Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Karimas rūškanu veidu įlėkė pro duris. Jam rūpėjo, kas nutiko: mūsų riksmus jis girdėjo net būdamas kieme.

Nejaugi jis nežinąs? Moterys sulaužė pirmą neįveikiamą kliūtį – jos pareikalavo teisės vairuoti! Karimo atsakymas atvėsino mūsų įkarštį. Jo nuomonę šiuo klausimu žinojau: jis vis sakydavo, kad mūsų kanonuose apie tai nekalbama. Jis kaip ir daugelis Saudo Arabijos vyrų manė, kad absurdiška moterims neleisti vairuoti.

Dabar mano vyras išvargusiu balsu pasakė neįsivaizduojamą dalyką.

– Mes nenorėjome, kad jūs, moterys, imtumėtės būtent tokių veiksmų! Mes grūmėmės su religiniais fanatikais dėl kiekvienos nuolaidos! Labiausiai jie baiminasi, kad dėl mūsų sprendimų moterys ims siekti daugiau privilegijų. Nejaugi dabar, kai kareiviai saugo mūsų gyvybę nuo irakiečių grėsmės, tau, Sultana, svarbiausia, kad moterys galėtų vairuoti?! – suriko jis.

Įsiutau ant Karimo. Daugybę kartų jis pasisakė prieš šį kvailą paprotį, dėl kurio Saudo Arabijos moterys priverstos tūnoti namie. O dabar dvasininkų baimė iškėlė aikštėn, kokia baili jo sieliūkštė. Kaip troškau, kad mano vyras būtų kovotojas, žmogus, pasišviečiantis sau gyvenimo kelią karšta doros liepsna!

Iš to įniršio atšoviau, kad mes, moterys, negalime būti „elgetos, keliančios sąlygas“. Mums būtų neleistina prabanga pačioms pasirinkti, kada ir kur veikti! Mes turime išnaudoti kiekvieną pasitaikančią menkutę progą. Dabar atėjo metas veikti ir Karimas turi stoti mūsų pusėn. Karalius tikrai nepraras sosto vien todėl, kad moterys vairuos mūsų miestų gatvėmis!

Tą akimirką Karimas buvo įpykęs ant visų moterų ir rūsčiai pareiškė, kad dėl šio precedento moterų kova dėl savo teisių nepajudės iš vietos ištisus dešimtmečius. Pasak jo, mudviejų džiaugsmas virs liūdesiu, kai pamatysime, kokios bausmės sulauks taip kvailai besielgiančios moterys. Ateis tinkamas laikas moterims vairuoti, bet dabar ne metas tokiems drastiškiems veiksmams. Jis išėjo, bet jo žodžiai tebetvyrojo ore. Klausykit, juk savo žodį tarė vyras!

Karimas sugadino mums tą trumpą malonumo akimirką. Sušnypščiau lyg katė lydėdama jį žvilgsniu; Sarai tirtėjo lūpos stengiantis susilaikyti nenusišypsojus. Į Karimo žodžius ji reagavo su panieka. Ji priminė man, kad mūsų šeimos vyrai žodžiais pasisako už moterų teises, bet iš tikrųjų jie ne ką geresni už fundamentalistus. Visiems vyrams patinka laikyti savo moteris prispaustas taip, kad negalėtų nė krustelėti, antraip sulauktume, kada jie patys palengvintų mums sunkią naštą. Mūsų vyrai ir tėvas – iš šalį valdančios karališkosios šeimos. Jeigu jie negali mums padėti, kas tada gali?

– Amerikiečiai! – šypsodama atsakiau. – Tik amerikiečiai!

Paaiškėjo, kad Karimas teisus. Keturiasdešimt septynios narsios jaunos moterys, nepaklususios neoficialiam draudimui vairuoti, mutavai tapo atpirkimo ožiais už visus jos gautus nusiskundimus. Jos buvo vidurinės klasės atstovės, mokytojos ar studentės – mūsų mąstytojos, veiksmo žmonės. Drąsus poelgis sugriovė joms gyvenimą: iš jų buvo atimti pasai, jos neteko darbo, jų artimiesiems buvo grasinama.

Atėjusios apsipirkti į vietos prekybos centrą mudvi su Sara nugirdome jaunus pamaldžius studentus, kurstančius tėvynainius prieš tas moteris: girdi, jos yra didžiausios nusidėjėlės ir verčiasi prostitucija – mečetėje tai patvirtino vyrai, turintys pagrindą taip kalbėti! Mudvi su seserim dar kurį laiką pasisukiojome prie vitrinos ir nugirdome jaunuolius garsiai pareiškiant, esą Vakarų brukamos pagundos užtrauks gėdą visiems saudoarabams!

Norėjau susitikti su tomis moterimis, pati patirti lašelį jų šlovės. Kai pasakiau apie savo sumanymą Karimui, šis taip įsiuto, kad iš pradžių sumanymo atsisakiau. Vyras pagrasino liepsiąs neišleisti manęs iš namų, jei pamėginsiu šitaip skandalingai pasielgti. Tą akimirką nekenčiau savo vyro, nes žinojau jį galint įvykdyti savo grasinimą; staiga jis pamišo iš baimės dėl tėvynės ir dėl sumaišties, kurią mes, moterys, galime sukelti karališkojoje šeimoje.

Po kelių dienų sukaupiau drąsą ir pamėginau rasti tas narsias moteris. Grįžau į tą prekybos centrą. Pamačiusi ratu sustojusius vyrus liepiau savo vairuotojui filipiniečiui prie jų prieiti ir pasakyti, kad jis musulmonas (Saudo Arabijoje gausu šio tikėjimo filipiniečių), ir paprašyti atsišaukimo su tų „puolusių moterų“ telefonų numeriais: jis norintis paskambinti jų tėvams ar vyrams ir į šuns dienas išdėti jų dukras ar žmonas.

Vairuotojas grįžo su atsišaukimu; įspėjau jį nieko nepasakoti Karimui. Laimė, tarnai filipiniečiai, ne taip kaip arabai, stengiasi nesivelti į mūsų šeimos konfliktus ir neprasitaria mūsų vyrams, kai leidžiame sau šiek tiek laisviau pasielgti.

Atsišaukime buvo surašyta trisdešimt pavardžių su telefonų numeriais. Drebančia ranka surinkau pirmą. Ištisas savaites be perstojo mėginau prisiskambinti, bet tik tris kartus kitame laido gale išgirdau balsą. Kad ir ką sakiau, išgirdau, kad ne ten pataikiau. Moterys buvo taip įnirtingai persekiojamos, kad jų artimieji arba jų išsigindavo, arba neatsiliepdavo į skambutį.

Išvykdamas iš šalies pas mus užsuko Ali. Jis su šeima – keturiomis žmonomis ir devyniais vaikais – kelioms savaitėms skrido į Paryžių. Brolis tvirtino norintis kautis su irakiečiais, bet turintis verslo reikalų, mūsų šaliai svarbesnių už dar vieną vyrą su uniforma. Taigi jis, Ali, privaląs atlikti pareigą ir išvykti iš Saudo Arabijos.

Žinojau, kad brolis tiesiog saugioje vietelėje išlauks, kol pasibaigs karas. Tąkart neturėjau noro apkaltinti jo bailumu ir susirieti, tad tik nusišypsojau ir palinkėjau gero kelio.

Apie vairavusias automobilius moteris prašnekome, kai Ali suktai užsiminė, jog vieną iš narsuolių tėvas nubaudė mirtimi už tai, kad užtraukė gėdą šeimai. Tėvas tikėjosi, kad tada, kai dukters nebebus tarp gyvųjų, religiniai fanatikai atstos nuo jo ir kitų artimųjų. Ali šypsojosi tai sakydamas! Kaip tą akimirką nekenčiau savo brolio! Jam labai tiko gyventi šalyje, kur moterys buvo tokių kaip jis vergės. Jis iki paskutinio kraujo lašo būtų kovęsis, kad moterys būtų laikomos antrarūšėmis būtybėmis, nes valinga, tvirto būdo moteris jam būtų kėlusi siaubą.

Mano paklaustas apie šį incidentą Karimas tvirtino nieko nežinąs, bet liepė mesti jį iš galvos – ne mūsų reikalas. Vis dėlto jis pripažino, kad nenustebtų, jeigu taip iš tikrųjų įvyko, nes tą triukšmą sukėlusių moterų artimieji prisikentė ne mažiau negu jos pačios.

– Ar aš tau nesakiau? – patenkintas savimi paklausė jis primindamas man, ką pranašavo to nebylaus protesto dieną.

Aš pajutau, kad Karimas mane apmulkino, kadaise kalbėdamas apie moterų laisvę; iš tikrųjų savo mąstysena jis buvo ne ką pažangesnis už Ali. Nejaugi mano tėvynėje nėra nė vieno vyro, kuris norėtų, kad moteris varžantys pančiai atsilaisvintų?

Gandai apie tos jaunos moters mirtį mūsų krašte nenurimo ir iki šios dienos niekas nei paneigė, nei patvirtino, kad ją ištiko toks likimas; tie gandai slegia mus, moteris, kaip grasinimas, koks galas laukia tų, kurios turi drąsos.

Karas, kurio taip bijojome, prasidėjo ir baigėsi. Mūsų vyrai kovėsi ir guldė galvas, bet iš Karimo sužinojau, kad daug mūsų karių kautynėse neparodė drąsos. Tiesą sakant, mūsų sąjungininkams teko sugalvoti taktiką, kad neįžeistų mūsų, arabų, kai buvo atskleidžiama tiesa apie mūsų karius. Mano vyras raudo pasakodamas apie saudoarabus, kurie bėgo ne link priešo, o nuo jo. Iš kariškių galėjome didžiuotis tik lakūnais – jie kovėsi narsiai, garbingai.