biblijoje vyrams suteikiama teisė valdyti moteris, mūsų pranašas Mahometas mokė mūsų lyčiai rodyti tik gerumą ir elgtis su ja tik teisingai. Pranašo Mahometo sekėjai vyrai nusprendė laikytis ankstyvųjų viduramžių papročių ir tradicijų, užuot klausę Mahometo žodžių ir sekę Jo pavyzdžiu. Mūsų Pranašas piktinosi papročiu žudyti kūdikius – Jo laikais šeimose taip buvo įprasta atsikratyti nepageidaujamų mergaičių. Jo žodžiuose justi susirūpinimas, kad moterys gali būti skriaudžiamos ar kad į jas gali būti žiūrima abejingai: „Tegul Dievas atveda į rojų kiekvieną, kuris turi dukrą ir jos nepalaidoja gyvos, jos nebara ir kuris neteikia pirmenybę savo vyriškosios lyties vaikams, o ne jai.“

Tačiau šiame krašte vyrai nėrėsi ir neriasi iš kailio, kad užtikrintų, jog gims vyriškosios, ne moteriškosios lyties atžala. Ko vertas kūdikis, gimęs Saudo Arabijos karalystėje, vis dar sprendžiama iš to, turi jis varpą ar neturi.

Vyrai mano šalyje įsitikinę, kad jų padėtį nulemia, kaip jie pateisino su jais siejamus lūkesčius. Saudo Arabijoje vyrui pasididžiavimą kelia jo moterys, todėl jis turi primesti joms savo autoritetą ir valdyti jų geidulius, antraip jo laukia vieša gėda. Vyrai įsitikinę, kad moteris nesugeba valdyti savo lytinio potraukio, todėl vyras rūpestingai turi saugoti jos seksualumą. Jis visais atžvilgiais kontroliuoja moterį, bet su meile tai neturi nieko bendra – jis tai daro tik iš baimės suteršti savo garbę.

Saudo Arabijos vyro galia nežabota; jo žmona ir vaikai lieka gyvi, tik jeigu jis pats to nori. Mūsų namuose jis yra valstybė. Viskas prasideda nuo berniukų auklėjimo; nuo mažų dienų jiems kalama į galvą, kad moterys mažai ko vertos – jos egzistuoja vien jų patogumui. Sūnus mato, kokią panieką motinai ir seserims rodo tėvas. Dėl šios atviros paniekos jis dažnai ir pats ima niekinti visas moteris ir negali patirti malonumo bendraudamas su kitos lyties atstove. Jis mokomas tik moters vergės šeimininko vaidmens, tad nenuostabu, kad atėjus metui susirasti gyvenimo draugę žiūri į ją kaip į savo daiktą, o ne kaip į partnerę.

Štai kodėl mano šalyje į moteris tėvai nekreipia dėmesio, broliai jas niekina, o sutuoktiniai skriaudžia. Šį užburtą ratą sunku pertraukti ir nesvarbu, kad vyrai, primetantys tokią gyvenseną savo moterims, patys būna nelaimingi santuokoje – argi bent vienas vyras gali būti nuoširdžiai patenkintas, iš visų pusių supamas tokio vargo? Darosi akivaizdu, kodėl mano šalies vyrai mėgina pasitenkinti iš pradžių imdami vieną moterį po kitos į žmonas, paskui – į meilužes. Tie vyrai nė nenutuokia, kad laimę gali rasti savo namuose, su viena sau lygia moterimi. Elgdamiesi su moterimis kaip su vergėmis, kaip su daiktais, vyrai tampa tokie pat nelaimingi kaip ir moterys, kurias valdo, todėl meilė ir tikra bičiulystė abiems lytims tampa nepasiekiamos.

Mūsų moterų istorija slepiama po juodu paslapties šydu. Jokiuose viešuose dokumentuose neregistruojamas nei mūsų gimimas, nei mirtis. Vyriškosios lyties vaikų gimimas fiksuojamas šeimos ar genties dokumentuose, tačiau nieko panašaus nedaroma gimus mergaitei. Dažniausiai gimus moteriškosios lyties kūdikiui šeima arba sielvartauja, arba gėdijasi. Nors vis daugiau moterų gimdo ligoninėse, kaimo vietovėse dažniausiai gimdoma namie. Saudo Arabijos valdžia vis kruopščiau fiksuoja demografinius pokyčius, tačiau visuotinės šalies gyventojų apskaitos neveda.

Dažnai savęs klausiau: jeigu mūsų, dykumos moterų, atsiradimas šiame pasaulyje ir atsisveikinimas su juo nėra fiksuojamas jokiuose dokumentuose, ar tai reiškia, kad mūsų apskritai nesama? Jeigu niekas nežino, kad aš esu, ar tai reiškia, kad manęs nėra?

Šis faktas labiau negu gyvenime patirtos skriaudos pastūmėjo mane šitaip išties pavojingai rizikuoti, idant papasakočiau savo istoriją. Taip, mūsų šalies moterys slepiasi po skraistėmis ir yra griežtai kontroliuojamos patriarchalinės visuomenės, bet permainos turės ateiti, nes mūsų lytis pavargo nuo paprotinių pančių. Mes trokštame asmeninės laisvės.

Pamėginsiu papasakoti apie Saudidų princesės gyvenimą pradėdama nuo ankstyviausių prisiminimų ir pasitelkdama į pagalbą dienoraštį, kurį slapčia rašiau nuo vienuolikos. Pasistengsiu atskleisti uoliai slepiamą kitų saudoarabių, milijonų paprastų moterų, gimusių ne karališkojoje šeimoje, gyvenimą.

Papasakoti tiesą siekiu dėl paprastos priežasties: esu viena iš tų moterų, į kurias nekreipė dėmesio tėvai, kurias niekino broliai ir skriaudė sutuoktiniai. Aš ne viena tai patyriau. Yra daugybė tokių kaip aš, tik jos negavo galimybės atskleisti savo istoriją.

Tiesa retai ištrūksta iš kokių nors Saudo Arabijos rūmų, nes mūsų visuomenė didžiai paslaptinga. Žinokite: visa, ką aš papasakojau ir ką čia surašė autorė, yra tiesa.

1 Fahdas mirė 2005 m. (Čia ir toliau – vert. past. )

2 Musulmonų šalyse pusbrolių santuokos yra dažnos.

Pirmas skyrius

Vaikystė

Ali taip man vožė, kad pargriuvau ant žemės, bet vis tiek neatidaviau jam žvilgančio raudono obuolio, kurį man ką tik davė virėjas pakistanietis. Ali veidas paraudo iš pykčio, kai aš ėmiau paskubomis plėšti didžiulius obuolio kąsnius ir nekramtydama ryti. Nepaklusdama jo, vyro, viršenybei, rimtai nusižengiau ir supratau, jog netrukus man tai atsirūgs. Ali tuoj pat du kartus man įspyrė ir nubėgo šauktis mūsų tėvo vairuotojo – egiptiečio Omaro. Mano seserys Omaro bijojo ne ką mažiau negu Ali ar tėvo. Jos bemat pasislėpė viloje, palikusios mane vieną patirti visų namų vyrų rūstybę.

Netrukus pro šoninius vartelius įlėkė Omaras, jam iš paskos – Ali. Žinojau, kad laimės juodu, mat nors buvau maža, tokių nutikimų jau buvau patyrusi begalę. Nuo mažumės įsitikinau, kad kiekvienas Ali noras bus patenkintas. Vis dėlto nurijau paskutinį obuolio kąsnį ir pergalingai pažvelgiau į brolį.

Omaras suėmė mane didžiulėmis rankomis. Veltui stengiausi ištrūkti; jis pakėlė mane ir nunešė į tėvo kabinetą. Tėvas nenoromis atitraukė akis nuo juodos sąskaitų knygos, suirzęs dirstelėjo į amžinai besipinančią po kojomis nepageidaujamą dukrą, užtat išskėtė rankas kviesdamas tą brangakmenį – savo vyriausiąjį sūnų.

Ali buvo leista kalbėti, o man uždrausta atsakyti. Be galo troškau tėvo meilės ir pritarimo, todėl staiga atgavau drąsą. Išrėkiau visą tiesą, kas ką tik nutiko. Mano protrūkis taip apstulbino tėvą ir brolį, kad juodu neteko žado: mūsų visuomenė griežtai smerkia moteris, drįstančias balsu išsakyti savo nuomonę. Visos moterys nuo mažų dienų išmoksta ne prieštarauti, o prisitaikyti. Kadaise išdidžių beduinių širdyse degusios liepsnos buvo užgesintos; vietoj tų nuožmių klajoklių atsirado menkai į jas panašios romios avelės.