Джин Сэссон: Princesė: visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Kai išgirdau savo pačios riksmus, iš baimės širdis nusirito į užkulnius. Kinkos ėmė drebėti tėvui atsistojus nuo kėdės; pamačiau jį užsimojant, bet smūgio į veidą taip ir nesulaukiau.

Už bausmę visi mano žaislai buvo atiduoti Ali. Norėdamas pamokyti, kad vyrai – mano šeimininkai – tėvas pareiškė, jog nuo šiol dėti valgius man į lėkštę turės teisę tik Ali. Tokią džiugią pergalę pasiekęs brolis duodavo man mažiausias porcijas ir prasčiausios mėsos gabalėlius. Kas vakarą guldavau miegoti alkana, nes Ali pastatydavo sargybinį prie mano durų ir liepdavo žiūrėti, kad negaučiau maisto iš motinos ar seserų. Brolis erzindavo mane – vidurnaktį atsinešdavo į mano kambarį gardžiai kvepiančios keptos vištienos ir ryžių su aštriu padažu.

Galiausiai Ali nusibodo mane kankinti, bet nuo to laiko jis, devynerių metų vaikigalis, tapo mano didžiausiu priešu. Nors man pačiai buvo vos septyneri, po vadinamojo obuolio incidento pirmą kartą suvokiau esanti moteris, supančiota vyrų, kurie net nenumano, kas yra sąžinė. Mačiau, kokios palaužtos dvasios mano motina ir seserys, bet išlikau optimistė ir neabejojau, kad vieną dieną triumfuosiu ir už mano patirtą skausmą bus atlyginta tikru teisingumu. Nuo mažų dienų šitaip nusistačiau, todėl virtau šeimos ramybės drumstėja.

Bet mano vaikystėje būta ir malonių akimirkų. Laimingiausios valandos prabėgo motinos tetos namuose. Likusi našlė ir per sena, kad sulauktų vyrų dėmesio, taigi ir nemalonumų, dabar buvo linksma ir prisiminė daugybę nuostabių istorijų iš savo jaunystės, kai kariaudavo gentys. Ji savo akimis regėjo, kaip gimė mūsų valstybė, ir apkerėdavo mus pasakojimais apie karaliaus Abdel Azizo ir jo sekėjų narsą. Turkiškai sėdėdamos ant neįkainojamų rytietiškų kilimų, mes su seserimis kramsnodavome pyragaičius su datulėmis ir migdoliniais riešutais, godžiai klausydamosi apie įspūdingas mūsų giminaičių pergales. Pasakodama apie Saudidų narsą mūšiuose, tetulė įkvėpė man ligi tol nepatirto pasididžiavimo savo šeima.

1891 metais, nugalėjus Rašididų klanui, mano motinos šeima kartu su Saudidų gimine pabėgo iš Rijado. Po dešimties metų jos šeimos vyrai grįžo su Abdel Azizu ir atsikariavo prarastas žemes; tetulės brolis kovėsi petys į petį su Abdel Azizu. Šitaip įrodę ištikimybę, jie pateko į karališkąją šeimą, nes pelnė teisę vesti Abdel Azizo dukras. Taigi buvo paruošta scena man virsti princese.

Kai buvau jauna, mano šeima buvo privilegijuota, bet ne itin turtinga. Pajamų iš naftos gavybos užteko sočiai pavalgyti ir gauti medicininę priežiūrą – tuo mūsų istorijos tarpsniu tai atrodė didžiausia prabanga.

Mes gyvenome didelėje viloje, pastatytoje iš baltai kaip sniegas dažytų betono blokų. Kasmet po smėlio audrų jie pagelsdavo, bet tėvo vergai pareigingai perdažydavo juos baltai. Taip pat buvo prižiūrimos ir beveik dešimties metrų aukščio mūro blokų sienos, juosiančios mūsų valdas. Mano akimis neįspūdingi vaikystės namai vakarietiškais matais buvo rūmai, bet galiu pasakyti, kad, palyginti su šiandieniniais Saudo Arabijos karališkųjų asmenų būstais, jie buvo visai kuklūs.

Vaikystėje man atrodė, jog mūsų šeimos namai per dideli, todėl nejaukūs ir nepatogūs. Baimę kėlė ilgi tamsūs koridoriai. Iš jų galėjai patekti į įvairių formų ir dydžių kambarius, saugančius mūsų gyvenimo paslaptis. Tėvas su Ali gyveno vyrams skirtose patalpose antrame aukšte. Genama vaikams būdingo smalsumo kartais įkišdavau ten nosį. Tamsiai raudonos aksominės užuolaidos nepraleisdavo nė menkiausio saulės spindulėlio. Oras buvo troškus nuo turkiško tabako ir viskio smarvės. Vos sykį baikščiai žvilgtelėjusi į vidų, tekina parskuosdavau į moterų patalpas pirmame aukšte, ten mes su seserimis užėmėme didžiulį sparną. Kambarys, kuriame gyvenau kartu su Sara, buvo priešais kiemą, jame vyrams buvo uždrausta rodytis. Motinos kambarys buvo dažytas skaisčiai geltona spalva, tad švytėte švytėjo gyvybe, kurios taip pastebimai stigo visur kitur.

Šeimos tarnai ir vergai gyveno mažyčiuose, tvankiuose kambarėliuose sodo gale pastatytame atskirame name. Mūsų viloje buvo įrengti oro kondicionieriai, o tarnų patalpos menkai pritaikytos karštam dykumos klimatui. Prisimenu, kaip tarnaitės ir vairuotojai iš svetur kalbėdavo, su kokia baime laukia miego meto. Nuo karščio juos gelbėdavo tik vėjelis, keliamas mažų elektrinių ventiliatorių. Tėvas sakydavo, girdi, jeigu įrengsiąs tarnų patalpose oro kondicionierius, jie kiaurą dieną parpsią.

Omaras vienintelis miegodavo vilos kambarėlyje. Prie lauko durų buvo pakabinta ilga aukso spalvos virvė. Už jos patraukus Omaro kambarėlyje suskambėdavo varpelis, panašus į kabinamus karvėms ant kaklo. Dieną ar naktį išgirdęs varpelį Omaras pašokdavo ant kojų ir lėkdavo prie mano tėvo durų. Turiu prisipažinti: daugybę kartų Omarui prigulus pokaičio ar vidury nakties aš skambindavau varpeliu, paskui dusdama parlėkdavau į savo lovą ir tyliai gulėdavau – kietai miegantis niekuo nekaltas vaikelis. Vieną naktį motina patykojo manęs skuodžiant atgal į lovą. Nutaisiusi išraišką, rodančią, kaip ji nusivylusi jauniausios dukros išdaigomis, nusuko man ausį ir prigrasino įskųsianti tėvui, bet taip ir neįskundė.

Nuo senelio laikų pas mus gyveno vergų sudaniečių šeima. Vergų padaugėdavo kasmet, kai tėvas grįždavo iš chadžo – kasmetės musulmonų šventos kelionės į Meką. Maldininkai iš Sudano ir Nigerijos parduodavo savo vaikus turtingiems saudoarabams, kad turėtų už ką grįžti namo į gimtinę. Atsidūrę tėvo globoje, vergai nebūdavo perparduodami kaip jų nelaimės broliai Amerikoje; jie dalyvaudavo mūsų šeimos gyvenime ir tėvo versluose – taip uoliai, kad galėjai pamanyti, jog tie verslai jų. Vaikai žaisdavo su mumis ir anaiptol nesijautė vergais. Kai 1962 metais mūsų šalies vyriausybė išlaisvino vergus, mūsų sudaniečių šeima su ašaromis akyse maldavo tėvą jų nepaleisti. Jie iki šiol gyvena jo namuose.

Mano tėvas nuoširdžiai saugojo mylimo karaliaus Abdel Azizo atminimą. Jis kalbėjo apie šį didį žmogų, tarsi būtų matęsis su juo kasdien. Sulaukusi aštuonerių buvau priblokšta, kai sužinojau, jog senasis karalius mirė 1953-aisiais, treji metai prieš man gimstant!

Po pirmojo mūsų karaliaus mirties šaliai iškilo rimtas pavojus, nes paties senojo karaliaus paskirtas įpėdinis sūnus Saudas, deja, neturėjo vadovui reikalingų savybių. Jis neišmintingai iššvaistė didumą šalies pajamų už naftą rūmams, automobiliams ir niekučiams savo žmonoms. Taigi neseniai susikūrusi valstybė ėmė grimzti į politinę ir ekonominę suirutę.

Prisimenu, kaip kartą 1963 metais valdančiosios šeimos vyrai susirinko mūsų namuose. Aš, septynmetė mergaitė, buvau labai smalsi. Tėvo vairuotojas Omaras įlėkė į sodą ir, leisdamas suprasti, kad iškilo labai svarbus reikalas, paliepė moterims lipti į antrą aukštą. Jis mosikavo rankomis, tartum vydamas iš namų kokius baisius žvėris, tiesiog varyte užvarė mus laiptais ir suginė į nedidelę svetainę. Mano vyresnioji sesuo Sara maldavo motiną leisti pasislėpti už arabeskomis puošto balkono ir stebėti, kaip dirba mūsų valdovai – tokia proga retai pasitaiko. Įtakingus dėdes ir pusbrolius draugiškuose šeimos susibūrimuose matydavome dažnai, bet dar niekados mums nebuvo tekę būti namie, kai buvo sprendžiami svarbūs valstybiniai reikalai. Nėra ko nė sakyti: pirmą kartą susirgusi mėnesinėmis moteris paskui turėdavo vaikščioti prisidengusi skraiste ir būdavo visiškai atskiriama nuo vyrų draugijos.

Mūsų gyvenimas buvo toks uždaras ir nuobodus, kad net motina mūsų pasigailėjo. Tą dieną ji prisidėjo prie savo dukrų – atsisėdo ant grindų koridoriuje, žvilgčiojo pro balkoną ir klausėsi vyrų didelėje pirmo aukšto svetainėje. Mane, kaip mažiausią, motina laikė ant kelių, dėl visa pikta švelniai užčiaupusi lūpas pirštais. Jeigu mus būtų kas nors užklupęs, tėvas būtų įsiutęs.