Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Pavakarę dalyvaudavau moterų arbatėlėse, į mūsų rūmus grįždavau ne vėliau kaip aštuntą ar devintą vakaro. Mudu su Karimu stengdavomės vakarieniauti su vaikais, kad sužinotume, ką jie veikė dieną. Beveik kas vakarą eidavome į pobūvius, mat priklausėme rinktiniam sluoksniui, kuris užimdavo mišrias poras. Dažniausiai bendraudavome vien su karališkosios šeimos nariais, bet retkarčiais į artimųjų ratą priimdavome ir aukšto rango užsieniečius, užsienio reikalų ministrus ir turtingas Saudo Arabijos verslininkų šeimas. Socialinių laisvių negavome, todėl mes, jaunesnės kartos atstovai, nusprendėme pasiimti jas jėga. Žinojome, kad dvasininkai verda pykčiu dėl mūsų mišrių sambūrių, bet nespaudė dėl to Chalido, mūsų gerbiamo ir pamaldaus karaliaus.

Į tokius pobūvius moterys rengdavosi ekstravagantiškai, nes mes turėjome mažai progų pasipuikuoti brangenybėmis ir apdarais. Mudu su Karimu dažnai grįždavome iš vakarėlių antrą ar trečią valandą nakties. Tokia rutina retai keisdavosi, nebent būdavome užsienyje.

Man nedavė ramybės amžinas klausimas: nejaugi čia ir visas gyvenimas? Nebegalėjau neigti faktų. Aš, ūmioji Sultana, tapau eiline, nuobodžia, abejinga saudoarabe, švaistančia laiką visokiems niekams. Tas tingus, prabangus gyvenimas buvo man šlykštus, bet nežinojau, ko griebtis, kad jį pakeisčiau.

Po atpalaiduojamojo pėdų masažo man kildavo noras pasivaikščioti soduose. Juos aš suplanavau pagal gražių Nuros sodų pavyzdį. Niekas nesuteikdavo man tiek malonumo kaip pasivaikščiojimas vėsioje paunksnėje giraitės, kurią išsijuosusi laistydavo ir prižiūrėdavo dvylikos vyrų iš Šri Lankos brigada. Mes gyvenome vienos iš karščiausių pasaulio dykumų viduryje, bet mūsų namus supo vešlūs žali sodai. Suplodavome pasakiškas sumas už milžinišką kiekį vandens, sunkvežimiais gabenamo iš jūros uostų laistyti augalams keturis kartus per dieną, todėl mes, turtingi saudoarabai, įveikėme bjaurųjį raudoną smėlį, laukiantį menkiausios progos užpustyti mūsų miestus ir nutrinti visus mūsų paliktus pėdsakus nuo žemės paviršiaus. Ateis laikas, kai dykuma paims viršų, bet kol kas esame savo krašto šeimininkai.

Stabtelėjau pailsėti pavėsinėje, pastatytoje specialiai Mahai, vyriausiajai mūsų dukrai, netrukus švęsiančiai penktą gimtadienį. Ji buvo svajotoja ir ištisas valandas leisdavo pasislėpusi tame vijokliais apaugusiame statinyje žaisdama sudėtingus žaidimus su įsivaizduojamais draugais. Ji labai priminė mane, kai buvau tokio amžiaus. Laimė, nepaveldėjo iš motinos sunkaus maištingo būdo – tėvas mylėjo Mahą ir ji nejautė poreikio maištauti.

Nuskyniau gėlių, kabančių virš Mahos mylimos vietos. Žaislus ji paliko netvarkingai sumestus į krūvą. Nusišypsojau ir pagalvojau, kad būdu ji visai nepanaši į jaunesnę seserį: trejų metų Amani buvo tobulas vaikas, visai kaip jos teta Sara.

Galvojant apie vaikus mane prislėgė siaubinga depresija. Prisiminiau padėkoti Dievui už sveiką sūnų ir dukras, bet mano akys pritvinko ašarų, kai vėl pagalvojau negalėsianti turėti daugiau vaikų.

Prieš metus per įprastą sveikatos patikrinimą mūsų miesto Karaliaus Faisalo specialiojoje ligoninėje ir tyrimų centre man buvo diagnozuotas krūties vėžys. Mudu su Karimu buvome sukrėsti, nes manėme, kad ligos – tik senių dalia. Visą gyvenimą niekuo nesirgau, lengvai pagimdžiau du paskutinius vaikus. Gydytojai buvo įsitikinę, kad vėžio ląstelių mano kūne nebeliko, bet aš netekau vienos krūties. Be to, buvau įspėta daugiau nepastoti.

Kad kūdikių troškimas neužtemdytų sveiko proto, mudu su Karimu nusprendėme, kad man reikia imtis atsargumo priemonės – sterilizacijos. Be galo bijojau nepamatyti, kaip užaugs trys mano vaikai, todėl tuo metu nesukau sau galvos dėl to, kad turiu tokią mažą šeimą. Saudo Arabijoje moteris retai nustoja gimdyti vaikus; ilgainiui mažėja gimdymo skausmai, ir tiek.

Mano gilias, neramias mintis pertraukė Karimo balsas. Žiūrėjau į jį, sparčiai žengiantį tankia žole. Per pastaruosius dvylika mėnesių mudu dažnai pykomės, nes gyvenimą kartino mano liga. Staiga nusprendžiau tapti ankstesne Sultana – mergina, sugebančia prajuokinti vyrą kone iki ašarų. Nusišypsojau matydama, kaip tobas plaikstosi jam aplink ilgas, raumeningas kojas. Jį pamačius man vis dar džiaugdavosi širdis.

Karimui priėjus arčiau pamačiau, kad jį slegia neramios mintys. Perkračiau visus spėjimus, nes vyro nuotaikas žinojau – jis negreit prisipažins, koks sunkumas užgriuvo. Rankos mostu paraginau atsisėsti šalia. Norėjau, kad sėdėtume taip arti, kiek tik leidžia mūsų griežti papročiai – tai yra, kad galūnės liestųsi per drabužius, su sąlyga, jog niekas nemato.

Karimas mane nuvylė – atsisėdo tolimajame pavėsinės kampe ir neatsakė į mano šypseną. Kažkas bloga nutiko vaikams! Pašokau ant kojų ir paklausiau, kokią blogą naujieną jis atnešė. Jis atrodė nustebęs, kad laukiu nemalonių žinių. Paskui Karimas ištarė žodžius, kurių net baisiausiame košmare nesitikėjau išgirsianti.

– Sultana, prieš keletą mėnesių aš padariau sprendimą, labai sunkų. Neaptariau šio reikalo su tavimi dėl tavo ligos.

Linktelėjau nelabai suprasdama, kas manęs laukia, nors jo žodžiai įvarė man siaubą.

– Sultana, tu esi ir visados būsi svarbiausia moteris – žmona – mano širdyje.

Vis dar nenumaniau, kokią žinią nori pranešti vyras, bet nė kiek neabejojau, kad tuos žodžius jis sako norėdamas parengti mane naujienai, kuri man nepatiks. Jutau, kaip sustingsta veidas; nenorėjau, kad jis atskleistų permainą, kuri man netrukus virs tikrove.

– Sultana, esu vyras, galintis leisti sau turėti daug vaikų. Trokštu dešimties, dvidešimties – tiek, kiek Dievas manys esant reikalinga.

Jis padarė pauzę ir ji man prailgo kaip visa amžinybė. Iš baimės sulaikiau kvapą.

– Sultana, aš vesiu dar vieną moterį. Ji kaip antra žmona gimdys man vaikus. Nieko daugiau man iš jos nereikia, tik vaikų. Tave aš visuomet mylėsiu.

Nieko negirdėjau, nes mano galvoje trinksėjo lyg kūjis. Įkliuvau į tamsios tikrovės, kuria negalėjau patikėti, spąstus. Šito tikrai nesitikėjau.

Karimas laukė mano reakcijos. Iš pradžių negalėjau pajudėti. Galiausiai atgavau kvapą, bet alsavau netolygiai, giliai. Jo žinios tiesa iš lėto įgrimzdo man į galvą ir įsikūnijo; kai atgavau jėgas, atsakyti įstengiau tik pykčio protrūkiu – parverčiau mus abu ant žemės.

Skausmas buvo toks baisus, kad žodžiais išreikšti negalėjau. Man reikėjo išgirsti Karimą maldaujant pasigailėti, kai nagais draskiau jam veidą ir spardžiau į kirkšnį beviltiškai mėgindama jį užmušti.

Karimas mėgino stotis, bet staiga apėmusi beprotybė suteikė man nepaprastos jėgos. Kad suvaldytų, Karimui teko prispausti mane prie žemės ir apsižergti.

Orą perskrodė mano riksmai. Plūdau vyrą tokiais žodžiais, kad ėmę rinktis tarnai sustingo. Lyg koks laukinis padaras spjoviau Karimui į veidą ir žiūrėjau, kaip jis vis labiau stulbsta matydamas savo paties sukeltą įsiūtį. Galop tarnai išsigandę reginio išsilakstė ir pasislėpė statiniuose arba už krūmų.

Galiausiai mano įniršis išsikvėpė. Apėmė mirtina ramybė. Pasakiau Karimui norinti skirtis: nieku gyvu nekęsiu tokio pažeminimo – antros žmonos. Karimas atsakė, kad apie skyrybas negali būti nė kalbos – nebent atiduočiau savo vaikus auginti antrajai žmonai. Jis niekados neleis jiems palikti namų.

Akimirksniu pamačiau, koks gyvenimas manęs laukia. Karimas, kuriam toli iki oraus ir padoraus civilizuoto vyro, vesis vieną žmoną po kitos. Dauguma vyrų ir moterų jaučia, kiek įstengia ištverti; aš nebuvau linkusi taikstytis su tokia paleistuvyste.