Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Nekantraujanti pasimatyti su mylimuoju Sara pakėlė mano kūdikį iš šilkinio kokono. Džiaugsmo kupinomis akimis apžiūrinėjo šį tobulą kūrinį ir pareiškė netrukus irgi patirsianti motinystės džiaugsmą, nes juodu su Asadu trokšta turėti šešis mažylius, su tokiu įsitikinimu išpranašautus Hudos.

Nutaisiau linksmą veidą – tokio iš manęs tikėjosi sesuo, bet viduriuose pajutau tarsi ledo rutuliu virtusią liepsną.

Vakarop grįžo Karimas su žiniomis apie pasmerktą mergaitę. Pasak jo, žmonės žinojo ją esant pasileidėlę. Ji pastojo, kai pasimylėjo su daugybe paauglių. Karimas pasidygėjo jos elgesiu. Girdi, ji nusispjovė į mūsų šalies įstatymus ir užtraukė gėdą šeimos vardui. Jos artimiesiems neliko kitos išeities, kaip nubausti ją mirtimi.

Paklausiau vyro, kaip bus baudžiami šioje istorijoje dalyvavę vaikinai, bet jis neturėjo ką atsakyti. Spėjau, kad vietoj mirties bausmės jie veikiausiai buvo griežtai išbarti, mat arabų pasaulyje už nelegalų seksą kaltė suverčiama vien moteriai. Karimas mane apstulbino: jis kuo ramiausiai susitaikė su tuo, jog mirties bausmė bus įvykdyta mažametei, kad ir koks būtų jos nusikaltimas. Maldavau jį užsistoti mergaitę prieš karalių – šiam dažnai pavykdavo atkalbėti tėvus nuo tokios baisios bausmės – bet Karimas nekreipė dėmesio į mano maldavimus. Neslėpdamas susierzinimo pareikalavo daugiau šia tema nekalbėti.

Jam atsisveikinant buvau užsidariusi savyje ir paniurusi. Jis apibėrė mūsų mažylį bučiniais ir nuostabaus gyvenimo pažadais, o aš sėdėjau liūdna ir visai į jį nereagavau.

Man rengiantis išvykti iš ligoninės paraudusi iš pykčio į mano palatą įėjo ta pati slaugė britė. Ji atnešė baisią žinią apie pasmerktą mergaitę. Slaugė turėjo pavydėtiną atmintį ir kuo aiškiausiai, su visomis skausmingomis smulkmenomis atpasakojo, ką išgirdusi iš indų gydytojo.

Pasmerktoji paryčiais pagimdė mergaitę. Sužinoję apie užsienio bendruomenės pasipiktinimą būsima egzekucija, trys mutavos pareigūnai su ginkluotais apsaugininkais stojo į sargybą prie gimdyklos durų, kad jokie mergaitę užjaučiantys užsieniečiai nemėgintų padėti jai pabėgti. Po gimdymo mergaitė buvo neštuvais parvežta į savo palatą. Mutavos pareigūnai pranešė gydytojui, kad šiandien mergaitė bus išvesta iš ligoninės ir užmėtyta akmenimis, nes įvykdė nusikaltimą prieš Dievą. Naujagimės likimas dar neaiškus, nes mergaitės artimieji atsisakė ją auginti.

Pasibaisėjusi slaugytoja sakė, kad mergaitė pro ašaras papasakojo gydytojui įvykius, dėl kurių atsidūrė toje tragiškoje padėtyje. Jos vardas Amal, ji – Rijado krautuvininko duktė. Jai buvo vos trylika ir ji visai neseniai ėmė dengtis skraiste, kai įvyko nutikimas, į šipulius sudaužęs jos pasaulėlį.

Buvo ketvirtadienio (musulmonų kraštuose jis prilygsta Vakarų šalių šeštadieniui) vakaras. Amal tėvai savaitgaliui išvyko į Jungtinius Arabų Emyratus ir grįžti turėjo tik šeštadienį. Trys namų tarnai filipiniečiai miegojo, vairuotojas kaip visada buvo būdelėje prie vartų toli nuo pagrindinio pastato. Šeimas turintys vyresnieji Amal broliai ir seserys gyvena kituose miesto rajonuose. Taigi iš šeimos narių namie buvo likę tik ji ir septyniolikmetis brolis. Jam ir trims tarnams filipiniečiams tėvai prisakė ją prižiūrėti.

Brolis pasinaudojo proga, kad tėvai išvykę iš šalies, ir sukvietė pasilinksminti būrį bendraamžių draugų. Amal iki vėlaus vakaro girdėjo garsiai grojančią muziką ir balsus: linksmybės vyko kambaryje tiesiai po jos miegamuoju. Ji beveik neabejojo, kad brolis su draugais rūko marihuaną – brolis neseniai ja baisiai susižavėjo.

Galiausiai, kai Amal kambario sienos ėmė drebėti nuo žemų garsų, sklindančių iš stereoaparatūros, ji nusprendė nulipti žemyn paprašyti brolio ir draugų pritildyti muziką. Ji vilkėjo tik plonais naktiniais marškiniais ir neketino eiti į kambarį – tik įkišti galvą pro duris ir šūktelėti elgtis tyliau ir ramiau.

Kambaryje buvo tamsu; brolis jos šaukiamas neatsiliepė, tada ji įėjo į vidų jo ieškoti.

Brolio nerado. Jo draugai akivaizdžiai buvo įsiaudrinę nuo narkotikų ir kalbų apie moteris, nes ją puolė keli vaikinai iš karto, parvertė ir prispaudė prie grindų. Ji klykė brolio, mėgino aiškinti berniukams esanti namo savininko dukra, bet apkvaitusios nuo narkotikų smegenys nesuprato jos maldavimų. Brolio draugai nuplėšė nuo jos naktinius; virtę siautulinga gyvulių banda žvėriškai ją puolė. Garsiai grojanti muzika nustelbė grumtynių triukšmą ir niekas neišgirdo jos šaukiantis pagalbos. Amal prarado sąmonę, kai ją išžagino trečias vaikinas.

Jos brolis buvo vonios kambaryje, bet jo sąmonė buvo tokia aptemusi nuo narkotikų, kad iki ryto išmiegojo sudribęs prie sienos. Vėliau, kai išbrėškus rytui žagintojams prasiblaivė galvos ir jie suprato, kas iš tikrųjų yra Amal, spruko iš namų.

Vairuotojas ir tarnai filipiniečiai nuvežė Amal į ligoninę. Skubios pagalbos kabineto gydytojas pranešė policijai. Įsikišo mutava. Niekados su vyrais ligi tol nebendravusi Amal negalėjo pasakyti žagintojų vardų – tik žinojo, kad jie brolio draugai. Jų pavardes pasakė Amal brolis, bet per tą laiką, kol jie buvo rasti ir gavo šaukimus į policiją duoti parodymų, iki smulkmenų susitarė, ką pasakoti. Pasak vaikinų to vakaro versijos, jokių narkotikų jie nevartojo. Jie prisipažino tik garsiai leidę muziką ir nekaltai linksminęsi. Jie tikino, kad mergina įėjo į kambarį permatomais naktiniais ir gundė juos mylėtis. Ji aiškino vaikinams savo kambaryje antrame aukšte skaičiusi knygą apie seksą ir jai pasidarę be galo smalsu. Vaikinai prisiekinėjo iš pradžių ją atstūmę, bet ji elgėsi taip įžūliai: sėdosi jiems ant kelių, juos bučiavo, gundomai lietė savo kūną, kad jie nebegalėjo susilaikyti. Žodžiu, mergina liko be priežiūros ir pasiryžo pasilinksminti su vaikinais. Jie pareiškė, esą ji buvo nepasotinama ir maldavo, kad ją pamylėtų visi.

Tėvai grįžo iš Emyratų. Amal motina patikėjo dukros pasakojimu; iš sielvarto ji ėjo iš proto, tačiau jai nepavyko įtikinti vyro, kad mergaitė nekalta dėl to, kas įvyko. Amal tėvas, niekuomet nemokėjęs bendrauti su dukromis, baisiai nusiminė, bet manė, jog vaikinai pasielgė taip, kaip tokiomis aplinkybėmis būtų pasielgęs kiekvienas vyras. Sunkia širdimi jis nusprendė, kad užtraukusi gėdą jo vardui dukra turi būti nubausta. Amal brolis, bijodamas rūsčios bausmės už narkotikų vartojimą, nepapasakojo, kas iš tikrųjų įvyko, ir neapgynė sesers reputacijos.

Mutava morališkai parėmė ryžtingą tėvą ir apibėrė pagyromis už nepalaužiamą tikėjimą.

Mergaitė šiandien mirs.

Apimta širdgėlos ir baimės bemaž negirdėjau nesiliaujančių britų slaugytojos riksmų. Jutau, kaip apgailėtinai nyksta mano laimė įsivaizduojant tą nekaltą mergaitę ir bergždžias jos motinos pastangas išgelbėti ją nuo žiaurios mirties. Pati niekados nebuvau mačiusi egzekucijos užmėtant akmenimis, bet Omaras tris buvo matęs ir mėgaudamasis mums pasakojo, kokia lemtis laukia silpnavalių moterų, rūpestingai nesaugojančių taip vertinamos vyrų garbės. Prisiminiau mano atmintį slegiančius gyvus tų įvykių atpasakojimus, girdėtus iš Omaro lūpų.

Kai man buvo dvylika, moteris iš kaimelio netoli Rijado buvo pripažinta kalta svetimavimu. Jai buvo paskirta mirties bausmė užmėtant akmenimis. Omaras su mūsų kaimynų vairuotoju nusprendė nueiti pasižiūrėti reginio.

Nuo pat ankstaus ryto susirinko didžiulė minia. Žmonės nenustygo – jiems magėjo pamatyti tą baisią nedorėlę. Pasak Omaro, kai spiginant saulei nekantriai laukiantys žiopliai jau ėmė pykti, iš policijos automobilio buvo šiurkščiai ištempta jauna, kokių dvidešimt penkerių metų moteris. Pasak egiptiečio, ji buvo labai graži – tokios ir pamina Dievo įstatymus.