Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Be to, kaip ir didumai arabų, Karimui buvo labai gėda matant nesibaigiantį reginį – musulmoną, besipešantį su musulmonu. Mes, saudoarabai, iš esmės sudėjome ginklus, kai mūsų šalis iš genčių krašto virto suvienyta karalyste. Mūsų vyrai linkę kovoti su priešais ne praliedami jų kraują – civilizuota pergale laikoma, kai įgauni prieš juos galią.

Bet dabar mūsų gyvenimą draskė beprotiška tikro karo drama. Mūsų vyrai išskubėjo daryti svarbių diplomatinių sprendimų, o mes, moterys, sušukome Abdulai atnešti į svetainę savo imtuvą. Naujienos buvo šykščios, bet atrodė, kad vargšų kuveitiečių padėtis kuo toliau, tuo labiau blogėja. Prieš išsiskirstydamos sužinojome, kad Kuveitas okupuotas; į mūsų šalį plūsta tūkstančiai karo pabėgėlių. Mes, saudoarabai, manėme, kad pavojus mums negresia; negalvojome nei apie asmeninį saugumą, nei apie grėsmę mūsų šaliai.

Kitą savaitę įsitikinome, kad mūsų ramybė buvo be pagrindo. Sadamo kariuomenė artinosi prie mūsų sienų ir visą šalį apskriejo gandai, kad jis sumanė vienu kąsniu praryti dvi kaimynes!

Virtinės saudoarabų iš rytinės mūsų šalies dalies prisidėjo prie bėgančių kuveitiečių. Išsigandę giminaičiai skambino mums pranešti naujieną, kad Rijade blaškosi tūkstančiai panikos apimtų žmonių. Netrukus dažnas tautietis pajuto, kad sostinėje nesaugu; keliuose į Džidą susidarė spūstys, negalėjai gauti lėktuvo bilieto į šį miestą. Ramią mūsų karalystę apėmė pamišimas.

Mudvi su Sara susijaudinome išgirdusios, kad kuveitietės, kurioms leidžiama vairuoti ir nesidengti skraistėmis veidų, važinėja mūsų keliais ir net sostinės gatvėmis. Jokia vakarietė niekados negalėtų įsivaizduoti, kokias prieštaringas emocijas patyrėme tada, kai mus buvo beužgriūvanti audra. Mūsų piktdžiuga buvo sumišusi su nuostaba; kita vertus, virėme pavydu, kad mūsų sesės arabės vairuoja automobilius ir rodo veidą mūsų šalyje! Ar ši neatskiriama mūsų gyvenimo dalis – skraistė ir Saudo Arabijos papročiai – dabar telaikomi kliuviniais, kurių taip lengva atsisakyti priešo pavojaus akivaizdoje?! Toms kuveitietėms gyventi buvo lengva. To negalėjai pasakyti apie mus: juk mes sukandusios dantis kentėme vyrų viršenybę. Kraują mums kaitino pavydas. Užjautėme tas moteris, netekusias tėvynės, namų ir mylimų žmonių, bet netvėrėme pagieža, kad jos parodė, kokia absurdiška mūsų šventeiviška padėtis. Kaip mes troškome laisvių, kuriomis jos nė nesusimąstydamos naudojosi!

Tomis niūriomis rugpjūčio dienomis kas minutę pasklisdavo vis naujas gandas. Kai Karimas man patvirtino, kad naujausias gandas – esą mūsų karalius leido užsienio kariams atvykti į mūsų šalį – tiesa, supratau, jog mūsų gyvenimas niekada nebebus, koks buvęs.

Pasirodžius amerikiečių kariams, Saudo Arabijos feministėms įsižiebė vilties kibirkštėlė. Joks saudoarabas niekada neįsivaizdavo pamatysiąs moterį karine uniforma, ginančią Saudo Arabiją, tą vyrų dominavimo tvirtovę. Galva neišnešė tokio dalyko! Mūsų dvasininkai pasibaisėjo ir vardydami prastas naujienas kalbėjo, kaip nukentės mūsų kraštas.

Neįmanoma pamatuoti, koks sąmyšis buvo sukeltas mūsų gyvenime. Joks žemės drebėjimas negalėjo labiau mūsų sukrėsti.

Džiaugiausi įvykių eiga ir jutau, kad permainos išeis į naudą, bet daug šalies moterų netvėrė pasipiktinimu. Buvo tokių – laikiau jas kvailėmis – kurios bijojo, kad tos užsienietės pavilios jų vyrus! Ko gero, ta baimė buvo pagrįsta, nes dauguma saudoarabių patiria nerimą, kai jų vyrai išvyksta į užsienį, ir vos viena kita tiki, kad jos vyras liks ištikimas iš visų pusių gundant Vakarų blondinėms. Dažna mano draugė guodėsi mintimi, kad tik prostitutė ar moteris, neturinti kuo pasigirti, tiek nusižemins, kad gyvens po vienu stogu su svetimu vyru. Mano tautietės kuždėjosi skaičiusios, esą tos amerikietės priimamos į armiją tik dėl savo paslaugų vyrams – jos tik tenkinančios jų lytinius poreikius.

Tos „super“ moterys, galinčios elgtis kaip tinkamos svetimoje šalyje, kėlė mums prieštaringas emocijas. Apie Amerikos kariškes žinojome mažai, nes mūsų valdžia, pasitelkusi į pagalbą cenzūrą, nuo savo piliečių slepia visas žinias apie moteris, tvarkančias savo pačių gyvenimą. Kita vertus, per nedažnas keliones svetur mūsų keliai vesdavo ne į karines bazes, o į prekybos centrus. Kai Asadas parnešė Sarai necenzūruotų Amerikos ir Europos žurnalų ir laikraščių, apstulbome pamačiusios, kad tos kariškės ganėtinai patrauklios; dažna turėjo vaikų. Mūsų mentalitetas neleido mums įsivaizduoti tokios laisvės. Siekėme kuklių tikslų: nesidangstyti veido, vairuoti automobilius ir dirbti. O dabar mūsų šalis priglaudė mūsų lyties atstoves, visiškai pasirengusias susikauti su vyrais mūšyje!

Mes, Saudo Arabijos moterys, pasijutome važiuojančios emocijų amerikietiškaisiais kalneliais. Vieną akimirką nekentėme visų moterų užsieniečių, tiek kuveitiečių, tiek amerikiečių, savo šalyje. Tuo pat metu kuveitietės džiugino mums širdį, nes rodė nepaisančios šimtmečių senumo vyrų viršenybės tradicijų. Nors buvo konservatyvios, jos iki galo nepasidavė beprotiškam vyrų dominavimo papročiui. Tačiau tos pavydo akimirkos ateidavo ir praeidavo, nes suvokdavome, kad vien jau savo nuostata jos pakėlė visų musulmonių statusą, o mes, saudoarabės, tik verkšlename, bet nė piršto nepajudiname, kad palengvintume sau gyvenimą. Kur mes padarėme klaidą? Kaip joms pavyko vienu metu nusimesti skraistes ir įgyti laisvę vairuoti?

Taip, mus graužė pavydas, bet tuo pat metu džiūgavome. Sumišusios dėl to, kas dedasi aplinkui, mes, moterys, kasdien rinkdavomės gvildenti pasikeitusių nuostatų ir to, kad staiga visi pamatė varganą Saudo Arabijos moterų padėtį. Anksčiau reta moteris drįsdavo parodyti trokštanti reformų musulmoniškoje Saudo Arabijoje, nes viltis pasiekti pergalę atrodė be galo menka, o bausmės pernelyg griežtos, kad galėtum viešai suabejoti, ar teisingas yra status kvo. Juk mūsų šalis – islamo lopšys; mes, saudoarabai, esame „tikėjimo sargai“. Norėdamos paslėpti gėdą dėl primestų mums suvaržymų, didžiuodamosi aiškinome sesėms kuveitietėms apie unikalų savo paveldą. Girdi, mes, saudoarabės, visam pasauliui rodome aukštinančios musulmonų tikėjimo idealus.

Tada staiga viduriniosios klasės saudoarabės nusimetė pančius. Jos stojo akis į akį prieš fundamentalistus ir paragino pasaulį išlaisvinti jas taip, kaip išlaisvino okupuotus kuveitiečius!

Sara privertė mane drebėti iš baimės, kai klykdama įbėgo į mūsų rūmus. Man kilo vienintelė mintis: oras, kuriuo kvėpuoja mano vaikai, apnuodytas kažkokiomis cheminėmis medžiagomis! Gal priešų lėktuvas, gabenantis chemines bombas, prasmuko nepastebėtas mūsų kraštą saugančių pajėgų? Stovėjau sustingusi, sulaikiusi kvapą, nežinodama, kur bėgti ir ką daryti. Tikriausiai aš temstančia sąmone tuoj imsiu raitytis ant grindų. Prakeikiau save: kodėl nepaklausiau Karimo ir neišsivežiau vaikų į Londoną? Ten jiems, išnešiotiems mano įsčiose, tikrai negrėstų skausminga, lėta mirtis.

Pro mano baimę galiausiai prasimušė Saros žodžiai; jos naujiena suskambo man ausyse nelyginant šventiniai varpai. Ką tik jai paskambino Asadas; saudoarabės – taip, saudoarabės! – vairuoja automobilius Rijado gatvėse.

Ėmiau rėkti iš džiaugsmo. Mudvi su Sara apsikabinome ir ėmėme šokti. Įėjusi į kambarį ir pamačiusi motiną su teta besiraitančias ant grindų ir klykiančias, mano jaunesnioji duktė iš baimės apsiverkė. Nuraminau ją čiupdama į glėbį ir patikindama, kad mudvi su seserimi kvailiojame iš neapsakomo džiaugsmo. Dievas išgirdo mano maldą. Šalyje esantys amerikiečiai nuostabiai – tiesiog pasakiškai – pakeis mūsų gyvenimą!