Джин Сэссон: Princesė: visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

KATARAS: Gyventojų: 744 000; religija: musulmonai sunitai (93%), krikščionys (5%), kiti (2%).

J. A. E.: Gyventojų: 2,3 mln.; religija: musulmonai sunitai (74%), musulmonai šiitai (21%), krikščionys (5%).

IRANAS: Gyventojų: 65,7 mln.; religija: musulmonai šiitai (92%), musulmonai sunitai (7%), kiti (1%).

OMANAS: Gyventojų: 2,5 mln.; religija: musulmonai ibadistai (69%), musulmonai sunitai (18%), hinduistai (13%).

JEMENAS: Gyventojų: 17,4 mln.; religija: musulmonai sunitai (53%), musulmonai šiitai (47%).

ETIOPIJA: Gyventojų: 64,1 mln.; religija: krikščionys (53%), musulmonai (32%), animistai (15%).

SUDANAS: Gyventojų: 35,1 mln.; religija: musulmonai sunitai (74%), animistai (16%), krikščionys (8%), kiti (2%).

Įžanga

Krašte, kurį tebevaldo karaliai, aš esu princesė. Prisistatyti jums galiu tik kaip Sultana – tikrojo savo vardo negaliu atskleisti, nes bijau, kad manęs ir mano artimųjų neištiktų kas bloga dėl to, ką ketinu jums papasakoti.

Esu Saudo Arabijos princesė, karališkosios Saudidų dinastijos, šiuo metu valdančios Saudo Arabijos Karalystę, narė. Kaip moteris iš vyrų valdomo krašto, negaliu kreiptis tiesiai į jus, todėl paprašiau draugę amerikietę, rašytoją Jean Sasson, išklausyti mane, o paskui papasakoti mano istoriją.

Gimiau laisva, bet šiandien esu sukaustyta grandinėmis. Jos, nematomos, buvo laisvai užmestos ant manęs ir aš jų nepastebėjau, kol sulaukiau tokio amžiaus, kai ėmiau viską suprasti, ir tada mano gyvenimas virto nuolatine baime.

Iš pirmų ketverių gyvenimo metų neišliko jokių prisiminimų. Turbūt juokdavausi ir žaisdavau kaip visi maži vaikai, palaimingai nenujausdama, kad dėl to, jog neturiu varpos, gimtinėje esu nieko verta.

Kad suprastumėte mano gyvenimą, turite žinoti apie mano protėvius. Mes, šių dienų Saudidai, kilę iš emyrų, prieš šešias kartas valdžiusių Nadždą – beduinų žemes, dabar sudarančias dalį Saudo Arabijos Karalystės. Pirmieji Saudidai buvo vyrai, jų drąsiausios svajonės tebuvo užkariauti gretimus dykumų plotus ir patirti nuotykių naktimis puldinėjant kaimynines gentis.

1891 metais staiga ištiko nelaimė: Saudidų giminė buvo sutriuškinta mūšyje ir neturėjo kitos išeities, kaip bėgti iš Nadždo. Abdel Azizas, ilgainiui tapsiantis mano seneliu, tuo metu buvo dar vaikas. Jis vos ištvėrė sunkų bėgimą dykuma. Vėliau jis pasakos, kaip degė iš gėdos, kai tėvas liepė jam lįsti į didelį maišą, o paskui permetė jį per kupranugario balną. Jo sesuo Nura buvo įgrūsta į kitą maišą, pakabintą ant kito jų tėvo kupranugario šono. Graužiamas kartėlio, kad būdamas per mažas negali kautis ir gelbėti savo namų, įpykęs vaikas dirsčiojo pro maišą, siūbuojantį į šalis kupranugariui einant. Vėliau jis prisimins, kad tada, kai pažemintas šeimos pralaimėjimo stebėjo, kaip iš akių pranyksta gimtinė, kurios grožį jis amžinai prisimins, jo gyvenimas pakrypo visai kita vaga.

Po dvejų klajokliško gyvenimo dykumoje metų Saudidų šeima prisiglaudė Kuveite. Pabėgėlio gyvenimas Abdel Azizui buvo toks bjaurus, kad jis visai dar vaikas būdamas prisiekė atkariauti dykumų smėlynus, kuriuos kadaise vadino namais.

Taigi 1901 metų rugsėjį dvidešimt penkerių metų Abdel Azizas grįžo į mūsų gimtinę. Kitų metų sausio 16-ąją, daugelį mėnesių kentęs sunkumus jis negailestingai sumušė priešus Rašididus. Vėliau, norėdamas užsitikrinti dykumų genčių ištikimybę, Abdel Azizas vedė per tris šimtus moterų, o šios pagimdė per penkiasdešimt sūnų ir aštuoniasdešimt dukrų. Mylimiausių žmonų sūnūs įgijo favoritų statusą; šių sūnų, dabar jau suaugusių, rankose sutelkta visa mūsų šalies valdžia. Iš visų žmonų Abdel Azizas labiausiai mylėjo Chasą Sudairi. Chasos sūnūs bendromis jėgomis valdo tėvo sukurtą karalystę. Vienas iš jų, Fahdas, dabar yra mūsų karalius1.

Daugelis sūnų vedė pusseseres, o daugelis dukterų ištekėjo už pusbrolių2 iš garsių mūsų šeimos atšakų, tokių kaip Al Turkiai, Džiluviai ir Al Kabirai. Dabartiniai princai iš šių santuokų yra tarp įtakingiausiųjų Saudidų. Šiandien, 1991 metais, mūsų plati šeima apima beveik dvidešimt vieną tūkstantį narių. Iš jų maždaug tūkstantis princų ir princesių yra tiesioginiai didžiojo vado karaliaus Abdel Azizo palikuonys.

Aš, Sultana, irgi esu viena jų.

Pirmas dalykas, kurį gyvai prisimenu, susijęs su smurtu. Kai buvau ketverių, paprastai švelni motina skėlė man antausį. Kodėl? Už tai, kad mėgdžiojau besimeldžiantį tėvą. Užuot meldusis Mekai, meldžiausi šešerių metų broliui Ali, mat laikiau jį Dievu. Iš kur galėjau žinoti, kad jis ne Dievas? Praėjus trisdešimt dvejiems metams prisimenu, kaip skaudėjo ausį ir kaip mano galvoje ėmė kirbėti klausimas: jeigu mano brolis – ne Dievas, kodėl su juo elgiamasi kaip su Dievu?

Šeimoje, auginančioje dešimt dukrų ir vieną sūnų, viešpatavo baimė, kad žiauri mirtis pasiglemš vienintelį gyvą vyriškosios lyties palikuonį; kad daugiau sūnų nebegims; kad Dievas prakeikė mūsų šeimą ir todėl siunčia vien dukras. Mano motina bijojo kiekvieno nėštumo, melsdavo sūnaus ir baiminosi dukros. Ji gimdė vieną mergaitę po kitos, užaugo dešimt.

Didžiausia mano motinos baimė virto tikrove, tėvui parsivedus kitą, jaunesnę, žmoną, kad ši pagimdytų jam vertingesnių sūnų. Ši daug žadanti žmona padovanojo jam tris sūnus, bet jie visi gimė negyvi, tada tėvas su ja išsiskyrė. Tačiau galiausiai, vedęs ketvirtą žmoną, mano tėvas praturtėjo sūnumis. Vis dėlto vyresnysis mano brolis visados išliko pirmagimis ir todėl elgėsi su mumis kaip tikrų tikriausias patvaldys. Kaip ir mano seserys apsimetinėjau brolį garbinanti, bet iš tikrųjų baisiai nekenčiau engėjo.

Mano motina dvylikametė buvo ištekinta už tėvo. Jam buvo dvidešimt. Ėjo 1946-ieji, buvo praėję metai nuo pabaigos didžiojo karo, nutraukusio naftos gavybą. Nafta, gyvybinė šių dienų Saudo Arabijos jėga, dar nebuvo sukrovusi didžiulių turtų mano tėvo šeimai – Saudidams, bet palengva pradėjome justi jos įtaką mūsų šeimai. Didžiųjų valstybių vadovai ėmė rodyti pagarbos ženklus mūsų karaliui. Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis padovanojo karaliui Abdel Azizui prabangų rolsroisą. Skaisčiai žalias automobilis su sosto pavidalo užpakaline sėdyne saulėje žvilgėdavo kaip brangakmenis. Nors automobilis buvo be galo ištaigingas, karalių jis tikriausiai nuvylė, nes įdėmiai jį apžiūrėjęs atidavė vienam savo mylimiausių brolių Abdulai.

Abdula, mano tėvo dėdė ir artimas draugas, pasiūlė savo automobilį povestuvinei kelionei į Džidą. Tėvas sutiko ir tuo labai nudžiugino motiną – ji niekados nebuvo važiavusi automobiliu. 1946-aisiais – ir nesuskaičiuojamą daugybę šimtmečių – kupranugaris buvo įprasta susisiekimo priemonė Artimuosiuose Rytuose. Praeis dar trys dešimtmečiai, kol paprasti saudoarabai patogiai keliaus automobiliais, užuot joję kupranugariu.

Per septynias tos povestuvinės kelionės dienas ir naktis mano tėvai laimingai kirto dykumą ir nusigavo į Džidą. Deja, skubėdamas išvykti iš Rijado tėvas užmiršo pasiimti palapinę; dėl šito neapsižiūrėjimo, kadangi šalia nuolat sukiojosi keli tarnai, mano tėvai pirmą kartą sugulė kartu tik atvykę į Džidą.

Ta varginanti kelionė per dulkes mano motinai buvo vienas iš laimingiausių prisiminimų. Nuo tol ji savo gyvenimą skirstė į dvi dalis – „prieš kelionę“ ir „po kelionės“. Kartą ji man pasakė, kad su ta kelione baigėsi jos jaunystė, nes ji buvo per maža suprasti, kas jos laukia to ilgo kelio gale. Jos tėvai mirė per karštinės epidemiją ir ji liko našlaite būdama aštuonerių. Dvylikos buvo ištekinta už smarkaus būdo vyro, tamsaus storžievio. Ji buvo prastai pasirengusi gyvenime daryti ką nors daugiau, negu šokti pagal jo dūdelę.