Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Kol vaikai miegojo, nervingai verčiau žurnalo puslapius, nekreipdama į juos dėmesio: labai rūpestingai brandinau kitą savo ėjimą. Dabar mano gyvenimas priklausys nuo kelių ateinančių savaičių įvykių. Pamažėle apėmė jausmas, jog kažkas įdėmiai mane stebi. Nejaugi kas nors jau pastebėjo, kad pabėgau nuo Karimo?

Pažiūrėjau į kitą eilę. Į mane spoksojo kokių trisdešimties metų arabė; ant rankų ji laikė miegančią trejų ketverių metų mergaitę. Lengviau atsidusau pamačiusi, kad man mintis išblaškė moteris ir dar motina – joks saudoarabas tokios nenusamdys. Veriantis piktas jos žvilgsnis mane glumino, tad atsistojau, apėjau palydovių vežimėlį ir atsisėdau ant tuščios sėdynės šalia jos. Paklausiau, kas ją kankina – gal kaip nors ją įžeidžiau?

Akmeninis jos veidas atgijo ir ji spjaute išspjovė:

– Buvau oro uoste, kai atvažiavote su savo išperomis, – ji niekinamai žvilgtelėjo į mano vaikus. – Jūs vos nesutrypėte manęs ir mano dukters eidama registruotis į reisą!

Ji su baisia pagieža žiūrėjo man į akis, kai kitu įžeidžiančiu sakiniu pabrėžė mano tautybę.

– Jūs, saudoarabai, tariatės galį nupirkti visą pasaulį!

Sunki diena atėmė iš manęs jėgas; pratrūkusi raudoti nustebinau save dar labiau negu tą moterį. Nesuvaldydama ašarų patapšnojau jai per petį ir paprašiau atleisti: mano gyvenime įvyko siaubinga tragedija ir man buvo be galo svarbu patekti į lėktuvą. Apsiverkusi grįžau į savo vietą.

Moteris buvo atjauti, nes išvydusi mano emocijas neįstengė laikytis atokiai. Ji rūpestingai įtaisė dukrą ant sėdynės ir atsiklaupė tarpueilyje man prie kojų.

Visa įsitempiau ir nusisukau, bet ji prikišo veidą prie pat manojo ir tarė:

– Prašom atleisti. Mane irgi ištiko šiurpi tragedija. Jeigu papasakosiu, ką jūsų šalyje padarė mano dukrai, veikiausiai kokie nors jūsų tautiečiai, suprasite, iš kur ta baisi mano pagieža.

Ką tik patyrusi didesnį siaubą negu kai kurie žmonės per visą gyvenimą, neturėjau jokio noro galvoti apie dar vieną neteisybę. Drebančiu balsu teištariau:

– Atsiprašau.

Matyt, moteris suprato, kad mane tuoj ištiks isterija, nes pasitraukė.

Bet moteris neatlyžo – vis tiek papasakojo tą klaikų atsitikimą, tad skrydžiui nesibaigus jau žinojau, kas sukėlė jai tokią neviltį. Išgirdusi jos istoriją pajutau dar didesnį kartėlį dėl išsigimusios patriarchalinės visuomenės, stumiančios į pavojų gyvybę visų moterų, net visai mažų mergaičių, drįstančių vaikščioti Saudo Arabijos žeme. Ir visai nesvarbu, kokios jos tautybės.

Toji moteris – Vidad – buvo iš Libano. Dėl nesiliaujančio širdį draskančio pilietinio karo toje kadaise gražioje mažoje šalyje Saudo Arabiją ir kitas Persijos įlankos valstybes užplūdo darbo ieškantys libaniečiai. Vidad vyras buvo vienas iš tų, kuriems pasisekė: klestinti Rijado verslo įmonė nusamdė jį vadybininku. Po tokios palankios pradžios jis pasijuto pakankamai saugus ir atsivežė žmoną su maža dukrele gyventi toje dykumos sostinėje.

Vidad buvo patenkinta Rijade. Karas Libane atėmė bet kokį norą grįžti ten, kur nesibaigia bombardavimas ir beprasmiškai žūna nekalti žmonės. Ji laimingai įsikūrė visai nepanašiame į gimtinę krašte. Šeima išsinuomojo erdvią vilą, nusipirko baldus ir susitvarkė gyvenimą. Didžiausią įspūdį Vidad darė tai, kad mūsų šalyje nėra nusikaltimų. Dėl griežtų bausmių retas imasi šio amato Saudo Arabijoje, nes nuteistam vagiui nukertama plaštaka, o žudikui ar žagintojui – galva. Jausdamasi saugi ji net neįspėjo dukrelės būti atsargiai su nepažįstamaisiais.

Prieš du mėnesius Vidad surengė nedidelį pobūvį draugėms. Užsienietės, kaip ir saudoarabės, mano šalyje turi nedaug pramogų. Vidad pavaišino viešnias lengvais užkandžiais ir gaiviaisiais gėrimais, paskui visos žaidė kortomis. Dvi moterys atsivedė vaikus, tad Vidad dukra turėjo ką veikti sode.

Paskutinei viešniai išėjus, Vidad padėjo dviem tarnaitėms indėms sutvarkyti namus prieš vakare grįžtant vyrui. Suskambo telefonas ir Vidad šnekėjosi kur kas ilgiau, negu jai atrodė. Pažvelgusi pro langą pamatė, kad lauke visai tamsu. Ji sušuko vienai tarnaitei parvesti dukrą.

Tačiau jos niekur nepavyko rasti. Kai Vidad ėmė lyg paklaikusi ieškoti, paskutinė viešnia prisiminė mačiusi mergaitę ant šaligatvio: ji sėdėjo su lėle rankose. Grįžo Vidad vyras ir juodu ėmė klausinėti apie dukrą kaimynų. Niekas jos nematė.

Vidad su vyru bergždžiai ieškojo mergaitės kelias savaites; galop spėjo, kad vienturtė dukra pagrobta ir tikriausiai nužudyta. Kai nebeliko nė menkiausios vilties rasti mylimą dukrą, Vidad pajuto nebegalinti gyventi savo viloje Rijade. Ji grįžo pas artimuosius į karo draskomą Libaną. Kad uždirbtų jųdviejų pragyvenimui, vyras liko dirbti ir gyventi toje pačioje viloje.

Praėjus dešimčiai dienų po grįžimo į Beirutą, Vidad išgirdo garsiai beldžiant į buto duris. Neseniai visai greta vyko mūšiai, todėl ji išsigando ir apsimetė, kad nieko nėra namie, bet tada išgirdo kaimynę šaukiant, jog iš Rijado atėjo žinia nuo jos vyro.

Kaimynei ką tik skambino Vidad vyras. Ryšys nutrūko, bet ji spėjo išgirsti neįtikėtiną žinią. Vidad turinti plaukti laivu į Kiprą ir tuoj pat kreiptis į Saudo Arabijos ambasadą toje šalyje. Ten jos laukia viza, suteikianti teisę grįžti į Saudo Arabiją. Vidad turinti kuo greičiau grįžti į Rijadą. Jų duktė gyva! Ji grįžo namo.

Kelionė iš Džunijos Libane į Larnaką Kipre truko tris paras. Saloje ji gavo vizą, suteikiančią teisę skristi į Rijadą. Grįžusi į Saudo Arabijos sostinę Vidad išgirdo siaubingą pasakojimą apie tai, kur buvo dingusi dukra.

Atitokęs iš nuostabos, patirtos, kai privažiavęs prie savo vilos Vidad vyras pamatė kadai dingusią dukrą stovinčią prie vartų, jis nusivežė mergaitę į kliniką įsitikinti, ar ši nebuvo išžaginta, nes to bijojo labiausiai. Gydytojai įdėmiai ją apžiūrėjo ir padarė šiurpų atradimą. Jie pasakė priblokštam tėvui, kad mergaitė nepatyrė seksualinės prievartos, bet neseniai jai buvo atlikta rimta operacija. Pasak gydytojų, Vidad dukra buvo panaudota kaip inksto donorė. Randai buvo nelygūs, nuo nešvarumų prasidėjęs užkrėtimas.

Vaiką apžiūrėję medikai galėjo tik spėlioti, nes kilo daugybė klausimų dėl donoro tinkamumo ir pačios operacijos. Vargu bau mergaitė buvo operuota Saudo Arabijoje: tuo metu tokia operacija karalystėje buvo neįprasta.

Pradėjusi tyrimą policija spėjo, kad mergaitę išgabeno į Indiją turtingas saudoarabas, kurio vaikui reikėjo persodinti inkstą. Galimas daiktas, tas žmogus pagrobė ne vieną vaiką ir iš jų išsirinko tinkamiausią. Kaip viskas klostėsi prieš operaciją, niekas negalėjo pasakyti, nes mergaitė prisiminė tik ilgą juodą automobilį ir bjauriai dvokiančią nosinę stambaus vyro rankose. Ją pažadino baisus skausmas. Ji buvo uždaryta kambaryje su slaugytoja, nemokančia arabiškai, – jokių kitų žmonių nematė. Tą dieną, kai ją paleido, jai buvo užrištos akys, mergaitė buvo ilgai vežama ir netikėtai išleista prie savo namų durų.

Be jokios abejonės, jos pagrobėjas buvo turtingas, nes kai tėvas iššoko iš automobilio ir apglėbė dukrą, ji gniaužė saujoje maišelį su daugiau negu dvidešimčia tūkstančių dolerių grynaisiais ir daugybe brangių papuošalų.

Savaime suprantama, Vidad nekentė mano šalies ir naftos atneštų turtų, išugdžiusių žmones, manančius, kad savo turtais gali įveikti visas gyvenimo kliūtis. Jie paima organus iš nekaltų vaikų ir palieka pinigų numaldyti artimųjų pyktį! Iš mano žvilgsnio supratusi, kad negaliu patikėti jos pasakojimu, Vidad griebė miegančią dukrą ir parodė ilgą raudoną randą – akivaizdų įrodymą, kiek gali nusiristi kai kurie žmonės.