Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Baisiausias košmaras, koks tik gali prisisapnuoti Saudo Arabijos vyrui – kad moteris, kurią jis vedė, jau mylėjosi su kitu. Jeigu jis perguli su prostitute – nieko gėdinga. O štai žmona… Ji turi jo šeimos pavardę, gimdė jam sūnus. Mano brolis negalėjo ištverti net minties būti apmulkintas.

Atvirai prisipažinau savo vyrui kartais mėgstanti iškrėsti kokį bjaurų pokštą ir nedvejodama sutikau, kad paskutiniojo teismo dieną turėsiu atsakyti už gausias savo nuodėmes. Tačiau Ali vestuvių vakarą šypsojausi iš pasitenkinimo, kurio ligi tol nebuvau patyrusi. Aš sužinojau didžiausią Ali baimę ir ją išnaudojau.

Septynioliktas skyrius

Moters kambarys

Drebančia ranka Nura paėmė Koraną, mūsų Šventąją knygą. Vis labiau jaudindamasi garsiai perskaičiau pastraipą:

O tos iš jūsų žmonų, kurios atliks svetimavimo aktą, – paimkite liudininkais prieš jas keturis iš jūsų. Ir jeigu jie paliudys, tai laikykite jas namuose, kol nepašauks amžino poilsio mirtis arba Allahas skirs joms kelią. 9

Pažiūrėjau į Nurą, paskui paeiliui į kitas savo seseris. Mano žvilgsnis sustojo ties prislėgtos Tahani veidu. Ji prarado bet kokią viltį išgelbėti savo draugę Samyrą.

Paprastai tyli ir santūri Sara dabar prašneko:

– Niekas negali jai padėti. Pats Pranašas įsakė, kaip bausti.

Liepsnodama pykčiu atrėžiau:

– Samyra nenusikalto svetimavimu – nėra keturių jokio chudud bausmę užtraukiančio nusikaltimo liudytojų! Ji tik pamilo vakarietį! Mūsų vyrai nusprendė, kad jiems leista kurti santuoką su užsieniete ar kito tikėjimo moterimi, bet mums, moterims, tai uždrausta! Beprotystė! Šį įstatymą sukūrė ir jį aiškina vyrai, galvodami tik apie save pačius!

Nura mėgino mane raminti, bet aš buvau pasirengusi iš paskutiniųjų kovoti su šia žmogaus prigimčiai svetima tironija, dabar nukreipta prieš tą, kurią visos mylėjome – Samyrą.

Išvakarėse jos šeimos ir jos tikėjimo vyrai paskyrė jai bausmę nekelti kojos iš tamsaus kambario, kol pasiims mirtis. Samyrai buvo dvidešimt dveji. Tokios jaunos ir sveikos pasiimti mirtis ateis labai negreitai.

Kuo ji nusikalto? Mokydamasi Londone susipažino su ne mūsų tikėjimo vyru ir jį pamilo. Vos tik imama suprasti rimtus dalykus, mums, Saudo Arabijos moterims, kalama į galvą, kad kiekviena musulmonė daro nuodėmę užmegzdama ryšį su kitatikiu: ji negalės užtikrinti savo vaikų tikėjimo, jeigu jos vyras bus krikščionis ar judėjas. Artimųjų Rytų šeimoje lemiamas žodis visada yra vyro, todėl, galimas daiktas, vaikai užaugs krikščionimis ar judėjais – žmona ir motina balso neturi.

Kiekvienam musulmonui aiškinama, kad islamas yra galutinis Alacho žodis žmonijai, todėl šis tikėjimas pranašesnis už visus kitus. Musulmonams neleidžiama sąmoningai tapti priklausomiems nuo kitatikių ir jie neturi leisti, kad taip atsitiktų. Tačiau daugybė Saudo Arabijos vyrų lyg niekur nieko veda kitų tikėjimų moteris. Tik šalies moterys sumoka didžiausią kainą už ryšius su kitatikiais. Mūsų Šventojo rašto žinovai tvirtina, esą musulmonų vyrų sąjunga su kitų tikėjimų moterimis leistina, nes vaikai auginami laikantis pranašesnio jų tėvo tikėjimo.

Ėmiau klykti vien nuo minties, kaip visa tai neteisinga. Tą akimirką mes su seserimis supratome, jog nuo šiol Samyra žingsnelis po žingsnelio artės prie didžiulės tragedijos, o mes, jos draugės nuo vaikystės, būsime bejėgės, kad ir kaip trokštume ją išvaduoti.

Samyra nuo aštuonerių buvo artimiausia Tahani draugė. Augo vienturtė; motina susirgo kiaušidžių vėžiu ir, nors pasveiko, iš gydytojų išgirdo daugiau vaikų neturėsianti. Nuostabu, tačiau Samyros tėvas neišsiskyrė su žmona, nebegalėsiančia turėti vaikų – dauguma Saudo Arabijos vyrų tokiu atveju būtų pasielgę priešingai.

Mes su seserimis pažinojome daugybę moterų, kurias sunkiai apsirgusias atstūmė vyrai. Visuomeninė skyrybų stigma moteriai yra baisi, o finansinė ir emocinė trauma tiesiog ją gniuždo. Jeigu išsiskyrusios moters vaikai nebežinda, jie irgi gali būti iš jos atimti. Pasiseka toms, kurios turi mylinčius tėvus ir šie mielai priima jas atgal į savo namus, ar vyresnį sūnų, kuris duoda pastogę. Be nelaimėje palaikančios šeimos, jos yra pasmerktos, nes mano šalyje jokia vieniša ar išsiskyrusi moteris išgyventi viena negali. Valdžia yra pastačiusi namų specialiai tokioms moterims, bet gyvenimas ten niūrus, kiekviena akimirka žiauriai žeidžia. Vienai kitai išsiskyrusiai moteriai pavyksta ištekėti dar kartą, bet tik todėl, kad yra arba nepaprastai gražios, arba nepaprastai turtingos. Kaip ir dėl viso kito Saudo Arabijos visuomenėje, kaltė dėl nenusisekusios santuokos ir skyrybų visuomet krinta ant moters.

Samyros motina buvo iš tų, kurioms pasisekė: jos vyras nuoširdžiai ją mylėjo ir nė nemanė mesti, kai ją ištiko ta baisi bėda. Jis net nevedė antros žmonos, kad pagimdytų jam sūnų. Tokie vyrai kaip Samyros tėvas mūsų visuomenėje laikomi keistuoliais.

Samyra ir Tahani buvo geriausios draugės; Sara ir aš amžiumi buvome artimiausios Tahani, todėl mes irgi žaisdavome kartu su Samyra. Mes visos trys pavydėjome Samyrai daugelio dalykų, mat jos tėvas savo vienturtę be galo mylėjo. Kitaip negu dauguma jo kartos saudoarabų, jis buvo šiuolaikiškų pažiūrų ir pažadėjo dukrai, kad jai nereikės laikytis atgyvenusių papročių, primestų mūsų šalies moterims.

Samyra juto, kaip mus skaudina mūsų tėvo ribotumas. Per kiekvieną nesutarimą su juo ji ryžtingai mus užsistodavo. Man ėmė perštėti akis prisiminus Samyros ašaras per Saros vestuves. Ji apsivijo rankomis man kaklą ir dejavo, kad Sara mirs neištvėrusi tos vergijos jungo. O dabar ji, Samyra, buvo užrakinta tamsiausiame kalėjime ir net tarnams buvo uždrausta su ja kalbėtis, kai pastumdavo jai valgį pro angą durų apačioje. Visą pasaulį jai turės atstoti jos pačios kvėpavimo garsai.

Ta mintis buvo nepakeliama. Pasisukau į Sarą ir paklausiau, ar gali kuo nors padėti Karimas ir Asadas. Tahani viltingai pakėlė akis. Sara iš lėto papurtė galvą – jie nepadės. Asadas jau aiškinosi padėtį: nei Samyros dėdė, nei buvęs vyras neatšauks žiaurios bausmės iki mirties tūnoti tamsoje ir tyloje. Šį reikalą sprendžia tik artimieji ir Dievas.

Tais metais, kai ištekėjau, Samyra jau buvo be galo kruopščiai susiplanavusi ateitį. Nuo mažumės ji puoselėjo keistą mintį tapti inžiniere. Jokia saudoarabė nestudijuoja šių mokslų, nes mes orientuojamos į moteriai tinkamomis laikomas profesijas – vaikų gydytojų, mokytojų ar socialinių darbuotojų, rūpintis moterimis ir vaikais.

Be to, besimokančioms saudoarabėms draudžiama bendrauti su mokytojais vyrais, tad Samyros tėvas nusamdė dukrai repetitorių iš Londono. Ne vienerius metus Samyra įtemptai mokėsi namie ir buvo priimta į vieną iš Londono technikos aukštųjų mokyklų. Tėvas, nepaprastai didžiuodamasis gražia ir protinga dukra, atlydėjo žmoną ir dukrą į Londoną.

Samyros tėvai įkurdino ją privačiame būste; gyventi su dukra nusamdė dvi tarnaites indes ir sekretorę egiptietę. Jie atsisveikino su Samyra ir grįžo į Rijadą. Nėra ko nė sakyti, nė vienas nemanė nebepasimatysią. Ėjo mėnesiai. Kaip mes ir tikėjomės, studijos Samyrai sekėsi puikiai.

Ketvirtą mėnesį Londone Samyra susipažino su Lariu, studentu, atvykusiu iš Kalifornijos pagal mainų programą. Juodu pajuto vienas kitam šiltus jausmus. Matyt, ne veltui sakoma, kad priešingybės traukia. Laris buvo aukštas, raumeningas, šviesių plaukų, laisvos dvasios kalifornietis, Samyra – egzotiška, grakšti, slegiama despotiškų mūsų vyrų primestų suvaržymų.