Джин Сэссон - Princesė - visa tiesa apie gyvenimą po šydu Saudo Arabijoje

Moteris surištomis rankomis buvo panarinusi galvą. Kažkoks vyras, iš pažiūros – pareigūnas, miniai garsiai perskaitė, kokį nusikaltimą ji padarė. Purvinu skuduru jai buvo užkimšta gerklė, ant galvos užmautas juodas gobtuvas ir ji buvo parklupdyta. Stambus vyras – budelis – penkiasdešimt kartų sukirto jai rykštėmis per nugarą.

Atvažiavo sunkvežimis ir išvertė didžiulę krūvą akmenų. Pareigūnas pranešė miniai, kad egzekucija pradedama. Pasak Omaro, būrys žioplių, daugiausia vyrų, puolė prie akmenų ir ėmė svaidyti juos į moterį. Nusikaltusioji netrukus susmuko ant žemės ir jos kūnas ėmė šiurpiai trūkčioti. Omaras tvirtino, kad akmenys dunksėjo jai į kūną be galo ilgai. Retkarčiais minia nustodavo juos mėtyti, kol gydytojas patikrindavo pasmerktosios pulsą. Beveik po dviejų valandų gydytojas galiausiai paskelbė, kad moteris negyva, ir egzekucija baigėsi.

Britų slaugė didžiai susijaudinusi grįžo į mano palatą ir nutraukė liūdnus apmąstymus. Policininkai ir mutavos pareigūnai išsiveda mergaitę vykdyti bausmės. Slaugytoja man pasakė, kad iš tarpdurio galiu matyti jos veidą, nes mergaitė neužsidengusi skraiste. Išgirdau koridoriuje negirdėtą sujudimą. Paskubomis užsimečiau skraistę; kojos pačios išnešė mane lauk.

Pasmerktoji atrodė gležna ir panaši į vaiką tarp dviejų aukštų apsaugininkų abejingais veidais, vedančių ją į mirtį. Ji buvo nuleidusi galvą, tad nemačiau jos veido išraiškos, bet spėjau pastebėti, kad mergaitė graži; jeigu jai būtų davę galimybę subręsti, būtų tapusi tikra gražuole. Ji išgąstingai pakėlė akis ir pažvelgė į jūrą be galo smalsiai stebinčių ją veidų. Mačiau, kokia didžiulė ją apėmusi baimė. Joks giminaitis nėjo šalia jos kapo link, tik svetimi žmonės lydėjo į šią tamsiausią iš visų kelionių.

Grįžau į savo apartamentus. Kuo švelniausiai paėmiau ant rankų sūnelį jusdama palengvėjimą, kad jis nėra silpnosios lyties. Žvelgiau į mažytį jo veidelį ir svarsčiau: ar jis taip pat palaikys, taigi ir sutvirtins sistemą, tokią nesąžiningą jo motinai ir seserims? Susimąsčiau, ar mano šalyje nereikėtų žudyti visų šį pasaulį išvydusių mergaičių – gal kai mūsų nebūtų, griežtas vyrų požiūris pasikeistų? Mane supurtė drebulys. Į galvą atėjo klausimas: kaip motina gali apsaugoti savo mažyles nuo šio krašto įstatymų?

Kūningos britų slaugytojos akyse sužibo ašaros. Ji sušnirpštė nosimi ir paklausė, kodėl aš, princesė, neįsikišau į tokią beprotystę. Atsakiau negalinti padėti pasmerktajai: mūsų šalyje moterys, net iš karališkosios šeimos, neturi balso. Su liūdesiu paaiškinau slaugytojai: mergaitė mirs kaip numatyta; mirtis bus žiauri, negana to, niekur net nebus užfiksuota, kad ji gimė ir mirė. Su kartėliu galvojau apie tuos, kurie iš tikro padarė nusikaltimą ir dabar vaikšto laisvi; jie nesusimąsto, kad per juos šį pasaulį tragiškai paliko žmogus, – jiems tai nė motais.

Karimas pasirodė visas švytintis. Mūsų grįžimą į namus jis suplanavo kruopščiai nelyginant karinę operaciją. Policijos eskortas skynė mums kelią judriomis augančio Rijado miesto gatvėmis. Ėmiau pasakoti Karimui apie incidentą ligoninėje, bet jis liepė man užsičiaupti: jis nenorintis girdėti apie tokius liūdnus dalykus, kai ant rankų laiko naujagimį sūnų, keliaujantį pasitikti savo, princo, likimo šalyje, popinančioje ir puoselėjančioje tokius kaip jis.

Mano jausmai vyrui ėmė vėsti, kai pamačiau, kad jam menkai rūpi paprastos mergaitės likimas. Giliai atsidusau. Jaučiausi vieniša, nuogąstavau, ką ateityje gali tekti patirti pačiai ir būsimoms dukroms.

Šešioliktas skyrius

Vieno karaliaus mirtis

1975-ieji kelia man saldžiai karčius prisiminimus. Tai buvo neregėtos laimės ir baisaus liūdesio metai mano šeimai ir šaliai.

Mano dievinamas sūnelis Abdula, apsuptas mylinčių žmonių, atšventė antrąjį gimtadienį. Svečiams linksminti privačiais lėktuvais iš Prancūzijos buvo atskraidinta nedidelė cirko trupė. Ji savaitę gyveno Karimo tėvo rūmuose.

Niekas neatskleidė drąsaus Saros ir Asado flirto; dabar jie buvo laimingai susituokę ir netrukus turėjo išvysti pasaulį pirmas jų kūdikis. Nekantriai laukdamas jo gimimo Asadas nuskrido į Paryžių ir supirko visas trijų didelių kūdikių drabužių parduotuvių atsargas. Skeptiškai į sūnaus išrinktąją žiūrinti motina Nura visiems, kas tik norėjo klausytis, aiškino, kad Asadas susipyko su protu. Apsupta tokios meilės daug kančių patyrusi mano sesuo Sara pagaliau nušvito iš laimės.

Ali studijavo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir nebegalėjo įžūliai kištis į seserų reikalus. Jis baisiausiai išgąsdino tėvą, kai pranešė įsimylėjęs amerikietę iš darbininkų šeimos, bet tėvui akmuo nuo širdies nusirito, vėjavaikiui Ali netrukus pareiškus verčiau paimsiant į žmonas saudoarabę. Vėliau sužinojome, kad amerikietė tvojo Ali per galvą žvakide, kai jai atsisakius paklusti, jis ėmė karingai ir įsakmiai elgtis.

Mes, jaunos, šiuolaikiškai mąstančios saudoarabų poros, džiaugėmės, kai karaliaus Faisalo ir jo žmonos Ifat ilgametės pastangos šviečiant ir išlaisvinant moteris ėmė duoti vaisių. Gavusios galimybę šviestis, mes užsidegėme ryžtu pakeisti savo šalį. Viena kita moteris nebesidengė veido, numetė skraistę ir įžūliai spoksodavo į akis išdrįstantiems joms priekaištauti dvasininkams. Jos vis dar dengė plaukus ir vilkėjo abają, bet tos saujelės moterų narsa įkvėpė vilties mums visoms. Mes, karališkosios šeimos moterys, tokios laisvės niekados negausime; savo narsą šiuo atveju rodė vidurinės klasės atstovės.

Buvo atidarytos mergaičių mokyklos ir mutava neberengė viešų smerkiančių demonstracijų. Mes neabejojome, kad moterų švietimas galop atves į mūsų lygybę. Deja, tamsuoliai islamo fundamentalistai ir toliau bausdavo mirtimi moteris. Po vieną nedidelį žingsnelį į priekį, niūriai primindavome mes viena kitai.

Netikėtai per pusmetį mudu su Karimu įsigijome keturis naujus būstus. Pagaliau buvo baigti mūsų naujieji rūmai Rijade. Karimas nusprendė, kad mažasis jo sūnus labiau užsigrūdins, jei kvėpuos gaiviu jūros oru, tad nusipirkome naują vilą prie jūros Džidos pajūryje. Mano tėvas turėjo erdvų daugiabutį Londone, vos už kelių gatvių nuo „Harrods“ prekybos centro. Jis pasiūlė šį nekilnojamąjį turtą už labai gerą kainą bet kuriam vaikui, kuris tik jo panorės. Kitos mano ištekėjusios seserys jau turėjo butus Londone, o Sara su Asadu jau tvarkė buto Venecijoje pirkimo dokumentus, tad mudu su Karimu mielai pasinaudojome proga įsigyti namus tame spalvingame, arabų be galo mėgstamame mieste. Galiausiai Karimas trečiųjų vedybų metinių proga ir atsidėkodamas, kad padovanojau tokį įstabų sūnų, nupirko man gražią vilą Kaire.

Abdulos gimimo proga šeimos juvelyras nuskrido iš Rijado į Paryžių ir parvežė deimantų, rubinų ir smaragdų rinkinį; iš jų pagamino septynis unikalius vėrinius, apyrankes ir auskarus. Nėra ko nė sakyti, pajutau, kad man dosniai atsilyginta už tai, ką pati norėjau padaryti.

Mudu su Karimu stengėmės kuo ilgiau būti Džidoje. Mums pasisekė: mūsų vila buvo daugelio geidžiamoje vietoje, kur dažnai lankydavosi karališkoji šeima.

Žaisdami trik trak stebėjome, kaip mūsų sūnus, apsuptas tarnaičių filipiniečių, pliuškenasi šiltame mėlyname vandenyje, knibždančiame egzotiškų žuvų. Net moterims buvo leidžiama maudytis, tik mes laikėme abajas standžiai apsiaustas, kol įbrisdavome į vandenį iki kaklo. Tada iškeldavau juodą apdarą rankoje, viena iš tarnaičių jį paimdavo ir galėdavau į valias plaukioti ir taškytis. Buvau laisva, kokia tik laisva gali būti moteris Saudo Arabijoje.