Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Karimas galėjo meluoti kiek tinkamas, bet aš supratau, ką reiškia antroji žmona. Priežastis buvo ne noras turėti daugiau vaikų. Viskas buvo kur kas primityviau. Mes gyvenome susituokę aštuonerius metus; jam reikėjo leidimo oficialiam seksui. Mano vyrui akivaizdžiai nusibodo valgyti vis tą patį patiekalą – jam reikėjo pamaloninti gomurį nauju, egzotišku valgiu.

Mane dar labiau įsiutino mintis, jog Karimas laiko mane tokia kvaila, kad patikėsiu tuo gerai apgalvotu jo aiškinimu. Taip, aš sutikčiau su tuo, ką skiria man Dievas, bet tik ne mano mirtingasis vyras. Liepiau Karimui nesipainioti man po kojų – kol kas susilaikysiu ir jo nežudysiu.

Pirmą kartą pajutau antipatiją savo vyrui. Jis dedasi išmintingas ir geraširdis, bet širdies gilumoje yra suktas ir savanaudis. Gulėjau šalia jo aštuonerius metus, bet staiga jis man ėmė atrodyti visiškai nepažįstamas. Liepiau jam dingti iš akių. Pasišlykštėjau pamačiusi, koks jis menkysta ir kiek mažai teigiamų savybių turi.

Žiūrėjau, kaip jis nueina – panarinęs galvą, pakumpinęs pečius. Nejaugi dar prieš valandą galėjau mylėti jį? Tačiau mano meilė išties atvėso. Buvau labai geros nuomonės apie Karimą, palyginti su kitais saudoarabais, jis atrodė kur kas pranašesnis. Liūdna, bet paaiškėjo, kad esybe jis nesiskiria nuo kitų.

Taip, tie dvylika mėnesių mudviem buvo sunkūs. Taip, santuoka varžo ir erzina. Septynerius metus mes patyrėme begalinį malonumą ir vos vienus turėjome rūpesčių ir vargų. Štai kodėl į mano partnerio svajones atsėlino mintys apie naujus džiaugsmus, apie kitą, galbūt sukalbamesnio būdo moterį.

Blogiausia, kad tas vyras, pasirodo, gali šantažuoti moterį, su kuria sugyveno vaikų. Nė kiek nesigėdydamas jis pareiškė, kad antra žmona padarys mano brangiuosius vaikus laimingus. Ką gi – metas nusileisti į šio vyrų dominuojamo pasaulio tikrovę.

Mano galvoje ėmė ryškėti planas ir aš su gailesčiu pagalvojau apie savo vyrą. Jis prastai prisimena, kokią liepsningą moterį vedė. Karimui bus sunku mane pergudrauti ir atimti vaikus.

Devynioliktas skyrius

Pabėgimas

Kitaip negu dauguma Saudo Arabijos vyrų, Karimas laikė šeimos pasus ir dokumentus žmonai lengvai pasiekiamoje vietoje. Aš jau mokėjau meistriškai padirbti jo parašą. Asmeninį antspaudą jis laikė namų kabinete, rašomojo stalo viršutiniame stalčiuje.

Kai surikiavau mintis ir grįžau į namus, Karimo niekur nebebuvo matyti. Vadinasi, jis dar ir bailys! Nė kiek neabejojau, kad naktį ar dvi praleis tėvo rūmuose.

Staiga prisiminiau Nurą. Užviriau pykčiu įsivaizduodama, kaip mano nelaime džiaugsis anyta. Veikiausiai ji jau išrinko antrą žmoną vyriausiajam sūnui. Iki tol nesvarsčiau, kas bus naujoji žmona, – gal jauna pusseserė iš karališkosios šeimos, juk mes, karališko kraujo asmenys, linkę tuoktis su saviškiais.

Ramiai susikroviau kelioninį maišą ir išėmiau kelis šimtus tūkstančių dolerių iš mūsų paslėpto seifo. Kaip dauguma karališkųjų asmenų Karimas numatė, kad gali kilti revoliucija – jos dažnai staiga sukrečia monarchų valdomas šalis. Mes aptarėme jo sumanymą išsipirkti mūsų gyvybę, jei gausūs silpnieji nuvers stipriuosius. Suniurnėjau žmogžudišką maldą, kad mūsų šiitų mažuma Rytų provincijoje nuverstų mūsų vadovus sunitus; niūrų mano veidą nutvieskė šypsena įsivaizduojant Karimo galvą, pamautą ant stulpo. Sudėjusi gausias savo brangenybes į maišelį, itin kruopščiai paruošiau kelionės dokumentus. Galiausiai buvau pasirengusi.

Nė viena seserimi negalėjau pasitikėti, nes joms galėjo kilti pagunda išduoti mano sumanymą savo vyrams. O visi vyrai eina išvien, tad Karimui bus bemat pranešta.

Išsikviečiau patikimiausią tarnaitę, nes įtariau, kad Karimas ją pirmą kamantinės, ir pasakiau jai kelioms dienoms išvykstanti į Džidą ir, jeigu mano vyras klaus, paprašiau pasakyti, ką sumaniau.

Paskambinau savo mėgstamiausiam šeimos lakūnui ir pranešiau, kad mažiau negu po valandos skrisime į Džidą; jis turi pasitikti mane oro uoste. Paskambinau tarnams į Džidą ir pasakiau, kad lankysiuosi pas draugę mieste. Gal užsuksiu į mūsų vilą. Jeigu skambins Karimas ir norės su manim pasikalbėti, jie turi jam sakyti, kad esu pas draugę ir atskambinsiu pirmai progai pasitaikius.

Šitomis gudrybėmis mėginau pasiekti, kad Karimas kuo ilgiau nesužinotų tikrųjų mano kelionės planų.

Vairuotojo vežama į oro uostą stebėjausi, koks intensyvus eismas ketvirtadienio vakarą Rijade. Mūsų mieste knibždėjo užsienio darbininkų, nes mes, saudoarabai, negalime prisiversti dirbti juodų darbų. Ateis diena, kai nevisateisiai gyventojai nebegalės pakęsti prasto elgesio su jais; mūsų lavonais mis gaujos benamių šunų, besibastančių po mūsų miestus.

Kai lakūnas amerikietis pamatė link jo besiartinantį juodą šešėlį – mane – nusišypsojo ir pamojo ranka. Jis daug kartų mane skraidino ir maloniai priminė man tuos atvirus, draugiškus pilotus, kurie prieš tiek daug metų motinai ir man padėjo atsidurti pas Sarą. Tas prisiminimas suvirpino širdį ir aš skausmingai pajutau, kaip man trūksta gydančio motinos glėbio.

Įlipusi į lėktuvą pasakiau lakūnui, kad mūsų planai pasikeitė: vienas iš vaikų Dubajuje susirgo ir ką tik sulaukiau Karimo skambučio. Jis patarė man skristi pas vaiką, o ne į Džidą. Pats atskrisiąs rytoj, jei reikalas rimtas.

Kuo lengviausiai pamelavau sakydama pilotui, kad mes, aišku, manome, jog mūsų jaunėlę tiesiog kamuoja namų ilgesys ir kad ji aprims, kai būsiu šalia. Juokdamasi pasakiau, kad vaikai išvykę iš namų jau trys savaitės, mažajai tai tikrai per ilgas laiko tarpas.

Nieko manęs neklausinėdamas lakūnas pakeitė skrydžio planus. Jis daug metų skraidino mūsų šeimą ir žinojo, kad mudu su Karimu – laiminga pora. Abejoti mano nurodymais jis neturėjo pagrindo.

Atskridus į Dubajų liepiau lakūnui kaip visada apsistoti viešbutyje „Dubai Sheraton“. Paskambinsiu jam rytoj ar poryt ir pranešiu savo planus. Paaiškinau, kad gali pailsėti, mat Karimas sakė, kad lakūno ir lėktuvo kelias dienas nereikės. Mes turėjome tris lėktuvus „Learjet“, vienas visada būdavo paruoštas Karimui skristi.

Netikėtai pamatę motiną vaikai netvėrė džiaugsmu. Britų vasaros stovyklos viršininkas užjausdamas palingavo galvą, kai pasakiau, kad sunkiai susirgo vaikų senelė. Tą patį vakarą su vaikais parskrisiu į Rijadą. Viršininkas nuskubėjo į raštinę vaikų pasų.

Kai atsisveikindama paspaudžiau jam ranką, užsiminiau negalinti rasti tarnaičių, lydėjusių vaikus į Dubajų. Jos neatsiliepia į telefoną savo kambaryje; spėju, vakarieniauja. Ar jis negalėtų paskambinti joms ryte ir pasakyti, kad prašiau lakūno Džoelio laukti jų viešbutyje „Dubai Sheraton“? Jos turi nieko nelaukdamos eiti tenai ir perduoti lakūnui šį raštelį – atkišau viršininkui voką su laiškeliu amerikiečių pilotui.

Laiškelyje atsiprašiau, kad griebiausi apgaulės ir juo pasinaudojau; prieraše Karimui paaiškinau, kaip dviveidiškai pasielgiau su lakūnu. Žinojau, kad Karimas užpyks ant lakūno, bet jo pyktis atlėgs, kai pagalvos apie visas aplinkybes. Lakūnas Džoelis Karimui patiko labiausiai, tad darbo jis tikrai nepraras.

Su vaikais įsėdome į laukiantį limuziną; tiesioginis skrydis į Londoną mažiau negu po valandos. Griebsiuosi bet kokio melo, kuris tik šaus į galvą, kad tik gaučiau keturias vietas lėktuve.

Paaiškėjo, kad daugiau nusidėti Dievui nereikės. Lėktuvas buvo apytuštis: dauguma žmonių karštai vasarai baigiantis grįžo į Persijos įlankos šalis, o ne skrido svetur. Vaikai buvo mieguisti ir beveik nieko neklausinėjo. Pasakiau jiems, kad kelionei pasibaigus jų laukia staigmena.