Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Iš aklavietės mudu išgelbėjo kompromisas. Aš grįšiu į Rijadą tik tokiu atveju, jei Karimas pasirašys juridinę galią turintį dokumentą, kuriame bus konstatuota, kad tol, kol būsime susituokę, jis neves antros žmonos. Jeigu žodį sulaužys, aš gausiu teisę su juo skirtis, vaikai bus atiduoti globoti man ir man atiteks pusė jo turtų. Be to, man bus patikėta valdyti pinigus, kuriuos nuėmiau nuo sūnaus sąskaitos Šveicarijos banke – Karimas tokią pat sumą padės į naują jo sąskaitą. Karimas dar padės po milijoną dolerių mūsų dukrų vardu į Šveicarijos banką. Aš turėsiu savo ir vaikų pasus su naujais dokumentais, suteikiančiais teisę keliauti be jokių suvaržymų.

Pasakiau Karimui, kad jam pasirašius reikiamus dokumentus aš su vaikais dar mėnesį liksiu Europoje. Apie tai, ką apsisprendžiau daryti, jis jau įspėtas; gal gerai pagalvojęs nustos manęs geidęs. Aš nenoriu antrą kartą užlipti ant to paties grėblio. Karimas susiraukė girdėdamas mano žodžius – ištariau juos su tokiu ryžtu, kokį jis retai buvo girdėjęs.

Palydėjau Karimą į oro uostą. Jis neatrodė laimingas. Atsisveikinusi jaučiausi ne tokia patenkinta, kaip galėjau tikėtis, kai lošdama taip rizikingai kaip dar niekada gyvenime pasiekiau tokią stulbinančią pergalę. Mat įsitikinau, kad priversdama vyrą daryti tai, kas teisinga, patiri nedaug džiaugsmo.

Po mėnesio paskambinau Karimui norėdama išgirsti jo sprendimą. Jis prisipažino, kad esu jo stiprybė, visas jo gyvenimas. Jis nori susigrąžinti šeimą ir ankstesnį gyvenimą. Be užuolankų atšoviau, kad jis negali perkirsti mūsų meilės gijų šaltu abejingumo peiliu, o paskui tikėtis, jog vėl pavyks jas surišti be jokio mazgo. Mes buvome viena laimingiausių porų: mylėjome vienas kitą, turėjome vaikų ir pasakiškų turtų. Visa tai sugriovė jis, ne aš.

Grįžau į Rijadą. Vyras laukė su nedrąsia šypsena drebančiose lūpose. Abdula ir dukros pašėlo iš džiaugsmo pamatę tėvą. Matydama savo vaikus tokius laimingus aš ir pati pamažėle ėmiau jaustis vis labiau patenkinta.

Deja, pamačiau, kad savo namuose esu svetima, apatiška ir nelaiminga. Nebegaliu vėl būti ta Sultana kaip prieš metus. Man reikėjo svarbaus tikslo, sunkumų, kuriuos reikėtų įveikti. Nusprendžiau tęsti mokslus; mano šalyje jau buvo aukštųjų mokyklų moterims. Aš iš naujo patirsiu, kas yra normalus gyvenimas, ir pamiršiu beprasmišką princesės gyvenimo rutiną.

Na, o kalbant apie Karimą, teliko laukti, kada laikas ištrins prastus jo elgesio prisiminimus. Aš pasikeičiau grumdamasi, kad išsaugočiau santuoką nuo svetimos moters atsiradimo. Karimas buvo didžiausias autoritetas mano gyvenime, kol išklibino mūsų santuokos pamatus kalbomis apie vedybas su kita moterimi. Mūsų meilės liepsna išblėso. Dabar jis buvo ne ką daugiau kaip mano vaikų tėvas.

Mudu su Karimu ėmėme taisyti savo lizdą ir stengėmės užtikrinti ramybę vaikams, nes manėme, kad mažiesiems ji itin reikalinga. Jis sakė skaudžiai išgyvenąs dėl to, kad mūsų meilė dingo. Jis šauniai stengėsi reabilituotis mano akyse. Sakė, jeigu ir toliau smerksiu jo ankstesnį elgesį, mudu ir vaikai nepajėgsime džiaugtis savo ateitimi. Aš beveik nieko jam nesakiau, bet žinojau, jog tai tiesa.

Mūsų asmeninio karo žaizdos liko praeityje, bet pergalės skonis buvo toli gražu ne saldus. Dažnai susimąstydavau apie emocinius randus, subjaurojusius mane per tokį trumpą gyvenimą; liūdna, bet visų mano žaizdų kaltininkai buvo vyrai. Štai kodėl negalėjau labai gerbti nė vieno priešingos lyties atstovo.

Dvidešimtas skyrius

Didžioji šviesi viltis

Nė nepajutome, kaip atėjo 1990 metų rugpjūtis. Staiga per prabangų pobūvį mūsų viloje Džidoje išgirdome šiurpią naujieną: dvi kaimyninės šalys susikibo mirtinose grumtynėse kitapus sienos, mažyčiame Kuveite. Mudviem su Karimu vaišinant dvidešimt svečių iš mūsų rato, nuo laiptų viršaus šią žinią garsiai šaukdamas pranešė mūsų sūnus. Jis klausėsi BBC per savo trumpųjų bangų radijo imtuvą. Stojo ilga, slogi tyla, paskui per kambarį nuvilnijo negalinčių patikėti balsų ūžesys.

Mažai saudoarabų, net karališkosios šeimos narių, prisidėjusių prie derybų tarp Kuveito ir Irako, iš tikro tikėjo, kad Sadamas Chuseinas įsiverš į Kuveitą. Karimas tą dieną – 1990 metų rugpjūčio 1-ąją – dalyvavo be rezultatų pasibaigusiame pasitarime Džidoje. Kuveito kronprincas šeichas Saadas al Abdula al Salimas al Sabachas ką tik grįžo į gimtinę kupinas vilties, jog karo galima išvengti.

Kai mūsų sūnus suriko, kad Irako kariuomenė traukia link Kuveito miesto, tapo aišku, koks rimtas šis antpuolis. Man dingtelėjo, ar milžiniškai Al Sabachų šeimai pavyks išsigelbėti. Man, motinai, labiausiai rūpėjo nekalti vaikai.

Stebėjau Karimo veidą kitoje sausakimšo kambario pusėje. Nors apsimetė ramus, širdyje tūžo. Irakiečiai netesėjo žodžio, tad mūsų vyriausybės vadovai, tikinę, kad pavojus nedidelis, liko kvailių vietoje. Rudose Karimo akyse mačiau žvilgesį, nuo kurio man nugara ėjo pagaugais. Žinojau, kad jis ir kiti pas mus atėję Saudidai netrukus išeis į paskubomis sušauktą šeimos pasitarimą.

Dažnai girdėjau Karimą pasakojant apie Baath10 režimo Irake žiaurumus. Jis daug kartų sakė, kad irakiečiai iš prigimties agresyvūs ir linkę smurtauti asmeniniame gyvenime. Jo manymu, tuo galėjai paaiškinti, kodėl visa šalis nesipriešino policinės valstybės žiaurumams.

Pati mažai žinojau apie tikrąją regiono politiką, nes Saudo Arabijoje žiniasklaida yra smarkiai cenzūruojama, o mūsų vyrai žmonoms nenoriai pasakoja apie savo politinę veiklą. Vis dėlto Karimo nuomonę patvirtino istorija, kurią išgirdau iš vieno irakiečio.

Prieš keletą metų vakarieniaudama Londono restorane kartu su Karimu, Asadu ir Sara tiesiog pasibaisėjau klausydamasi, kaip šiek tiek pažįstamas irakietis gyrėsi nužudęs tėvą dėl nesusipratimo, susijusio su pinigais.

Sūnus pelningai investavo Paryžiuje ir siuntė pinigus į tėvynę tėvui. Šis našlys įsimylėjo kaimietę ir sūnaus uždirbtus pinigus leido pirkdamas meilužei brangias dovanas. Grįžęs į Iraką sūnus pamatė, kad jo pinigai iššvaistyti. Jam nekilo abejonių, ką turi daryti – nušauti tėvą.

Karimas garsiai šaukdamas pasmerkė tokį neįtikimą poelgį. Irakietį nustebino, kad mano vyras apstulbo ir negali tuo patikėti.

– Bet juk jis išleido mano pinigus! – paprieštaravo vyriškis. – Jie buvo mano!

To žmogaus manymu, jis turėjo pagrindą atimti gyvybę savo tėvui!

Karimui jo poelgis pasirodė toks šlykštus ir siaubingas, kad jis nesusilaikė. Paprastai būdavo mandagus, bet dabar prišoko prie irakiečio ir liepė jam nešdintis nuo mūsų stalo. Vyras paskubomis išsidangino. Karimas suniurnėjo, girdi, toks požiūris Irake nėra retas, bet jis labai abejoja, ar visuomenė gali atlaidžiai žiūrėti į tai, kad žmogus nužudo savo tėvą.

Kaip ir visi saudoarabai, Karimas labai gerbė tėvą ir visaip tai rodė. Jam nė į galvą nebūtų atėję pakelti prieš tėvą balsą ar net pasisukti į jį nugara. Ne kartą mačiau Karimą atatupstą išeinantį iš kambario, kuriame buvo tėvas.

Gėda prisipažinti, bet kaip dauguma arabų daug rūkau. Tačiau man niekados nebuvo leidžiama rūkyti Karimo tėvo akivaizdoje.

Karimas, atgyvenusios monarchijos narys, nepaprastai domėjosi Artimųjų Rytų karalius nuvertusiais sąjūdžiais. Laikui bėgant daug arabų šalių karalių buvo be ceremonijų išmesti į istorijos šiukšlyną; nemažai jų baigė gyvenimą kulkų išvarpytais kūnais. Karimas, karališkosios šeimos atstovas, baiminosi, kad mūsų krašte gali kilti neramumai.