Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Baigėsi kovas. Tą mėnesį nėra karšta, tad po vidurdienio susirengėme eiti į vidų. Liepiau tarnaitėms paimti krykštaujantį mūsų vaikutį ir nuskalauti po tam tyčia pagamintu nešiojamuoju karštu dušu. Žiūrėjome, kaip jis gargaliuoja vandenį ir kilnoja trumpas, storas kojytes. Iki ausų šypsojomės iš pasididžiavimo; Karimas spustelėjo man ranką ir pasakė jaučiąsis kaltas, kad yra toks laimingas. Vėliau apkaltinau jį, kad atnešė mums, visiems saudoarabams, nelaimę balsu išsakydamas savo gyvenimo džiaugsmą.

Dauguma arabų tiki bloga akimi; mes niekados balsu nekalbame apie gyvenimo džiaugsmą ir savo vaikų grožį. Mat kokia piktoji dvasia gali nugirsti ir pavogti to džiaugsmo šaltinį ar sukelti sielvartą atimdama mylimą žmogų. Kad apsaugotume nuo tos blogos akies mažylius, prie drabužėlių prisegame mėlynus karoliukus. Nors buvome apsišvietę, sūnui nedarėme išimties.

Netrukus krūptelėjome iš siaubo – Asadas atbėgo šaukdamas:

– Karalius Faisalas negyvas! Jį nužudė šeimos narys!

Netekę žado sėdėjome ir drebėjome, kol Asadas pasakojo mums šykščias smulkmenas, išgirstas iš vieno karališkos kilmės pusbrolio.

Mūsų dėdės mirties priežasčių reikėjo ieškoti beveik dešimties metų senumo įvykiuose, kai kilo ginčas dėl televizijos stoties atidarymo. Karalius Faisalas ryžtingai siekė mūsų atsilikusią šalį paversti šiuolaikiška. Karimas tvirtino kartą girdėjęs jį sakant, kad nesvarbu, patinka tai mums, saudoarabams, ar ne, bet jis per prievartą nusitemps mus į dvidešimtą amžių.

Karaliui Faisalui, kaip ir pirmajam mūsų valdovui Abdel Azizui, rūpesčių kėlė itin religingi piliečiai. Kadaise jie įnirtingai priešinosi pirmos radijo stoties atidarymui; pirmasis šalies karalius įveikė jų pasipriešinimą įsakydamas skaityti eteryje Koraną. Pamaldieji nelabai galėjo prikibti prie tokio greito Dievo žodžio sklaidos būdo. Po daugelio metų, ketindamas įsteigti mūsų žmonėms televizijos stotis, Faisalas, kaip ir anksčiau jo tėvas, susidūrė su didžiuliu ulemų pasipriešinimu.

Labai liūdna, bet prie šių dvasininkų prisidėjo ir kai kurie karališkosios šeimos nariai; 1965 metų rugsėjį, kai buvau dar vaikas, policija nušovė mūsų pusbrolį, vadovavusį demonstracijai prieš televizijos stotį už kelių kilometrų nuo Rijado. Princas, religinis fanatikas, su savo sekėjais šturmavo stotį. Incidentas baigėsi susišaudymu su policija, per kurį jis buvo nukautas. Praėjo beveik dešimt metų, bet jaunesnysis princo brolis tebevirė neapykanta. Ir štai dabar jis atkeršijo – nušovė dėdę, mūsų karalių.

Karimas su Asadu išskrido į Rijadą. Mudvi su Sara ir keliomis karališkosios šeimos pusseserėmis susirinkome siena aptvertoje šeimos rūmų teritorijoje. Visos aimanavome ir garsiai guodėme viena kitą. Reta mūsų pusseserių nemylėjo karaliaus Faisalo, nes jis vienintelis galėjo pakeisti šalį ir galų gale išvaduoti mus, moteris. Jį vienintelį gerbė tiek dvasininkija, tiek tarpusavyje nesutariančios karališkosios šeimos grupuotės, todėl jis ir galėjo padėti mums kovoti už savo teises. Mūsų grandinės slėgė jį, lyg pats būtų jomis surakintas, ir jis maldavo mūsų tėvų remti jį vykdant visuomenines permainas. Kartą pati girdėjau jį sakant: nors vyrams ir moterims tenka skirtingi vaidmenys, kaip nurodyta Dievo, nė viena lytis neturi valdyti kitos jausdamasi neginčijamai viršesnė. Jis ramiu balsu sakė nesijausiąs labai laimingas, kol visi šios šalies piliečiai, tiek vyrai, tiek moterys, nebus savo likimo kalviai. Jis buvo įsitikinęs, kad tik per mūsų švietimą galime pasiekti savo tikslų, nes dėl savo nežinojimo skendime tamsoje. Žinia, po Faisalo nė vienas valdovas nemėgino palengvinti sunkios mūsų dalios. Dabar, žvelgdama į praeitį, galiu pasakyti: mūsų trumpas, bet svaiginantis žygis laisvės link baigėsi tą akimirką, kai klastingos giminaičio kulkos atėmė karaliui gyvybę. Liūdna, bet mes, moterys, supratome, kad vienintelė mūsų laisvės galimybė buvo palaidota kartu su karaliumi Faisalu.

Kiekviena mūsų jutome pyktį ir neapykantą šeimai, išauginusiai tokį kaip mūsų pusbrolis Faisalas ibn Musaidas, jis sugriovė mūsų viltis ir svajones. Viena mano pusseserė suriko, kad žudiko tėvas ir pats nesveiko proto. Jis, gimęs Saudidų karališkosios šeimos viršūnėje, paties karaliaus Faisalo įbrolis, visiškai nebendravo su šeimos nariais ir kratėsi sosto atsakomybės. Vienas jo sūnus buvo fanatikas, pasiryžęs paaukoti gyvybę dėl tokio nekalto dalyko kaip televizijos stotis, kitas nužudė mūsų mylimą ir gerbiamą karalių Faisalą.

Niekas negalėjo sukelti didesnio skausmo kaip mintis, kad Saudo Arabija liko be išmintingo vadovo. Niekada iki tol ar vėliau nebuvau mačiusi visos šalies taip sielvartaujant. Rodės, nepakeliamas skausmas apėmė visą kraštą ir jo žmones. Geriausias vadovas, kokį tik galėjo pasiūlyti mūsų šeima, buvo nužudytas vieno iš mūsiškių.

Po trijų dienų Saros duktė nustebino motiną ateidama į šį pasaulį kojomis į priekį. Mažoji Fadyla, gavusi šį vardą mūsų motinos garbei, prisidėjo prie gedinčios tautos. Mus draskė tokia baisi širdgėla, kad tokome nuo jos labai lėtai, bet mažoji Fadyla praskaidrino mums mintis ir savo jauna gyvybe vėl priminė, kad turime džiaugtis gyvenimu.

Baimindamasi dėl dukters ateities, Sara įtikino Asadą pasirašyti dokumentą, suteikiantį laisvę jų dukrai pasirinkti vyrą be šeimos kišimosi. Sara susapnavo nerimą keliantį košmarą, kad juodu su Asadu žūsta lėktuvo katastrofoje ir jų dukra auginama pagal griežtus mūsų kartai taikomus kanonus. Žiūrėdama Asadui tiesiai į akis Sara pareiškė greičiau nusižudysianti negu leisianti dukrai tekėti už vyro, turinčio bjaurių kėslų. Vis dar karštai mylintis žmoną Asadas nuramino ją pasirašydamas dokumentą ir atidarydamas milijono dolerių sąskaitą Šveicarijos banke naujagimės vardu. Kilus būtinybei, Saros duktė turės teisinių priemonių ir finansinių galimybių pabėgti nuo savo košmarų.

Ali grįžo iš Jungtinių Valstijų vasaros atostogų dar bjauresnis negu anksčiau, nors sunkiai galėjai tai įsivaizduoti. Jis nesiliovė pasakoti mums savo nuotykių su amerikietėmis ir pareiškė: taip, tai, ką jam anksčiau sakydavo, tiesa – jos visos kekšės!

Kai Karimas jį pertarė ir pasakė, kad būdamas Vašingtone pažinojo daug labai dorybingų moterų, Ali nusijuokė ir atsakė, kad tie dalykai pasikeitė. Girdi, moterys, su kuriomis jis susipažino baruose, pačios imdavosi iniciatyvos ir pasiūlydavo mylėtis jam net nespėjus apie tai užsiminti. Karimas jam atsakė, kad čia ir glūdi esmė: jeigu moteris viena ateina į barą, veikiausiai jai reikia vienos nakties nuotykio ar smagiai praleisti laiką. Juk moterys Amerikoje laisvos kaip ir vyrai. Jis patarė Ali nueiti į pamaldas ar kokius kultūros renginius – tada jis nustebs pamatęs, kaip elgiasi moterys. Ali nenusileido. Jis tvirtino patikrinęs Amerikos moterų iš visų visuomeninių sluoksnių dorovę – jo patirtis jį įtikino, kad jos visos tikrai kekšės.

Kaip dauguma musulmonų, Ali nenorėjo matyti ar suprasti kitos religijos ar šalies papročių ir tradicijų. Diduma arabų apie Amerikos visuomenę žinių gauna vien iš menkaverčių amerikietiškų filmų ir prastų televizijos laidų. Svarbiausia tai, kad Saudo Arabijos vyrai keliauja vieni. Jie per prievartą atskirti nuo moterų draugijos, todėl užsienyje juos domina vien moterys. Liūdna, bet jie ieško tik moterų, baruose dirbančių striptizo šokėjomis ar prostitutėmis. Dėl šitokio vienpusiškumo saudoarabai susidaro iškreiptą nuomonę apie Vakarų dorovę. Kita vertus, dauguma Saudo Arabijos moterų nekeliauja, todėl tiki pasakomis, išgirstomis iš savo vyrų ir brolių. Štai kodėl vos ne visi arabai išties tiki, kad dauguma moterų Vakaruose yra paleistuvės.