Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Nuo to vakaro, kai grįžo, Samyrai buvo uždrausta kelti koją iš savo kambario – ji turėjo laukti dėdės nuosprendžio. Nė vienas šeimos narys nedrįso balsu paprieštarauti dėl tokio prasto elgesio su ja. Ji pašnibždomis pasakė Tahani, kad jai pranešta, jog jai rastas tinkamas jaunikis; vestuvės įvyks po kelių mėnesių. Ši mintis kėlė Samyrai siaubą, nes juodu su Lariu aistringai vienas kitą mylėjo ir ji nebebuvo skaisti.

Mums pavyko ne daug ką sužinoti apie vestuves, nes į jas nebuvo pakviestas nė vienas žmogus ne iš Samyros giminės. Tačiau nė kiek neabejojome, kad sąjunga nenudžiugino Samyros. Girdėjome, kad jaunasis įpusėjęs šeštą dešimtį ir kad Samyra – trečioji jo žmona.

Praėjus nemažai laiko vienas iš Samyros pusbrolių papasakojo šeimos paskalas. Pasak jo, vestuvių naktį Samyra taip smarkiai ir ryžtingai priešinosi jaunajam, kad jam vos pavyko pasiimti tai, kas priklauso. Pasak pusbrolio, vyras žemas, storas ir ne itin raumeningas. Matyt, kraujo vis dėlto ištryško, bet tik jaunikio. Per tas įnirtingas grumtynes jis neturėjo kada įsitikinti nuotakos skaistumu.

Tahani tada iškamantinėjo Samyros tetą – ši dabar gailėjosi, kad prisidėjo įviliojant dukterėčią į spąstus. Teta sakė, kad iš pradžių vyras juto šiltus jausmus tigrei, kurią vedė. Jos įžeidinėjimai ir narsus priešinimasis bemaž neatvėsino jo ryžto užvaldyti ją jėga. Tačiau ilgainiui jam įgriso niekinantys Samyros gestai ir jis ėmė gailėtis priglaudęs ją po savo stogu.

Samyra pasigyrė tetai, kad sielvartas įkvėpė jai drąsos ir ji vyrui tiesiai į akis šaukianti, kad negali mylėti tokio kaip jis. Ji, Samyra, patyrė tikro, stipraus vyro glamonių. Ji paniekinamai atsiliepė apie vyro sugebėjimus lovoje ir labai nepalankiai palygino jį su savo aukštu, gražiu amerikiečiu.

Vyras be jokių ceremonijų su Samyra išsiskyrė ir atvežęs paliko prie dėdės durų. Jis įpykęs išrėžė dėdei, kad jų šeima negarbinga ir apvesdino jį žinodama, jog nuotaka praradusi skaistybę. Jis su menkiausiomis smulkmenomis papasakojo, kaip gėdingai elgėsi Samyra guldamasi į vestuvių guolį su kito vyro prisiminimais galvoje.

Pagautas netramdomo juodo įsiūčio dėdė ėmė ieškoti patarimo Korano puslapiuose; netrukus rado eilutes, įtikinusias jį teisingai nusprendus atskirti nuo pasaulio tą, kuri užtraukė gėdą jo giminės vardui. Jo ryžtą sustiprino buvęs vyras, vis dar negalintis atitokti nuo įžeidimų savo vyriškumui: visiems, kas tik norėjo klausytis, jis apskelbė, esą Samyros dėdės namai nesusigrąžins garbės, jei nepaskirs merginai sunkios bausmės.

Chabibas pranešė Tahani liūdną naujieną: Samyrai paskirta itin žiauri – vadinamojo moters kambario – bausmė. Jai buvo įrengtas specialus kambarys viršutiniame dėdės rūmų aukšte. Samyra bus įkalinta belangėje, garsų nepraleidžiančioje kameroje. Langai užmūryti betono blokeliais, sienos apmuštos garsui nepralaidžia medžiaga, kad niekas negirdėtų kalinės riksmų. Buvo įtaisytos specialios durys su plyšiu apačioje maistui perduoti. Gamtiniams reikalams atlikti grindyse išgręžta skylė.

Smalsiems darbininkams iš užsienio buvo paaiškinta, neva per avariją vienai giminaitei pažeistos smegenys; baiminamasi, kad ji gali pakelti ranką prieš save ar kitus šeimos narius.

Mes su seserimis susirinkome paguosti Tihani – ji baisiai sielvartavo, kad toks artimas jai žmogus uždarytas tarp keturių sienų. Skausmą jutome visos, nes Samyra buvo viena iš mūsų – Saudo Arabijos moteris, bejėgė prieš neteisybę.

Nepailsdama kūriau jos išvadavimo planus, bet mano seserys aiškiau matė padėtį. Jos buvo girdėjusios kitų tokių moterų istorijas ir žinojo, kad nėra vilties išgelbėti Samyrą – ji kankinsis atskirta nuo viso pasaulio, kol gyvybė pamažu užges.

Daug naktų nesudėjau bluosto – kamavo neviltis ir bejėgiškumas. Aš irgi buvau girdėjusi kalbų apie kitas pasmerktas šalies moteris, nubaustas kalėti moters kambaryje. Tačiau tik dabar ėmiau įsivaizduoti pratisai kaukiantį, kančios draskomą žmogų, kurį pažinojau, – moterį, įkūnijusią gyvenimą ir viltį mūsų šaliai, moterį, dabar gyvenančią visiškoje tamsoje, neturinčią nieko, kas palaikytų jai gyvybę – jokio vaizdo, jokio garso.

Vieną naktį prabudau lyg nuo košmaro. Mėgindama aprimti supratau: košmaras tikras. Akmuo niekados nenusiris nuo širdies pažinojusiems Samyrą ir dabar žinantiems, kad ji beviltiškai kamuojasi įkalinta, visiškai atskirta nuo pasaulio. Mintyse be paliovos sukosi klausimas: kokia jėga žemėje gali ją išvaduoti? Žiūrėdama į žvaigždėmis spindintį dykumos nakties dangų buvau priversta atsakyti, kad tokios jėgos nėra.

9 Koranas: literatūrinis prasmių vertimas. Pataisytas ir papildytas leidimas. Iš arabų k. vertė muftijus Romas Jakubauskas. – Vilnius: Kronta, 2010.

Aštuonioliktas skyrius

Antroji žmona

Niekada nepamiršiu 1980 metų rugpjūčio 28-osios, ketvirtadienio. Mudu su Karimu ką tik grįžome į Rijadą iš Taifo, vėsaus kalnų kurorto. Gulinėjau ant sofos ir viena iš tarnaičių filipiniečių masažavo man skaudamas kojas. Trys mūsų vaikai buvo stovykloje Jungtinių Arabų Emyratų Dubajaus mieste ir man be jų buvo nuobodu.

Vartant šūsnį laikraščių, susikaupusių per du mėnesius, kai nebuvome namie, dėmesį patraukė žinutė. Mano giminaitis, Asiro gubernatorius princas Chaledas al Faisalas neseniai ėmėsi žygių sumažinti nuolat augančias vedybų kainas savo provincijoje. Tam jis apribojo išpirkos sumą, kurią jaunikis turi mokėti už nuotaką jo regione.

Jis nustatė 25 000 Saudo rialų (7 000 JAV dolerių) ribą – tokio maksimumo už dukrą galės reikalauti nuotakos tėvai. Straipsnyje buvo rašoma, jog ketinantys vesti viengungiai palankiai sutiko šią direktyvą, nes 1980 metais vidutinė nuotakos kaina buvo 100 000 Saudo rialų (27 000 JAV dolerių), tad daug jaunų Saudo Arabijos vyrų žmonos tiesiog neįpirko.

Perskaičiau žinutę tarnaitei filipinietei, bet jai menkai rūpėjo perkamų ir parduodamų Saudo Arabijos moterų dalia: daugumai filipiniečių sunkiai sekėsi tiesiog išgyventi. Jos manė, kad mes, Saudo Arabijos moterys, esame laimingos, nes turime marias laiko ir didelius pinigus, kuriuos galime taškyti kaip tinkamos.

Man, dviejų dukterų motinai, nelabai rūpėjo nuotakos kaina, nes kai mūsų vaikams ateis metas tuoktis, išpirkos dydis neturės daug reikšmės. Mudu su Karimu buvome neapsakomai turtingi; pinigai tikrai nebuvo mano kasdienis rūpestis. Tačiau aš mačiau, kad mūsų šeimos vyrai linkę į atžangą. Tarp keturių namų sienų jie iškalbingai postringaudavo apie moterų laisvę, bet oficialiose direktyvose, kurias patys rašė, reikalavo išsaugoti status kvo ir be perstojo stūmė mus į pirmykščius laikus.

Mane būtų tenkinęs tik visiškas išpirkos panaikinimas. Kiek metų turės praeiti, kol moterys nebebus perkamos ir parduodamos kaip prekė?

Negalėjau nurimti ir ėmiau nervintis, nes visos mano seserys, išskyrus Sarą, vis dar buvo užsienyje. Mano brangiausioji sesuo po kelių savaičių turėjo gimdyti ketvirtą vaiką ir dabar beveik visą dieną miegodavo.

Jaunystėje aš puikiai buvau suplanavusi gyvenimą, bet jis nesusiklostė taip sėkmingai, kaip buvau numačiusi. Aš nugrimzdau į daugmaž tokią pat rutiną kaip mano seserys ir kitos princesės, su kuriomis susidraugavau.

Tarnai iš ryto pamaitindavo vaikus ir užimdavo juos dieną, tad paprastai miegodavau iki vidurdienio. Tada užkąsdavau vaisių ir tingiai mirkdavau vonioje. Apsirengusi vėlai pietaudavau su Karimu, o jeigu jis turėdavo reikalų – su savo seserimis. Paskui dykinėdavome arba skaitydavome, tada mudu su Karimu trumpai numigdavome. Po to jis grįždavo į savo kontorą ar lankydavo karališkosios šeimos pusbrolius, o aš keletą valandų praleisdavau su vaikais.